Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Nusišypsojo ir išsitraukė iš kišenės nediduką futliarą. Prisiminė, kad jo dukterėčia Dženiferė turi plastilino, ir jis pravers.

Dirbo greitai ir meistriškai. Kartą įtariai žvilgtelėjo į atvertą langą. Ne, šis kambarys be balkono. Jis tik susinervinęs, todėl ir atrodo, kad jį kažkas stebi.

Jis užbaigė savo darbą ir linktelėjo. Niekas nepastebės, ką padarė — tuo buvo įsitikinęs. Nei Džoana, nei dar kas. Ir, žinoma, ne Dženiferė, savanaudė mergaitė, kuri niekada nematė ir nepastebėdavo nieko, išskyrus save.

Jis sunaikino savo darbo pėdsakus ir įsidėjo įrankius į kišenę... Paskui sustingo dvejodamas.

Prisitraukė arčiau misis Satklif užrašų knygutę ir, suraukęs kaktą, atsisėdo...

Jis turi palikti žinutę Džoanai...

Bet ką rašyti? Raštelį turi suprasti Džoana, bet kitiems jis būtų beprasmis.

Bet tai neįmanoma! Detektyviniuose romanuose, kuriuos Bobas skaitydavo laisvalaikiu, jūs paliekate, kriptogramą, kurią kas nors visada sėkmingai iššifruoja. Šįkart jis negalėjo galvoti apie jokias kriptogramas. Rašant Džoanai, reikia sudėti visus taškus ant „i“ ir visus brūkšnelius ant „t“, kitaip ji nieko nesupras...

Jo kakta išrasojo. Jei nori nukreipti dėmesį nuo Džoanos, reikia palikti paprasčiausią raštelį. Paskui palikti žinutę kam nors kitam, kas vyksta į Angliją, kad jis ten pasikalbėtų su Džoana. Skubiai užraše:

Brangioji Džoana,

Užsukau paklausti, ar norėtum šį vakarą pažaisti golfą, bet tu išėjai prie tvenkinio ir nuvargusi turbūt nepajudinsi kojų. Gal rytoj? Penktą valandą klube.

Iki, Bobas.

Paprasta žinutė, palikta seseriai, kurios jis gal daugiau nepamatys, nors kartais toks paprastumas būna vertas aukso kainos. Džoanos nereikia velti į jokias avantiūras, ji net neturi žinoti, kas vyksta už jos nugaros. Ji nesusigaudys. Ją saugos tik tai, kad ji nieko nežinos.

Raštelis atliks dvigubą vaidmenį. Atrodys, kad jis, Bobas, niekur neplanuoja išvykti.

Kurį laiką pagalvojo, paskui priėjo prie telefono ir pasakė Britų ambasados numerį. Jį sujungė su Edmundsonu, trečiuoju sekretoriumi, savo draugu.

— Džonai? Čia Bobas Rolinsonas. Gal gali su manimi susitikti?.. Gal kiek ankstėliau?.. Privalai, seni. Tai svarbu. Na, tai mergina... — jis sutrikęs kostelėjo. — Ji nuostabi. Tiesiog nuostabi. Tarsi iš kitos planetos. Tik kiek suktoka.

— Bobai, tu su savo merginomis, — Edmundsono balse pasigirdo nepritarimo gaidelės. — Gerai, antrą valandą, ar ne? — ir padėjo ragelį.

Bobas išgirdo negarsų klingtelėjimą, lyg kažkas, kas klausėsi, būtų padėjęs ragelį.

Gerasis senasis Edmundsonas. Nuo tada, kai Ramate ėmė klausytis telefonų pokalbių, Bobas su Džonu Edmundsonu išrado savo kodą. Nuostabi mergaitė iš kitos planetos, reiškė kažką svarbaus ir neatidėliotino.

Edmundsonas pasiims jį savo mašina prie naujojo Prekybos banko antrą valandą. Jis papasakos Edmundsonui apie slėptuvę. Pasakys jam, kad Džoana apie ją nieko nežino, bet kad ji, jei jam kas nutiktų, labai svarbi. Keliaudamos jūra, į Angliją Džoana su Dženifere grįš tik po šešių savaičių. Per tą laiką revoliucija tikrai įvyks, ji bus arba sėkminga, arba numalšinta. Alis Jusufas atsidurs Europoje, arba juos abu su Bobų nužudys. Jis pasakys Edmundsonui pakankamai, bet ne per daug.

Bobas paskutinį kartą apsidairė kambaryje. Jis atrodė vis toks pat — taikus, netvarkingas, jaukus. Vienintelis prisidėjęs daikčiukas buvo nekaltas raštelis Džoanai. Jis padėjo jį ant stalo ir išėjo. Ilgame koridoriuje nebuvo nė gyvos dvasios. II

Moteris, užėmusi kambarį Džoanos Satklif kaimynystėje, iš balkono įėjo į vidų. Ji rankoje laikė veidrodį.

Įėjo į balkoną, norėdama atidžiau apžiūrėti plaukelį, kuris vis išaugdavo ant jos smakro. Jį išrovė pincetu, paskui susirūpino ryškioje saulės šviesoje nutviekstu savo veidu.

