Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Ištrauka iš straipsnio vietos laikraštyje.

Vakar buvo įsilaužta į misterio Henrio Satklifo rezidenciją bandant ką nors pavogti. Kol visi šeimos nariai sekmadienio rytą sėdėjo bažnyčioje, buvo išverstas misis Satklif miegamasis, o daiktai išmėtyti. Virtuvės darbuotojai, ruošę priešpiečius, nieko negirdėjo. Policija areštavo vyrą, kai jis bandė pabėgti iš namo. Tikriausiai jį kas nors išgąsdino, ir jis, nieko nepavogęs, paspruko.

Pasisakė esąs Endrius Bolas, be nuolatinės gyvenamosios vietos, ir prisipažino kaltas. Dar pridūrė, kad neturi darbo ir ieškojęs pinigų. Misis Satklif laiko savo brangenybes banke, išskyrus kelis nuolat nešiojamus papuošalus.

— Sakiau tau, kad uždėtum groteles ant to svetainės lango, — toks buvo misterio Satklifo komentaras šeimos ratelyje.

— Mano brangusis Henri, — tarė misis Satklif, — rodos, tu nesuvoki, kad aš pastaruosius tris mėnesius buvau užsienyje. Šiaip ar taip, kažkur skaičiau, kad, jei įsilaužėliai nori patekti vidun, jie visada tai ir padaro.

— Kaip šauniai skamba „virtuvės darbuotojai“, — pridūrė ilgesingai, peržiūrėdama vietos laikraštį. — Juk taip skiriasi nuo tikrovės. Turime tik senąją misis Elis, kuri puskurtė ir vos pastovi ant kojų, bei tą silpnaprotę Berdvelsų dukterį, ateinančią padėti sekmadienio rytais.

— Nesuprantu, — įsiterpė Dženiferė, — kaip policija sužinojo, jog į namą įsilaužė vagis, ir laiku spėjo jį sučiupti?

— Labai keista, kad jis nieko nepaėmė, — pastebėjo ir jos motina.

— Ar tu visiškai tuo įsitikinusi, Džoana? — paklausė jos vyras. — Iš pradžių tarsi abejojai.

Misis Satklif išraiškingai atsiduso.

— Sunku paaiškinti. Mano miegamajame — šiukšlynas, visur išdrabstyti daiktai, ištraukyti ir išvartalioti stalčiai. Turėjau viską apžiūrėti... Nors dabar, kai pagalvoju, rodos, nemačiau savo geriausio šilkinio šalikėlio.

— Atsiprašau, mamyte. Tai aš kalta. Jį nupūtė už borto Viduržemio jūroje. Buvau pasiskolinusi. Norėjau tau pasakyti, bet pamiršau.

— Klausyk, Dženifere, kiek kartų tau sakiau, kad be mano žinios neimtum mano daiktų?

— Ar galėčiau dar įsidėti pudingo? — pamėgino nukreipti kalbą į šalį Dženiferė.

— Manau, taip. Iš tiesų, misis Elis nuostabiai mikli. Nieko baisaus, kad jai reikia garsiai šaukti. Nors tikiuosi, kad mokykloje nepagalvos, jog tu per daug valgai. Prisimink, Medoubenkas — nepaprasta mokykla.

— Nežinau, ar tikrai noriu vykti į Medoubenką, — prabilo Dženiferė. — Pažįstu merginą, kurios pusseserė ten mokėsi. Ji sako, kad ten siaubinga. Visą laiką tau grūda į galvą žinias, kaip įlipti į „Rols Roisą“, kaip iš jo išlipti, ir kaip elgtis, kai eini pietauti pas Karalienę.

— Tai pravers, Dženifere, — pareiškė misis Satklif. — Tu nesupranti, kokia laimė tau nusišypsojo. Būti priimtai į Medoubenką! Galiu pasakyti, kad mis Balstroud priima ne kiekvieną mergaitę. Čia vis tavo tėvo aukšta padėtis bei tavo tetos Rozamundos įtaka. Tau labai pasisekė. Be to, — pridūrė misis Satklif, — jei kada Karalienė pakvies tave pietų, bus neblogai, jei žinosi, kaip elgtis.

— O, — atsiduso Dženiferė. — Manau, Karalienė dažnai pietauja su žmonėmis, nemokančiais elgtis — su afrikiečių vadais, žokėjais, šeichais...

— Afrikiečių vadai puikiai išmano etiketą, — įsiterpė jos tėvas, ką tik grįžęs iš trumpos verslo kelionės Ganoje.

— O Arabijos šeichai išties mandagūs, — pritarė misis Satklif.

— Argi neprisimeni tos šeicho šventės, į kurią ėjome? — pasiteiravo Dženiferė. — Kai jis išlupo avies akį ir padavė ją tau, dėdė Bobas stuktelėjo tave alkūne, kad nekeltum triukšmo ir ją valgytum. Noriu pasakyti, jei šeichas taip padarytų su keptu ėriuku Bakingemo rūmuose, Karalienė būtų sukrėsta, ar ne?

