Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Alis Jusufas išvažiavo apžiūrėti naujo kelio konstrukcijų, sustabdė savo mašiną, prisijungė prie Rolinsono ir pareiškė norįs apžiūrėti tvenkinį ir naująją kelio konstrukciją iš oro. Jie pakilo ir negrįžo.

— Ką apie tai manai?

— Branguti, tą patį, ką ir tu. Ką darė Bobas Rolinsonas dvidešimt minučių savo sesers kambaryje, kai pastaroji buvo išėjusi, juolab, kad jam buvo pasakyta, kad ji tikriausiai negrįš iki vakaro? Jis paliko jai raštelį, kuriam parašyti reikėjo daugiausia trijų minučių. Ką jis veikė likusį laiką?

— Manai, kad paslėpė brangakmenius tarp sesers daiktų?

— Juk tai akivaizdu, ar ne? Misis Satklif tą pačią dieną buvo evakuota su dar keliais britais. Ji su dukterim skrido į Adeną. Manyčiau, ryt atplauks į Tilburį.

Paikevėjus linktelėjo.

— Prižiūrėk ją, — tarė misteris Robinsonas.

— Tą ir padarysim, — atsakė Paikevėjus. — Viskam pasiruošėm.

— Jeigu ji turės brangakmenius, jai grės pavojus, — jis užsimerkė. — Aš taip nekenčiu smurto.

— Manai, bus aukų?

— Yra suinteresuotų asmenų. Įvairių nemalonių žmonių, jei supranti, ką turiu galvoje.

— Suprantu tave, — niūriai burbtelėjo Paikevėjus.

— Aišku, jie bandys vieni kitus pergudrauti, — misteris Robinsonas papurtė galvą. — Kils tokia maišatis...

Pulkininkas Paikevėjus pasiteiravo:

— Gal jie ir tave domina?

— Aš atstovauju vienai interesų grupei, — atsiliepė misteris Robinsonas. Jo balse jautėsi mažas priekaištas. — Kai kuriuos akmenis velioniui Jo Didenybei perleido mano sindikatas už labai nedidelę ir protingą kainą. Ta žmonių grupė, kuriai atstovauju, nori surasti tuos akmenis. Manau, tam pritartų ir velionis savininkas. Daugiau nieko nepasakysiu. Šie reikalai labai subtilūs.

— Tu tikrai esi angelų pusėje, — nusišypsojo pulkininkas Paikevėjus.

— O, angelai! Taip, angelai, — jis patylėjo. — Gal žinai, kas gyveno kaimyniniuose kambariuose šalia misis Satklif ir jos dukters?

Pulkininkas Paikevėjus atrodė išsiblaškęs.

— Luktelėk, pagalvosiu... Manau, kad žinau. Iš kairės gyveno senjora Anželika de Toredo... ispanė... e... šokėja, pasirodanti vietiniame kabarete. Matyt, negryna ispanė ir ne itin gera šokėja. Bet mėgstama klientų. Kitoje pusėje gyveno mokytoja, kiek suprantu...

Misteris Robinsonas nušvito.

— Tu visada toks pat. Ateinu tau ką nors pasakyti, bet tu beveik visada viską žinai.

— Ne, ne, — mandagiai atsikalbinėjo pulkininkas Paikevėjus.

— Tarp mūsų šnekant, — tarė misteris Robinsonas, — mes žinome daug.

Jų akys susidūrė.

— Tikiuosi, kad pakankamai žinome... — pakildamas pridūrė misteris Robinsonas.

4 SKYRIUS Sugrįžimas iš kelionės I

—Nagi! — pažvelgusi pro viešbučio langą, piktai tarė misis Satklif. — Nesuprantu, kodėl visada turi lyti, kai grižtu į Angliją. Apima tokia depresija...

— Manau, kad malonu sugrįžti, — paprieštaravo Dženiferė. — Gatvėse visi kalba angliškai! Be to, dabar gausime tikrai geros arbatos. Sviesto, duonos, uogienės ir tikrų pyragaičių.

— Norėčiau, kad taip siaurai nemąstytum, brangute, — atsiduso misis Satklif. — Kas iš to, kad vežiausi tave į užsienį, į pačią Persų įlanką, gal būtum mieliau pasilikusi namie?

— Man buvo malonu porai mėnesių išvykti į užsienį, — atšovė Dženiferė. — Sakau, kad džiaugiuosi sugrįžusi.

— Dabar pasitrauk iš kelio, brangute, ir leisk man įsitikinti, kad atnešė visą bagažą. Iš tiesų jaučiu... Nuo pat karo jaučiu, kad žmonės dabar labai nesąžiningi. Esu tikra, jei nebūčiau prižiūrėjusi daiktų, tas vyras Tilburyje būtų pabėgęs su mano žaliu užtraukiamu krepšiu. Apie lagaminus sukiojosi dar vienas vyriškis. Paskui mačiau jį traukinyje. Žinai, tikiu, kad tie vagišiai pasitinka laivus ir, jei žmonės yra pasimetę arba kenčia nuo jūrligės, pavagia jų lagaminus.