Staiga atsipalaidavusi ji veidrodyje kai ką pamatė. Kampas, kuriuo pasukusi laikė veidrodėlį, buvo toks, kad jame atsispindėjo rūbų spintos veidrodis gretimame kambaryje. Čia ji pamatė vyrą, užsiimantį labai keistu darbu.

Tai buvo taip keista ir netikėta, kad ji stovėjo nejudėdama ir spoksojo į jį. Jis, sėdėdamas už stalo, jos nepastebėjo, tačiau, ji, esant dvigubam atspindžiui, jį matė puikiai.

Aišku, jei jis būtų atsisukęs, būtų pastebėjęs jos veidrodėlio atspindį rūbų spintos veidrodyje, tačiau šis taip buvo susikaupęs, kad nieko aplink nematė...

Kartą, tiesa, jis žvilgtelėjo pro langą, bet, kadangi ten nieko nebuvo, vėl palenkė galvą.

Moteris stebėjo jį, kol šis užbaigė savo darbą. Paskui jis parašė raštelį ir padėjo ant stalo. Tada pasitraukė iš jos regėjimo lauko, bet ji tuoj suvokė, kad jis skambina telefonu. Ji negirdėjo jo žodžių, tik suprato, kad pokalbis buvo trumpas ir lengvabūdiškas. Paskui išgirdo, kaip užsitrenkė durys.

Moteris kelias minutes luktelėjo, paskui pravėrė duris. Tolimajame koridoriaus gale arabas šluostele valė dulkes. Jis pasuko už kampo ir išnyko iš akių.

Moteris skubiai pribėgo prie gretimų durų. Jos buvo užrakintos, bet to ji ir tikėjosi. Segtuku ir mažo peiliuko ašmenimis greitai ir meistriškai atrakino duris.

Įėjusi uždarė duris. Paėmė raštelį ir, suraukusi kaktą, jį perskaitė. Paaiškinimo nebuvo.

Sulankstė raštelį, padėjo jį atgal ir perėjo kambarį.

Staiga pro atvirą langą pasigirdo balsai iš terasos apačios.

Vienas buvo to kambario, kuriame ji stovi, gyventojos. Ryžtingas, pamokantis, pasitikintis savimi balsas.

Moteris prisėlino prie lango.

Apačioje stovėjo Džoana Satklif su dukra Dženifere, išblyškusia penkiolikmete, ir pasakojo visam pasauliui bei aukštam nelaimingai atrodančiam anglui iš Britų konsulato, ką ji mano apie potvarkius, su kuriais jis nori ją supažindinti.

— Tai kvaila! Niekada negirdėjau tokių nesąmonių. Čia visai ramu, visi patenkinti. Manau, veltui panikuojate.

— Mes to tikimės, misis Satklif, tikrai tikimės. Bet Jo Ekscelencija jaučia, kad visaip gali būti...

Misis Satklif jį pertraukė. Ji nieko nenorėjo girdėti apie ambasadorių nuojautas.

— Žinote, turime daug nešulių. Kitą trečiadienį išvykstame į namus. Jūros kelionė bus naudinga Dženiferei. Taip sakė gydytojas. Nejaugi turiu atsisakyti visų savo planų ir skristi į Angliją šiuo kvailu lėktuvu?

Praradęs viltį ambasados darbuotojas paguodė misis Satklif ir jos dukrą, kad jas galima nuskraidinti į Adeną, kur jos ir palauks laivo.

— Su mūsų bagažu?

— Taip, tą sutvarkysime. Atsiųsiu jums automobilį. Viską sukrausime.

— Na, gerai, — kapituliavo misis Saklif. — Manau, laikas krautis daiktus.

— Tuoj pat, jei neprieštaraujate.

Moteris miegamajame skubiai atsitraukė. Ji žvilgtelėjo į vieno lagamino etiketėje užrašytą adresą. Paskui išsmuko iš kambario ir įėjo į savąjį kaip tik tuo metu, kai misis Satklif suko iš už kampo.

Įstaigos tarnautojas bėgo prie jos.

— Misis Satklif, buvo atėjęs jūsų brolis, eskadrilės vadas. Jis lankėsi jūsų kambaryje. Manau, ką tik išėjo. Jūs prasilenkėte.

— Kaip graudu, — tarė misis Satklif. — Dėkui jums, — padėkojo ji tarnautojui, ir kreipėsi į Dženiferę: — Manau, Bobas irgi be reikalo jaudinasi. Gatvėse nematau jokio sujudimo. Šios durys neužrakintos. Žmonės labai nerūpestingi.

— Gal jų neužrakino dėdė Bobas, — tarė Dženiferė.

— Gaila, kad su juo prasilenkiau... O, štai raštelis, — ji išskleidė jį.

— Bet kokiu atveju Bobas nesijaudina, — triumfuodama pasakė. — Jis nieko apie tai nežino. Diplomatai visada perdeda. Dievulėliau, nekenčiu, kai reikia krautis daiktus, per tokį karštį. Šis kambarys lyg orkaitė. Nagi, Dženifere, išsiimk savo daiktus iš spintos ir iš komodos stalčių. Turime išsiaiškinti, kas kur yra. Paskui viską susidėsime tvarkingai.