Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Niekada nemačiau revoliucijos, — susimąsčiusi pareiškė Dženiferė.

— Nemanau, kad ji šįkart įvyks, — šiurkščiai pertraukė ją motina. — Pamatysi. Nebus jokios revoliucijos. Dženiferė atrodė nusivylusi.

3 SKYRIUS Pasirodo misteris Robinsonas I

Beveik po šešių savaičių jaunuolis tyliai pasibeldė į kambario Blumsberyje duris. Jį pakvietė užeiti.

Kambarys buvo mažas. Krėsle už stalo sėdėjo storas vidutinio amžiaus vyras. Jis dėvėjo suglamžytą kostiumą, kurio priekis buvo storai apkrėstas cigarų pelenais. Langai uždaryti, o oras toks tvankus, kad vos galėjai kvėpuoti.

— Na? — irzliai paklausė storulis, sėdėdamas primerktomis akimis. — Kas dabar, a?

Apie pulkininką Paikevėjų visi kalbėjo, kad jis užsimerkia tik miegodamas, o atsimerkia prabudęs. Be to, kai kas teigė, kad jo pavardė ne Paikevėjus, ir kad jis ne pulkininkas. Bet ko tik žmonės neprikalba!

— Edmundsonas iš Forin Ofiso [2] atėjo, sere.

— O, — pasakė pulkininkas Paikevėjus.

Jis mirktelėjo, tarsi vėl ruoštųsi užmigti, ir sumurmėjo:

— Mūsų ambasados trečiasis sekretorius Ramate revoliucijos metu. Tiesa?

— Teisingai, sere.

— Tada, manau, jį reiktų priimti, — be jokio džiaugsmo pasakė pulkininkas Paikevėjus. Jis atsisėdo tiesiau, nukrėsdamas kažkiek pelenų nuo savo pilvo.

Misteris Edmundsonas buvo aukštas šviesiaplaukis, tvarkingai apsirengęs jaunuolis. Jautėsi, kad jis kiek sutrikęs.

— Pulkininkas Paikevėjus? Esu Džonas Edmundsonas. Man sakė, kad jūs... e... gal norėsite mane matyti.

— Iš tiesų? Na, turbūt taip ir yra, — atsakė pulkininkas Paikevėjus. — Sėskit, — pridūrė.

Jo akys vėl ėmė merktis, kai jis prabilo:

— Buvote revoliucijos metu Ramate?

— Taip, buvau. Bjaurus reikaliukas.

— Aš manau. Buvote Bobo Rolinsono draugas, ar ne?

— Aš jį gerai pažįstu.

— Klystate, — perspėjo jį pulkininkas Paikevėjus. — Jis miręs.

— Taip, sere, žinau. Bet nebuvau tikras... — jis nutilo.

— Jums nebūtina apsimetinėti, — pareiškė pulkininkas Paikevėjus. — Mes čia viską žinome. O jei nežinome, tai apsimetame, kad žinome. Rolinsonas revoliucijos dieną skraidino Ali Jusufą iš Ramato. Nuo to laiko apie lėktuvą nieko negirdėti. Jis galėjo nusileisti kokioje nors nepasiekiamoje vietovėje, arba sudužo. Arolezo kalnuose rastos lėktuvo nuolaužos. Du lavonai. Rytoj spauda paskelbs naujienas. Teisingai?

Edmundsonas pripažino, kad tai tiesa.

— Mes čia viską žinome, — pakartojo pulkininkas Paikevėjus. — Tam ir esame. Lėktuvas nuskrido į kalnus. Galėjo pakenkti oro sąlygos. Galimas daiktas, jog tai sabotažas. Uždelsto veikimo bomba. Kol kas išsamių žinių dar neturime. Lėktuvas sudužo sunkiai pasiekiamame užkampyje. Už jį buvo siūloma premija, bet tokie dalykai ilgai užsitęsia. Tada nuskraidinome ekspertus, kad ištirtų tą reikaliuką. Aišku, tai popierizmas. Kreipimaisi į užsienio vyriausybes, ministrų leidimai, kyšiai... Jau nekalbu apie tai, kad vietiniai valstiečiai pasiima viską, kas jiems pravers.

Jis nutilo ir pažiūrėjo į Edmundsoną.

— Tai labai liūdnas reikalas, — tarė Edmundsonas. — Princas Alis Jusufas būtų buvęs puikus valdovas, rėmęsis demokratiniais principais.

— Turbūt vargšelis tą ir bandė daryti, — tarė pulkininkas Paikevėjus. — Bet negalime gaišti laiko, pasakodami liūdnas istorijas apie valdovų mirtis. Suinteresuoti asmenys mūsų paprašė atlikti kai kuriuos tyrimus. Asmenys, kuriuos palankiai vertina Jos Didenybės Vyriausybė, — jis rūsčiai nužvelgė pašnekovą. — Suprantate, ką turiu galvoje?

— Na, kai ką girdėjau, — nedrąsiai tarė Edmundsonas.