— Oi, tu visada galvoji apie tokius dalykus, mama, — pasipiktino Dženiferė. — Manai, kad visi sutikti žmonės nesąžiningi.

— Daugelis tokių ir yra, — niūriai atšovė misis Satklif.

— Bet ne anglai, — paprieštaravo lojalioji Dženiferė.

— Tai ir yra blogiausia, — tęsė jos motina. — Iš arabų ir užsieniečių nieko kita ir nesitikime, bet Anglijoje, liovę saugotis, tik palengviname jų darbą. Dabar leisk man paskaičiuoti. Štai didysis žaliasis lagaminas, štai juodasis, ten du mažučiai rudi, krepšys su užtrauktuku, golfo lazdos, teniso raketės, kelionmaišis, brezentinis krepšys... O kur žalias krepšelis? A, štai jis. Dar dėžutės, kurias nusipirkome papildomiems daiktams... taip, viena, dvi, trys, keturios, penkios, šešios... taip, viskas gerai. Visi keturiolika ryšulių tebėra.

— Ar negalime dabar išgerti arbatos? — paklausė Dženiferė.

— Arbatos? Dar tik trys valandos.

— Aš baisiai išalkau.

— Gerai jau, gerai. Ar gali nulipti žemyn ir užsakyti? Jaučiu, kad tikrai turiu pailsėti, tada tiesiog išpakuosiu tuos daiktus, kurių mums reikės šįvakar. Labai negerai, kad tavo tėvas negalėjo mūsų pasitikti. Tiesiog neįsivaizduoju, kodėl šiandien jam reikėjo surengti svarbų direktorių susitikimą Niukeslyje prie Taino. Manyčiau, kad žmona ir dukra turi būti svarbiau negu jo reikalai. Ypač kai jis mūsų nematė tris mėnesius. Tu tikra, kad susitvarkysi pati?

— Oi, mamyte, dėl dievo meilės, — dūsavo Dženiferė. — Kaip manai, kiek man metų? Ar gali duoti man bent kiek pinigų? Neturiu angliškų monetų.

Ji paėmė dešimties šilingų banknotą iš motinos ir susiraukusi išėjo.

Prie lovos suskambo telefonas. Misis Satklif priėjo ir pakėlė ragelį.

— Alio... Taip... Taip, kalba misis Satklif...

Kažkas pasibeldė į duris. Misis Satklif pertraukė: „Minutėlę“, — padėjo ragelį ir nuėjo prie durų. Už jų stovėjo jaunuolis tamsiai mėlynu kombinezonu ir mažu įrankių lagaminėliu.

— Elektrikas, — trumpai prisistatė. — Sugedo apšvietimas. Atėjau pažiūrėti, kas nutiko.

— O... na, gerai...

Ji atsitraukė. Elektrikas įėjo.

— Kur vonia?

— Štai ten, už antro miegamojo.

Ji grįžo prie telefono.

— Labai atsiprašau... Ką jūs sakėte?

— Vadinuosi Derekas O’Konoras. Gal galėčiau ateiti pas jus į kambarį, misis Satklif? Noriu pakalbėti apie jūsų brolį.

— Bobą? Ar... turite apie jį kokių nors žinių?

— Bijau, kad taip.

— O... O, suprantu... Taip, ateikite. 310 kambarys, trečias aukštas.

Ji atsisėdo ant lovos. Jau žinojo, kokios bus tos žinios.

Netrukus pasigirdo beldimas į duris. Atidariusi pamatė jaunuolį. Šis paspaudė jai ranką.

— Jūs iš Užsienio reikalų ministerijos?

— Esu Derekas O’Konoras. Mano šefas pasiuntė mane pas jus, nes, atrodo, niekas kitas jums to nepraneš.

— Prašau pasakykite man, — paprašė misis Satklif. — Jis žuvo. Ar ne?

— Taip, misis Satklif. Jis skraidino princą Ali Jusufą iš Ramato. Lėktuvas sudužo kalnuose.

— Kodėl aš negirdėjau... Kodėl niekas nepasiuntė telegramos į laivą?

— Tikslias žinias gavome tik prieš kelias dienas. Pradžioje žinojome, jog dingo lėktuvas. Tačiau tokiomis aplinkybėmis vis dar tikėjomės. Bet dabar suradome lėktuvo nuolaužas... Esu tikras, jog džiaugsitės sužinojusi, jog mirtis buvo staigi.

— Princas irgi žuvo?

— Taip.

— Visai nesistebiu, — misis Satklif balsas kiek drebėjo, bet ji puikiai tvardėsi. — Žinojau, kad Bobas mirs jaunas. Žinote, jis visada buvo nutrūktgalvis — skraidė naujais lėktuvais, bandė naujus triukus. Pastaruosius ketverius metus beveik nieko apie jį negirdėjau. Juk žmonių pakeisti negalima, tiesa?