Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Ne, — atsakė svečias. — Bijau, kad ne.

— Henris visada kalbėjo, kad anksčiau ar vėliau jo lėktuvas nukris, — tarė misis Satklif. Rodės, kad jos vyro pranašystės taiklumas suteikė jai tarsi kažkokį melancholišką pasitenkinimą. Ašara nuriedėjo jos skruostu, ji ėmė ieškoti nosinės. — Toks sukrėtimas, — pridūrė ji.

— Žinau... man labai gaila.

— Aišku, Bobas negalėjo pabėgti, — tęsė misis Satklif. — Turiu galvoje, kad jo darbas — būti princo lakūnu. Nebūčiau norėjusi, kad jis viską mestų. Be to, jis buvo geras lakūnas. Esu tikra, jog tai, kad įsirėžė į kalną, nebuvo jo kaltė.

— Ne, — atsakė O’Konoras. — Tikrai nebuvo jo kaltė. Jei jis norėjo išvežti princą, privalėjo skristi bet kokiomis oro sąlygomis. Tai buvo pavojingas skrydis, ir išskristi nepavyko.

Misis Satklif linktelėjo.

— Viską suprantu, — tarė ji. — Dėkui, kad atėjote man tai pasakyti.

— Yra dar kai kas, — pasakė O’Konoras. — Noriu paklausti. Ar jūsų brolis patikėjo jums kokį nors daiktą, kurį turėjote parvežti į Angliją?

— Ar jis ką nors man įdavė? — pasiteiravo misis Satklif. — Ką turite galvoje?

— Ar perdavė jums kokį nors mažą ryšulėlį, kurį turėjote parvežti ir įteikti kam nors Anglijoje?

Ji nustebusi papurtė galvą.

— Ne. Kodėl manote, kad jis taip padarė?

— Tai buvo svarbus paketas. Manome, kad jūsų brolis galėjo jį kam nors įduoti, kad parvežtų namo. Per revoliuciją jis užsuko pas jus į viešbutį.

— Žinau. Jis paliko raštelį. Bet jame nieko nebuvo... tik kažkoks kvailas pasiūlymas kitą dieną palošti tenisą ar pažaisti golfą. Manau, kai rašė raštelį, nežinojo, kad tą pačią popietę turės išskraidinti princą.

— Tik tiek jis tepasakė?

— Raštelyje? Taip.

— Ar išsaugojote jį, misis Satklif?

— Tą, kuri jis paliko? Žinoma, kad ne. Jis buvo paprastas. Suplėšiau jį ir išmečiau lauk. Kodėl turėjau jį laikyti?

— Žinoma, nebuvo jokios priežasties, — pritarė O’Konoras. — Aš tik maniau...

— Ką? — piktai paklausė misis Satklif.

— Gal jame buvo kokia nors... paslėpta žinutė... Pagaliau, — nusišypsojo jis, — juk žinote, kad yra toks dalykas kaip nematomas rašalas.

— Nematomas rašalas! — pasibjaurėjusi šūktelėjo misis Satklif. — Turite galvoje tą dalykėlį, kurį vartoja šnipai?

— Bijau, kad būtent jį ir turiu galvoje, — atsiprašydamas pasakė O’Konoras.

— Kaip idiotiška, — pasipiktinusi išrėžė misis Satklif. — Esu tikra, kad Bobas niekada nevartojo nematomo rašalo. Kam jam to reikėtų? Jis buvo malonus dalykiškas protingas vyras, — ašara vėl nuriedėjo jos skruostu. — O dievulėliau, kur mano rankinukas? Man reikia nosinės. Tikriausiai jį palikau kitame kambaryje.

— Atnešiu jums, — pasisiūlė O’Konoras.

Jis išėjo pro duris ir užklupo jaunuolį su kombinezonu, pasilenkusį ties lagaminu. Šis staiga atsitiesė ir išsigandęs pažiūrėjo į O’Konorą.

— Elektrikas, — skubiai prisistatė jaunuolis. — Čia kažkokia netvarka su šviesomis.

O’Konoras paspaudė jungiklį.

— Man rodos, kad viskas gerai, — maloniai pasakė jis.

— Matyt, man pasakė ne tą kambario numerį, — pasiteisino elektrikas.

Jis pagriebė savo įrankių lagaminėlį ir skubiai smuko pro duris į koridorių.

O’Konoras suraukė kaktą, paėmė nuo tualetinio stalelio misis Satklif rankinuką ir atnešė jai.

— Atleiskite man, — pasakė jis ir pakėlė telefono ragelį. — Čia 310 kambarys. Jūs siuntėte elektriką į šį kambarį? Taip... Taip, aš palauksiu.

Jis laukė.

— Ne? Ne, aš taip ir maniau. Ne, nieko bloga.

Jis padėjo ragelį ir atsisuko į misis Satklif.