— Turbūt, žinote, kad prie kūnų ar tarp nuolaužų neradome vertingų daiktų, jų, kiek žinome, nepasisavino vietiniai. Nors tų valstiečių niekada nesupaisysi. Jie gali pūsti miglą į akis taip puikiai, kaip ir pati Užsienio reikalų ministerija. Ką jūs dar girdėjote?

— Daugiau nieko.

— Negirdėjote, ar ką vertingo reikėjo surasti? Kodėl jie pas mane jus atsiuntė?

— Sakė, gal norėsite man pateikti keletą klausimų, — mandagiai atsiliepė Edmundsonas.

— Jei pateiksiu jums klausimus, tikėsiuosi atsakymų, — šyptelėjo pulkininkas Paikevėjus.

— Savaime aišku.

— Sūneli, tai nėra savaime aišku. Ar Bobas Rolinsonas, prieš išskrisdamas iš Ramato, minėjo ką nors? Jis buvo Alio patikėtinis. Nagi, kalbėkite. Jis ką nors sakė?

— Ką, sere?

Pulkininkas Paikevėjus griežtai pažiūrėjo į jį ir pasikasė paausį.

— Nagi, nagi, — suniurzgėjo. — Rodos, norite kažką nuslėpti. O nereikėtų! Jei nežinote, apie ką kalbu, tai nežinote, ir viskas.

— Manau, buvo kai kas, — Edmundsonas kalbėjo atsargiai ir neryžtingai, — kai kas svarbaus, ką Bobas norėjo man pasakyti.

— A, — pulkininkas Paikevėjus atrodė kaip žvejys, pagaliau sugavęs stambią žuvį. — Įdomu. Ką jūs žinote?

— Labai nedaug, sere. Bobas ir aš turėjome paprastą kodą, nes visų Ramato telefonų klausomasi. Jis kai ką nugirsdavo rūmuose, o aš kartais turėdavau naudingos informacijos jam. Tad jei vienas iš mūsų paskambindavo kitam ir užsimindavo apie mergaitę ar mergaites „iš kitos planetos“, reiškė, kad kažkas atsitiko!

— Kad turi kažkokios svarbios informacijos?

— Taip. Bobas paskambino man, įvesdamas šį kodą, tą dieną, kai prasidėjo spektaklis. Turėjau susitikti su juo mūsų įprastinėje vietoje — greta vieno banko. Tačiau tame kvartale prasidėjo riaušės, ir policija užtvėrė kelią. Negalėjau pasimatyti su Bobų. Jis tą pačią popietę išskraidino Ali.

— Suprantu, — sumurmėjo Paikevėjus. — Nenumanote, iš kur skambino?

— Ne. Galėjo iš bet kur.

— Gaila.

Pulkininkas patylėjo ir lyg tarp kitko mestelėjo:

— Ar pažįstate misis Satklif?

— Bobo Rolinsono seserį? Žinoma, buvau su ja susitikęs. Ji ten viešėjo su mokine dukra. Nelabai gerai ją pažįstu.

— Ar ji su Bobų Rolinsonu dažnai susitikdavo?

— Ne, nesakyčiau, — kurį laiką pagalvojęs tarė Edmundsonas. — Ji buvo žymiai už jį vyresnė ir visą laiką tai pabrėždavo. Be to, jis nemėgo jos vyro, jį visada vadindavo pasipūtusiu mulkiu.

— Šit kaip! Vienas mūsų šauniųjų pramonininkų pasipūtėlių? Nemanote, jog Bobas Rolinsonas būtų patikėjęs svarbią paslaptį savo seseriai?

— Sunku pasakyti... Bet ne, nemanau.

— Ir aš, — pritarė pulkininkas Paikevėjus ir atsiduso. — Ką gi, misis Satklif ir jos dukra grįžta namo po ilgos kelionės jūra. Laivas „Rytų Karalienė“ rytoj atvyksta į Tilburio uostą.

Jis kurį laiką tylėjo, įdėmiai stebėdamas priešais sėdintį jaunuolį. Paskui, tarsi priėmęs sprendimą, ištiesė ranką ir skubiai tarė:

— Dėkoju, kad atėjote.

— Gaila, kad nelabai kuo galėjau padėti. Jūs tikras, kad nieko negaliu padaryti?

— Ne. Ne. Bijau, kad ne.

Džonas Edmundsonas išėjo.

Tylusis jaunuolis sugrįžo.

— Žinoma, galėjau pasiųsti jį į Tilburį, kad praneštų seseriai žinią, — tarė Paikevėjus. — Juk jis — jos brolio draugas. Tačiau nutariau, kad neverta. Nelankstus žmogelis. Jį išmankštino ministerija. Tai ne prisitaikėlis. Pasiųsiu kitą.

— Dereką?

— Teisingai, — linktelėjo pulkininkas Paikevėjus. — Pradedi skaityti mano mintis, ar ne?

— Stengiuosi, sere.

— Stengtis nepakanka. Reikia, kad pavyktų. Iš pradžių atsiųsk man Ronį. Turiu jam užduotį. II