Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Pulkininkas Paikevėjus ruošėsi vėl užmigti, kai į kambarį įėjo jaunuolis, vardu Ronis. Jis buvo aukštas, tamsiaplaukis, raumeningas, elgėsi linksmai ir gana akiplėšiškai.

Pulkininkas Paikevėjus kurį laiką žvelgė į jį, paskui nusišiepė.

— Kaip manai, įsiskverbsi į mergaičių mokyklą? — pasiteiravo.

— Mergaičių mokyklą? — jaunuolis kilstelėjo antakius.

— Čia kažkas nauja! Ką jos sumanė? Daro bombas chemijos kabinete?

— Nieko panašaus. Tai aukščiausios klasės mokykla. Medoubenkas.

— Medoubenkas! — jaunuolis švilptelėjo. — Negaliu tuo patikėti!

— Prilaikyk savo įžūlų liežuvėlį už dantų ir paklausyk manęs. Princesė Šaista, pirmos eilės velionio princo Alio Jusufo iš Ramato pusseserė ir vienintelė artima giminaitė, kitą trimestrą vyksta ten. Iki šiol ji mokėsi Šveicarijos mokykloje.

— Ką man daryti? Pagrobti ją?

— Žinoma, ne. Manau, ji netrukus atsidurs dėmesio centre. Noriu, kad viską stebėtum. Nežinau, kas ten nutiks, ar pasirodys, bet jei kuris nors iš mūsų nemėgstamų draugelių susidomės šiuo reikalu, pranešk... Būsi įgaliotas asmuo stebėti šią bylą.

Jaunuolis linktelėjo.

— Kaip man ten įsiskverbti? Gal būsiu paišybos mokytojas?

— Visos kviestinės mokytojos yra moterys, — pulkininkas Paikevėjus susimąstęs pažiūrėjo į jį. — Žinai, padarysime tave sodininku.

— Sodininku?

— Taip. Ką išmanai apie sodų priežiūrą?

— Jaunystėje metus tvarkiau „Tavo sodo“ skiltį „Sandei Meil“ žurnale.

— Tfu! — nusispjovė pulkininkas Paikevėjus. — Niekai! Pats galėčiau tvarkyti sodo skiltį, nieko apie jį nenutuokdamas — tiesiog nusirašyčiau žinutes iš iliustruotų „Sodininko“ žurnalų bei iš Sodininkystės enciklopedijos. Žinau tą žargoną. „Kodėl šiais metais jums nenusisukus nuo tradicijų ir į savo gyvatvorę neįsodinus tikro tropinio akcento? Puikios Amabellis Gossiporia ir keli nuostabūs kinietiški Sinensis Maka foolia hibridai. Išbandykite turtingą žydinčių Sinistra Hopaless gėlių grožį. Jos nelabai tvirtos, bet, jei pasodinsite jas prie vakarinės sienos, atrodys šauniai.“ — jis nutilo ir nusišypsojo. — Visokios nesąmonės! Kvailiai perka tuos gėlynus, tada ankstyvos šalnos gėles išguldo, ir jie gailisi, jog nepasisodino vijoklių ir neužmirštuolių! Ne, mano berniuk, turiu galvoje tikrą darbą. Pasiraitok rankoves ir imkis kastuvo. Susipažink su komposto krūva, mulčiavimu, čiupk olandišką kauptuką ir kitokius kaplius, giliai sukask žemę savo žaliesiems žirneliams ir atlik kitus velniškai sunkius darbus. Galėsi tą padaryti?

— Tą dariau dar vaikystėje!

— Žinoma, kad darei. Pažįstu tavo motiną. Ką gi, tada sutarta.

— Ar Medoubenke atsiras vieta sodininkui?

— Aišku, — atsakė pulkininkas Paikevėjus. — Visiems Anglijos sodams trūksta darbuotojų. Parašysiu tau kelias puikias rekomendacijas. Pamatysi, jie tave tiesiog griebs, nieko nelaukę. Na, nešvaistykime tuščiai laiko, nes vasaros trimestras prasideda 29-tą.

— Turiu sodininkauti ir dairytis aplink, ar ne?

— Jei kokios nors seksualios paauglės bandys tave kabinti, tegul Dievas tavęs pasigaili, jei atsakysi tuo pačiu. Nenoriu, kad dėl blogo elgesio būtum išmestas lauk.

Jis prisitraukė arčiau popieriaus lapą.

— Kokio vardo norėtum?

— Tiktų Adomas.

— Pavardė?

— O jei Edenas?

— Man nepatinka tavo užuominos/ Būsi Adomas Gudmenas. Eik, aptark savo praeitį su Džensonu ir pasiskubink, — jis pažiūrėjo į laikrodį. — Neturiu tau laiko. Nenoriu, kad misteriui Robinsonui tektų laukti. Dabar jis jau turi būti čia.

Adomas (vadinkime jį naujuoju vardu) priėjęs prie durų, stabtelėjo.

— Misteris Robinsonas? — smalsiai pasiteiravo. — Ar jis atvyksta?

