Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Atsargiau, madam.

Eilina Rič, nežiūrėdama į jį, padėkojo. VI

Mis Roven ir mis Bleik, dvi jaunutės mokytojos, suko Sporto paviljono link. Mis Roven — išdžiūvusi, tamsiaplaukė ir rimta, mis Bleik — šviesiaplaukė ir putli. Abi gyvai aptarinėjo savo nuotykius Florencijoje: matytus paveikslus, skulptūras, žydinčius vaismedžius ir dviejų jaunų italų džentelmenų dėmesį (kuris buvo ne visai kuklus).

— Visi žino, kaip elgiasi tie italai, — atsiduso mis Bleik.

— Jie nesivaržo, — pritarė mis Roven. Ji dėstė psichologiją bei ekonomiką. — Labai jau palankūs. Visiškai nesusivaldo.

— Tačiau Džiuzepė, sužinojęs, kad dėstau Medoubenke, surimtėjo, — paprieštaravo mis Bleik. — Tuoj ėmė pagarbiau elgtis. Jis turi pusseserę, kuri norėtų čia mokytis, bet mis Balstroud mano, kad nebus laisvų vietų.

— Medoubenkas — išties svarbi mokykla, — laiminga pareiškė mis Roven. — Žinai, naujas Sporto paviljonas tikrai įspūdingas. Nesitikėjau, kad jį pastatys laiku.

— Mis Balstroud pažadėjo, — ryžtingai užbaigė mis Bleik ir išsigandusi aiktelėjo.

Sporto paviljono durys staiga prasivėrė, ir ant slenksčio išdygo jauna kaulėta moteris rausvai dažytais plaukais. Aštriu, nedraugišku žvilgsniu ji nudėbė abi drauges ir skubiai nukaukšėjo tolyn.

— Turbūt naujoji fizinio lavinimo mokytoja, — tarė mis Bleik. — Kokia neišauklėta!

— Nebus malonu su ja dirbti, — pritardama linktelėjo mis Roven. — Mis Džouns visada buvo draugiška, mėgdavo bendrauti.

— Ji taip rūsčiai nužvelgė mus abi, — įsižeidusi tarė mis Bleik.

Joms sugedo nuotaika. VII

Mis Balstroud svetainės langai išėjo į abi puses. Pro vieną matėsi kelias su pievele, pro kitą — lysvė su rododendrais už namo. Kambarys atrodė įspūdingai, o mis Balstroud — dar įspūdingiau. Ji buvo aukšta, kilminga. Žili plaukai gražiai sušukuoti. Pilkose akyse šokčioja linksmos kibirkštėlės, burna tvirtai sučiaupta. Medoubenkas buvo pripažintas viena geriausių privačių mokyklų Anglijoje. Tik jos dėka mokykla išgarsėjo. Mokslai čia buvo labai brangūs, tačiau tai nieko nereiškė. Geriau būtų pasakyti: nors suplodavai krūvą pinigų, tačiau tai atsipirkdavo.

Jūsų dukra buvo auklėjama taip, kaip norėjote jūs ir taip, kaip pageidavo mis Balstroud. Rezultatai būdavo šaunūs. Kai tokios aukštos kainos, mis Balstroud galėjo nusamdyti visus darbuotojus. Mokykla — išskirtinė, ne tokia kaip kitos, tačiau joje buvo laikomasi griežtos drausmės. Mis Balstroud nuolat kartodavo: „Drausmė be lazdos“. Jos palaikoma drausmė tiko jaunoms panelėms, todėl jos čia buvo saugios. Per didelis griežtumas jas tik erzintų. Mokinės buvo suvažiavusios iš įvairių vietovių. Čia mokėsi kelios užsienietės iš gerų, dažnai iš karališkųjų šeimų. Be to, buvo ir jaunų turtingų anglaičių, kurios norėjo studijuoti kultūrą, menus, mokėti elgtis su žmonėmis, diskutuoti su jais bet kokia tema. Buvo ir merginų, linkusių sunkiai dirbti ir išlaikyti stojamuosius egzaminus, gauti mokslinius laipsnius. Reikėjo tik gerai mokytis. Dar kitoms teko skirti specialų dėmesį, nes jos nemėgo tokių mokyklų tvarkos. Balstroud laikėsi savo taisyklių: ji atsisakydavo silpnapročių ar nepilnamečių nusikaltėlių, priimdavo tik tas merginas, kurių tėvai jai patikdavo, ir tas, apie kurias ji manydavo, kad jos turi ateitį. Mergaičių amžius buvo labai įvairus. Pasitaikydavo merginų, kurias labiau tiktų vadinti „senmergėmis“, bet buvo ir tokių, kurios ką tik išaugo iš vaiko amžiaus. Kai kurių tėvai gyveno užsienyje, tokioms merginoms mis Balstroud surengdavo įdomias atostogas. Paskutinį žodį — priimti mergaites ar ne, visada tardavo mis Balstroud.

Dabar ji stovėjo prie židinio ir klausėsi kiek verkšlenančio misis Žeraldos Houp balso. Ji įžvalgiai nepasiūlė misis Houp atsisėsti.