— Šviesa dega, — pasakė jis. — Viešbučio administracija nesiuntė jokio elektriko.

— Tai ką veikė tas žmogus? Gal jis vagis?

— Galbūt.

Misis Satklif skubiai žvilgtelėjo į rankinuką.

— Iš jo jis nieko nepaėmė. Visi pinigai tebėra.

— Jūs tikra, misis Satklif, ar jūs absoliučiai tikra, kad jūsų brolis jums nieko neperdavė, kad parvežtumėte namo, neįdėjo ko tarp jūsų daiktų?

— Esu tikra, — atsakė misis Satklif.

— O jūsų duktė... Jūs turite dukrą, ar ne?

— Taip. Ji apačioje geria arbatą.

— Ar jūsų brolis galėjo ką nors jai perduoti?

— Ne, esu tikra, negalėjo.

— Yra ir kita galimybė, — pasakė O’Konoras. — Jis tą dieną galėjo ką nors paslėpti bagaže tarp daiktų, kai laukė jūsų kambaryje.

— Kam Bobui taip elgtis? Tai absurdiška.

— Tai nėra taip absurdiška, kaip galėtų atrodyti. Rodos, princas Alis Jusufas kai ką perdavė jūsų broliui. Jis pamanė, jog saugiau bus tą daiktą paslėpti tarp jūsų daiktų, negu jį saugoti pačiam.

— Netikiu..

— Neprieštarausite, jei mes paieškotume?

— Norite pasakyti, kad apieškosite mano bagažą? Išpakuosite? — Ties šiuo žodžiu misis Satklif balsas virto aimana.

— Žinau, — tarė O’Konoras, — kad prašau jūsų siaubingo dalyko. Bet tai gali būti labai svarbu. Galėčiau jums padėti, — tikino jis. — Dažnai pakuodavau savo motinos daiktus. Ji sakydavo, kad aš tą sugebu.

Jis atskleidė visą savo žavesį, kurį labai vertino pulkininkas Paikevėjus.

— Et, gerai, — nusileido misis Satklif. — Manau... Jei taip sakote... Na, jei tai iš tiesų svarbu...

— Tai gali būti labai svarbu, — patvirtino Derekas O’Konoras. — Nagi, — jis nusišypsojo jai. — Gal pradėkime. II

Po trijų ketvirčių valandos, atsigėrusi arbatos, grįžo Dženiferė. Ji apsidairė kambaryje ir nustebusi žioptelėjo.

— Mamyte, ką čia darei?

— Mes išpakavome daiktus, — piktai atšovė misis Satklif. — Dabar juos vėl sudedame. Tai — misteris O’Konoras. Mano duktė Dženiferė.

— Bet kodėl taip padarėte?

— Neklausk, kodėl, — suprunkštė jos mama. — Buvo kilusi mintis, kad tavo dėdė Bobas įdėjo kai ką į mano bagažą, kad parvežčiau namo. Manau, jis tau nieko neįdavė, Dženifere?

— Ar dėdė Bobas ką nors perdavė man, kad parvežčiau atgal? Ne. Jūs išpakavote ir mano daiktus?

— Mes išpakavome viską, — linksmai pasakė Derekas O’Konoras. — Nieko neradome, ir dabar vėl sudedame daiktus. Manau, misis Satklif, jums reiktų išgerti arbatos ar dar ko nors. Gal galiu jums ką nors užsakyti? Gal brendžio su soda? — jis pasuko telefono link.

— Neatsisakyčiau didelio puodelio arbatos, — pasakė misis Satklif.

— Gėriau puikios arbatos, — įsiterpė Dženiferė. — Valgiau duonos su sviestu, sumuštinių, pyragaičių, paskui padavėjas atnešė dar sumuštinių, nes jo paprašiau. Skaniai užkandau.

O’Konoras užsakė arbatos, paskui baigė dėlioti misis Satklif daiktus, taip tvarkingai ir mikliai, kad ši nenorom susižavėjo.

— Matau, jūsų motina jus puikiai išmokė šio darbo, — tarė ji.

— O, aš moku įvairių darbų, — nusišypsojo O’Konoras.

Jo motina jau seniai buvo mirusi, o jo gabumus išpakuoti ir sudėti daiktus atgal išmuštravo pulkininkas Paikevėjus.

— Dar paprašysiu, misis Satklif. Būkite labai atsargi.

— Atsargi? Kodėl?

— Na, revoliucija — pavojingas žaidimas. Ji iškrečia visokių siurprizų. Ilgam pasiliksite Londone?

— Rytoj vyksime į kaimą. Vyras atvažiuos mūsų pasiimti.

— Tada gerai. Tačiau, dėl viso pikto... Jei kas nors atsitiktų, paskambinkite 999.

— Oi! — nudžiugo Dženiferė. — Paskambinkite 999. Visada to norėjau.

— Nebūk kvaila, Dženifere, — subarė ją mama. III