— Taip sakiau, — tuo metu pasigirdo skambutis ant stalo. — Štai ir jis. Misteris Robinsonas visada punktualus.

— Pasakykite man, — paprašė Adomas, — kas jis iš tiesų? Kokia jo tikroji pavardė?

— Jo pavardė, — atsakė pulkininkas Paikevėjus, — yra misteris Robinsonas. Tai viskas, ką žinau, ir tai viskas, ką žino visi kiti. III

Vyrui, įėjusiam į kambarį, nelabai tiko Robinsono pavardė, ar ji būtų tikra, ar išgalvota. Tai galėjo būti ir Demetrijus arba Izakšteinas, arba Perena, nors ir šios pavardės jam netiktų. Jis nebuvo nei žydas, nei tikras graikas, portugalas ar ispanas, juo labiau — netgi ir ne grynas Pietų Amerikos gyventojas. Tačiau labiausiai nepanašus į anglą Robinsoną. Storas, gerai apsirengęs, geltonveidis, melancholiškomis tamsiomis akimis, plačia kakta ir dosnia burna, kurioje blykčioja didžiuliai balti dantys. Gražios formos rankos, puikiai prižiūrimos. Angliškai kalba be akcento.

Su pulkininku Paikevėjumi jis pasisveikino tarsi abu būtų šalių valdovai. Viens kitam ištarė keletą mandagių frazių.

Kai misteris Robinsonas paėmė cigarą, pulkininkas Paikevėjus tarė:

— Labai gerai, kad pasisiūlei padėti.

Misteris Robinsonas užsidegė cigarą, patenkintas juo pasimėgavo, ir pagaliau prabilo:

— Mano brangus vaikine. Tiesiog pagalvojau... Žinai, kai ką nugirdau. Žmonės man daug pasipasakoja. Nesuprantu, kodėl.

Pulkininkas Paikevėjus nepaaiškino kodėl. Jis pasakė:

— Manau, girdėjai, kad radome princo Alio Jusufo lėktuvą.

— Praėjusios savaitės trečiadienį, — linktelėjo misteris Robinsonas. — Jaunasis Rolinsonas valdė lėktuvą. Pavojingas skrydis. Tačiau lėktuvas sudužo ne dėl jo klaidos. Prie jo prikišo nagus toks Achmedas, vyresnysis mechanikas. Rolinsonas manė, kad juo visiškai galima pasitikėti. Bet ne. Naujasis regime [3]suteikė jam labai pelningą darbą.

— Vadinasi, tai buvo sabotažas! Mes dar tuo nebuvome įsitikinę. Liūdna istorija.

— Taip. Tas vargšas jaunuolis... turiu galvoje Alį Jusufą... tapo korupcijos ir išdavysčių auka. Manau, kad jo viešojo mokymo sistema nebuvo protinga. Tačiau dabar kalbame ne apie jį, ar ne? Tai praeities istorija. Nieko nėra negyvesnio už negyvą karalių. Mus domina tai, ką po savęs palieka mirę karaliai.

— Kaip tą suprasti?

Misteris Robinsonas truktelėjo pečiais.

— Ženevoje — turtinga banko sąskaita, Londone — kukli, jo paties šalyje esančią nuosavybę pasisavino šlovingasis naujasis regime. Kiek girdėjau, grobis buvo pasidalytas neteisingai! Pagaliau — mažytė asmeninė nuosavybė.

— Mažytė?

— Tai reliatyvu. Mažytė pagal apimtį. Ją gali pernešti vienas asmuo.

— Kiek žinome, jos nerado ant Alio Jusufo kūno.

— Ne. Jis ją perdavė jaunajam Rolinsonui.

— Tu tuo tikras? — griežtai paklausė Paikevėjus.

— Niekuo negali būti tikras, — tarsi atsiprašydamas pasakė misteris Robinsonas. — Rūmuose sklando daug gandų. Viskas negali būti tiesa. Apie šį reikalą kalbama išties daug.

— Tačiau jos nebuvo ir prie jaunojo Rolinsono...

— Tokiu atveju, — tarė misteris Robinsonas, — matyt, ją iš šalies išvežė kitais keliais.

— Kitais keliais? Gal numanai, kokiais?

— Gavęs brangakmenius, Rolinsonas nuėjo į miesto kavinę. Kol ten sėdėjo, jo niekas nematė su kuo nors kalbantis ar kad jis prie ko nors prieitų. Paskui jis pasuko į „Ritz-Savoy“ viešbutį, kuriame apsistojo jo sesuo. Jos kambaryje jis išbuvo apie dvidešimt minučių. Sesers tuo metu nebuvo. Iš viešbučio jis pasuko į Prekybos banką Pergalės skvere, kur išgrynino čekį. Kai iš jo išėjo, kilo neramumai. Maištavo studentai. Praėjo kiek laiko, kol skverą išvalė. Tada Rolinsonas nuėjo tiesiai į pakilimo taką. Lydimas seržanto Achmedo, įsėdo į lėktuvą.