— Matote, Henrieta labai įsitempusi. Tikrai labai įsitempusi. Mūsų daktaras sako...

Mis Balstroud linkčiojo, bandydama nuryti sakinį, kurį vis norėdavo įterpti. „Ar nežinai, idiote, kad taip kalba visos kvaištelėjusios motinos apie savo vaikus?“

Ji griežtai tarė:

— Jums nėra ko rūpintis, misis Houp. Mūsų darbuotoja mis Roven — patyrusi psichologė. Esu tikra, kad po poros trimestrų jūs nepažinsite Henrietos. (Ji miela protinga mergaitė, ir per daug tau gera).

— O, aš žinau. Su Lambetų mergaite jūs padarėte stebuklą, tikrą stebuklą! Aš patenkinta. Ir... O, taip, visai pamiršau. Šešioms savaitėms vykstame į pietų Prancūziją. Manau, kad pasiimsiu Henrietą. Ji truputį pailsės.

— Tai visiškai neįmanoma, — žaviai šypsodamasi, skubiai įsiterpė mis Balstroud, tarsi būtų pritarusi, o ne paprieštaravusi.

— O! Bet... — misis Houp suirzo ir pasipiktino. — Aš reikalauju. Pagaliau, ji mano vaikas.

— Būtent. Bet čia mano mokykla, — atkirto mis Balstroud.

— Aš galiu pasiimti vaiką iš mokyklos, kai noriu?

— O, taip, — linktelėjo mis Balstroud. — Galite. Žinoma, galite. Bet tada aš nepriimsiu jos atgal.

Misis Houp tikrai įsiuto.

— Jei kalbėsime apie didžiulius pinigus, kuriuos už viską moku...

— Taip, — tęsė mis Balstroud. — Jūs savo dukrai išsirinkote mano mokyklą, ar ne? Tačiau arba džiaukitės tokia, arba ją palikite. Tai kaip tas žavingas „Balenciaga“ modelis, kurį vilkite. Tai „Balenciaga“, ar ne? Džiugu sutikti moterį, kuri tikrai nusimano apie drabužius.

Ji paėmė misis Houp ranką, paspaudė, ir nulydėjo moteriškę prie durų.

— Nesijaudinkite. O, čia jūsų laukia Henrieta, — ji maloniai pažvelgė į Henrietą, mielą protingą mergytę, kuri nusipelnė geresnės motinos. — Margareta, nuvesk Henrietą Houp pas mis Džonson.

Mis Balstroud grįžo į savo svetainę ir po kelių sekundžių jau kalbėjo prancūziškai.

— Taip, jūsų kilnybe, jūsų dukterėčia galės mokytis modernių šokių. Visuomenėje tai labai svarbu. Ir kalbos tiesiog būtinos.

Kitus atvykėlius lydėjo toks brangių kvepalų šleifas, kad mis Balstroud vos neatšoko atgal.

Ji turbūt kasdien užsipila ant savęs visą buteliuką,“ — pagalvojo mis Balstroud, sveikindamasi su puošniai apsirengusia tamsiaode moterimi.

— Enchantée, Madame [3].

Madam linksmai sukikeno.

Aukštas barzdotas vyriškis rytietiškais drabužiais paėmė mis Balstroud ranką, pabučiavo ją ir taisyklinga anglų kalba tarė:

— Man garbė pristatyti jums princesę Šaistą.

Mis Balstroud viską žinojo apie savo naująją mokinę, kuri ką tik atvyko iš mokyklos Šveicarijoje, tačiau apie jos palydą turėjo kiek miglotą supratimą. Ji nusprendė, kad prieš ją stovi ne pats emyras, greičiausiai — ministras arba reikalų patikėtinis. Kaip visada, kai abejodavo, ji kreipdavosi jūsų kilnybe, ir jį užtikrino, kad princese Šaista bus kuo puikiausiai pasirūpinta.

Šaista mandagiai šypsojosi. Ji irgi buvo madingai aprengta ir išsikvėpinusi. Mis Balstroud žinojo, kad jai penkiolika, bet, kaip ir dauguma rytiečių bei merginų iš šalių prie Viduržemio jūros, ji atrodė vyresnė — beveik subrendusi. Mis Balstroud pasiteiravo jos apie būsimus mokslus ir lengviau atsiduso, pamačiusi, kad ji tuoj atsakė puikia anglų kalba ir be krizenimų. Tiesą pasakius, jos manieros buvo daug mielesnės negu daugelio anglų mokyklų penkiolikmečių mergaičių nerangumas. Mis Balstroud dažnai pagalvodavo, jog būtų puiku pasiųsti anglaites į užsienį, į Artimųjų Rytų šalis, kad jos ten pasimokytų manierų ir etiketo.

Abi pusės pasikeitė dar keliais komplimentais, kambarys vėl ištuštėjo, nors jame dar tvyrojo sunkus kvepalų kvapas. Mis Balstroud pradarė abu langus, kad kambarys kuo greičiau išsivėdintų.