Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Kiti lankytojai buvo misis Apdžon ir jos duktė Džulija

Misis Apdžon — maloni jauna moteris, jau peržengusi trisdešimt, smėlio spalvos plaukais, strazdanota.

Galvą dengė prie nieko nepriderinta skrybėlaitė, kurią misis Apdžon užsidėjo, tik suvokdama šio atvejo rimtumą, nes ji tikrai buvo iš tų jaunų moterų, kurios vaikšto be skrybėlių.

Džulija — paprasta strazdanota mergaitė aukšta kakta. Buvo gerai nusiteikusi.

Jos dokumentus greitai sutvarkė, ir Margareta palydėjo Džuliją pas mis Džonson.

Išeidama mergaitė linksmai sučiauškėjo:

— Iki, mamyte. Kai manęs nebus, būk atsargi uždegdama dujinę viryklę.

Mis Balstroud šypsodamasi atsisuko į misis Apdžon, bet nepasiūlė jai atsisėsti.

— Gal ką svarbaus norėtumėte man pasakyti apie Džuliją? — pasiteiravo.

— Ne, nieko! — linksmai atsiliepė misis Apdžon. — Džulija — paprasta mergaitė. Sveika. Manau, kad ji labai protinga, bet turbūt daugelis motinų taip galvoja apie savo vaikus, ar ne?

— Pasitaiko visokių motinų, — niūriai atsakė mis Balstroud.

— Džiaugiuosi, kad ji galėjo atvykti, — tęsė misis Apdžon. — Iš tiesų už viską moka mano teta. Ji labai padeda. Pati negalėčiau už viską susimokėti. Bet man labai malonu. Ir Džulijai.

Priėjusi prie lango, ji pavydžiai pridūrė:

— Jūsų sodas labai mielas. Ir toks tvarkingas! Turbūt samdote daug sodininkų?

— Turėjome tris, — paaiškino mis Balstroud, — tačiau dabar apsiribojame vietiniais darbininkais.

— Žinoma, tokie jau šių laikų rūpestėliai, — atsiduso misis Apdžon. — Žmogus, pasivadinęs sodininku, kartais būna visai ne sodininkas, o tiesiog pienininkas, kuris nori ką nors nuveikti laisvalaikiu, arba aštuoniasdešimtmetis senukas. Kartais manau... Vaje! — klyktelėjo misis Apdžon, tebespoksodama pro langą. — Kaip keista!

Į staigų jos šūksnį mis Balstroud neatkreipė dėmesio. Tą akimirką ji žvelgė pro kitą langą, nukreiptą į rododendrų lysvę, ir pamatė labai nemalonią moteriškę, ne ką kita kaip ledi Veroniką Karlton-Sendveis, atlinguojančią takučiu. Jos didžiulė juodo velveto skrybėlaitė buvo nuslinkusi ant šono, ji kažką burbėjo po nosimi, ir aiškiai matėsi, kad buvo gerokai išgėrusi. Visiškai aišku, kokią grėsmę kelia ledi Veronika. Tai žavinga moteris, labai prisirišusi prie dukterų dvynukių ir labai miela, kai būna blaivi. Deja, kur kas dažniau ji būdavo kauštelėjusi. Jos vyras, majoras Karltonas-Sendveisas su ja puikiai tvarkėsi. Kartu su jais gyveno pusseserė, kuri nuolat prižiūrėdavo ledi Veroniką ir, jei būdavo neišvengiama, užkirsdavo jai kelią piktnaudžiauti taurele. Žaidynių dieną ledi Veronika atėjo su majoru Karltonu-Sendveisu ir pussesere, visiškai blaivi, gražiai apsirengusi; ji galėjo būti geros motinos pavyzdys.

Tačiau retkarčiais ledi Veronika pasprukdavo nuo savo geradarių, prisigerdavo ir droždavo tiesiai pas dukreles, manydama, kad šioms trūksta motiniškos meilės. Dvynukės šiandien atvyko rytiniu traukiniu, bet niekas nelaukė ledi Veronikos.

Misis Apdžon vis dar tarškėjo, nors mis Balstroud jos nesiklausė. Ji svarstė, kaip pasielgti, nes matė, kad nuožmiai nusiteikusi ledi Veronika greitai artėja. Staiga, tarsi atsakydama į mis Balstroud maldas, kiek uždususi išbėgo mis Čedvik. Ištikimoji Čedė... Ja visada galima pasitikėti, ypač, kai artėja apgirtusi motušė.

— Nedėkingieji, — garsiai jai pasakė ledi Veronika. — Jie mėgino mane nušalinti, nenorėjo, kad čia atvažiuočiau... Puikiai apkvailinau Editą. Nuėjau pailsėti... Pasiėmiau mūsų mašiną... Prasmukau pro senąją kvailę Editą... Ji paprasčiausia sena tarnaitė... Joks vyras nepažvelgs į ją du kartus... Pakeliui susibariau su policininku... Jis sakė, kad esu girta ir negaliu vairuoti mašinos... Nesąmonė! Atvažiavau pasakyti mis Balstroud, kad vežuosi mergaites namo. Noriu, kad jos būtų namie ir jas motiniškai mylėti. Motinos meilė — stebuklingas dalykas.