— Užteks, Dženifere, — griežtai pasakė jos motina. IV

Kai Endrius Bolas, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, buvo nuteistas trims mėnesiams už įsilaužimą, Derekas O’Konoras, sėdėjęs teismo salėje, priėjo prie telefono ir surinko numerį.

— Tam pagautam vyrukui nelabai pasisekė, — pasakė jis. — Nuteistas ilgam.

— Kas jis toks? Gal pažįstame?

— Manau, iš Geko gaujos. Smulki žuvelė. Jie jį pasamdė tokiai veiklai. Ne itin galvotas vaikis, bet sako, nevisprotis.

— Jis sutiko bausmę kaip ėriukas? — kitame laido gale šypsojosi pulkininkas Paikevėjus.

— Taip. Puikiai vaizdavo kvailą bernioką, išvestą iš doros kelio. Niekada nesusietum jo su kokiais reikšmingais darbais. Žinoma, tai jo vertybė.

— Ir jis nieko nerado, — susimąstęs kalbėjo pulkininkas Paikevėjus. — Ir tu nieko neradai. Ar tau neatrodo, kad ten išvis nėra ko ieškoti? Mūsų idėja, jog Rolinsonas perdavė tuos daikčiukus savo seseriai, klaidinga.

— Rodos, kiti žmonės irgi taip mano.

— Per daug akivaizdu... Gal mes užkibome ant meškerės.

— Gal. Turime kitų versijų?

— Daugybę. Tie akmenys gali būti Ramate. Gal paslėpti kur nors „Ritz-Savoy“ viešbutyje. Gal Rolinsonas perdavė juos kam nors, važiuodamas į pakilimo taką. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į misterio Robinsono užuominą. Juos galėjo turėti moteris. Gali būti, kad misis Satklif, pati to nežinodama, turėjo juos su savimi visą laiką, ir išmetė į Raudonąją jūrą už borto su kažkuo, kojai nereikėjo.

— Tai, — pridūrė jis susimąstęs, — būtų geriausia išeitis.

— Oi, sere, juk jie verti daugybės pinigų.

— Žmogaus gyvenimas irgi turi vertę, — atrėžė pulkininkas Paikevėjus.

5 SKYRIUS Laiškai iš Medoubenko mokyklos

Džulijos Apdžon laiškas motinai:

Brangioji mamyte!

Dabar aš jau įsikūriau, ir man čia viskas labai patinka. Šį trimestrą čia irgi mokosi naujokė, vardu Dženiferė. Mes su ja susidraugavome. Abi labai mėgstame tenisą. Ji — visai nebloga žaidėja. Kai jai pasiseka perduoti kamuoliuką, smūgis būna labai stiprus, bet tai pavyksta ne visada. Ji sako, kad jos raketė išsikraipė, jai pabuvojus Persų įlankoje. Ten siaubingai karšta. Ji ten buvo, kai vyko revoliucija. Aš jos klausiau, gal kas atsitiko, bet ji atsakė, kad ne, kad jos nieko nematė. Jas nuvežė į ambasadą ar į panašią įstaigą, ir jos ten visą laiką praleido.

Mis Balstroud yra romi kaip ėriukas, bet gali ir įbauginti. Kol esi naujokė, tau daug kas leidžiama. Visi slapčia ją vadina Buliumi [4] . Anglų literatūrą mums dėsto nuostabioji mis Rič. Kai ji labai susinervina, visiškai nebesivaržo. Jos veidas keistas, bet gana įdomus. Kai ji skaito ištraukas iš Šekspyro, rodos, jog visa, kas ten rašoma, yra tiesa. Vieną dieną ji pasakojo mums apie Jagą, ką jis jautė, apie pavydą, kaip jis tave sugraužia, kaip tu kenti tol, kol išsikraustai iš proto, norėdamas įskaudinti žmogų, kurį mylėjai. Mes tiesiog imame krūpčioti, išskyrus Dženiferę, nes jos niekas nejaudina. Mis Rič mums dar dėsto geografiją. Visada maniau, kad šis mokslas nuobodus, bet tik ne su mis Rič. Šį rytą ji mums pasakojo apie prieskonių prekybą ir kad prieskoniai pagyvina gyvenimą.

Pradedu mokytis menų su mis Lori. Ji atvažiuoja dukart per savaitę ir nusiveža mus į Londono paveikslų galerijas. Madmuazelė Blanš dėsto prancūzų kalbą, tik jai nelabai sekasi palaikyti tvarką pamokose. Dženiferė sako, kad prancūzės to tiesiog nesugeba. Ji nepikta, bet jai nuobodu su mumis. Ji visą laiką kalba: „Enfin, vous m’ennuiez, mes enfants!“ Mis Springer — tikra pabaisa. Ji moko gimnastikos ir fizinio lavinimo. Jos plaukai rausvi, o kai ji suprakaituoja, ima dvokti. Dar yra mis Čedvik (Čedė), ji čia dėsto nuo mokyklos įkūrimo pradžios. Moko matematikos, ji neramuolė, bet miela. O mis Vansitat moko istorijos ir vokiečių kalbos. Panaši į mis Balstroud, tik energingesnė.