— Puiku, ledi Veronika, — linktelėjo mis Čedvik. — Mes labai džiaugiamės, kad atvykote. Ypač noriu, kad apžiūrėtumėte mūsų naująjį Sporto paviljoną. Jums jis patiks.

Ji mitriai apsuko netvirtai ant kojų besilaikančią ledi Veroniką ir nusitempė ją tolyn nuo namo.

— Tikiuosi, ten rasime jūsų mergaites, — linksmai pasakė ji. — Sporto paviljonas labai mielas. Įrengėme naujas drabužines, yra džiovykla maudymosi kostiumėliams, — jų balsai nutolo.

Mis Balstroud žiūrėjo joms pavymui. Kartą ledi Veronika pamėgino apsisukti ir grįžti į namą, bet mis Čedvik buvo lygiavertė varžovė. Jos tuoj pranyko už rododendrų lysvės.

Mis Balstroud lengviau atsiduso. Nuostabioji Čedė! Kokia ji patikima! Nemoderniška. Nepasižymi puikiu protu, išskyrus matematiką, bet visada pagelbsti, kai iškyla rūpesčiai.

Atsigręžusi pažvelgė į misis Apdžon, kuri vis dar kažką tarškėjo...

— ... nors, žinoma, — kalbėjo ji, — niekada nebuvo tikrų maskuočių ir durklų. Nesileidau parašiutais, nevykdžiau sabotažų, netapau pasiuntine. Man pritrūktų drąsos. Tai buvo labai nuobodus darbas įstaigoje. Ir brėžiniai žemėlapiuose. Žinoma, kartais tai jaudindavo ir dažnai, kaip jau sakiau, būdavo visai smagu... Visi slaptieji agentai sekdavo vienas kitą Ženevoje, iš matymo pažinodavo vieni kitus ir dažnai susidurdavo tuose pačiuose baruose. Aišku, tada dar buvau netekėjusi. Taip, smagūs buvo laikai...

Ji staiga nutilo ir, lyg atsiprašydama, draugiškai nusišypsojo.

— Atsiprašau, kad tiek prišnekėjau. Užėmiau jūsų laiką. Jums reikia susitikti su tiek daug žmonių.

Ji kilstelėjo ranką, atsisveikino ir išėjo.

Mis Balstroud kurį laiką stovėjo susiraukusi. Nuojauta jai kuždėjo, kad ji praleido tai, kas gali būti svarbu.

Bet tuoj susitvardė. Tai vasaros trimestro pradžios šventė, jai dar reikia pamatyti daug tėvų. Jos mokykla dar niekada nebuvo tokia populiari, jos dar niekada nelydėjo tokia sėkmė. Medoubenkas pasiekė šlovės zenitą.

Ji niekaip negalėjo nuspėti, kad po kelių savaičių Medoubenkas skęs rūpesčių jūroje, kad čia karaliaus netvarka, maišatis ir žmogžudystės, ir kad kai kurie įvykiai jau prasidėjo...

1 SKYRIUS Revoliucija Ramute

Maždaug prieš du mėnesius, iki prasidedant vasaros trimestrui Medoubenke, atsitiko kai kurie įvykiai, vėliau susilaukę atgarsio toje išrinktųjų mergaičių mokykloje.

Ramato rūmuose du jauni vyrai sėdėjo ir rūkė, kalbėdami apie artimiausią ateitį. Vienas jaunuolis — tamsiaplaukis, lygia alyvų spalvos oda ir didelėmis melancholiškomis akimis. Tai buvo princas Alis Jusufas, Ramato šeichas, valstybėlės, kuri, nors ir maža, bet buvo viena turtingiausių Artimųjų Rytų šalių. Antrasis buvo geltonplaukis, strazdanotas ir beveik beturtis. Jis gaudavo tik didelį atlyginimą, kad dirbo asmeniniu Jo Didenybės princo Alio Jusufo pilotu. Nepaisant šio luomų skirtumo, abu sutarė kaip lygus su lygiu. Lankė tą pačią viešąją mokyklą ir seniai draugavo.

— Jie šovė į mus, Bobai, — negalėdamas tuo patikėti, kalbėjo princas Alis.

— Taip, tikrai į mus šovė, — patvirtino Bobas Rolinsonas.

— To ir siekė. Norėjo mus numušti.

— Tie šunsnukiai tikrai to norėjo, — niūriai pakartojo Bobas.

Alis kurį laiką galvojo.

— Vargu ar verta mėginti dar kartą?

— Šįkart sėkmė gali nusigręžti nuo mūsų. Tiesą sakant, Ali, mes per vėlai pradėjom. Tu turėjai iškeliauti prieš dvi savaites. Tą, beje, tau saldau.

— Nenorėjau sprukti, — atsiduso Ramato valdovas.

— Suprantu. Tačiau prisimink, ką kalbėjo Šekspyras, o gal ir koks kitas poetėlis apie tuos, kurie, iškeitę kovą, pasprunka svetur.