Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Alis maldaudamas žvelgė į sutrikusį draugą.

— Nori pasakyti, kad aš privalau juos išvežti, o ne tu?

— Gali sakyti ir taip. Nors, manau, kad sugalvosi kokį geresnį planą, kaip nugabenti juos į Europą.

— Klausyk, Ali, net nenumanau, kaip tą padaryti.

Alis atsilošė kėdėje. Jis šypsojosi.

— Tu mąstai blaiviai. Be to, esi sąžiningas. Kiek prisimenu, kai tapai mano draugeliu, visada tau šauna į galvą genialios mintys... Duosiu tau vyro, kuris tvarko šiuos mano reikalus, pavardę ir adresą... Tuo atveju, jei žūčiau. Nesijaudink, Bobai. Padaryk viską, ką galėsi. Tai viskas, ko prašau. Nekaltinsiu tavęs, jei nepavyks. Tebus taip, kaip panorės Alachas. Man tai įprasta. Nenoriu, kad šiuos akmenis nuimtų nuo mano lavono. O visa kita... — jis truktelėjo pečiais. — Bus taip, kaip pasakiau. Viskas pagal Alacho valią.

— Tu kvaištelėjai!

— Ne. Pasitikiu likimu.

— Klausyk, Ali. Ką tik pasakei, kad aš sąžiningas. Tačiau trys ketvirčiai milijono... Nemanai, kad tai gali pakirsti bet kokio vyro sąžinę?

Alis Jusufas susižavėjęs pažiūrėjo į savo draugą.

— Labai keista, — tarė, — bet tikiu tavimi.

2 SKYRIUS Moteris balkone I

Bobas Rolinsonas ėjo aidinčiais marmuriniais rūmų koridoriais. Dar niekada gyvenime jis nesijautė toks nelaimingas. Mintis, kad kelnių kišenėje nešasi tris ketvirčius milijono svarų, vertė jį nerimauti. Jis jautėsi taip, tarsi kiekvienas rūmų tarnautojas, kurį sutikdavo, būtų apie tai žinojęs. Net jautė, kad mintys apie brangiąją naštą atsispindi jo veide. Būtų kur kas lengviau, jei žinotų, kad jo strazdanotas veidas kaip visada — linksmas ir geros nuotaikos.

Stovintys lauke sargybiniai jį pagerbė ginklais. Bobas ėjo pagrindine Ramato gatve, pilna žmonių, o jo mintys vis dar buvo sujauktos. Kur eiti? Ką daryti? Jis nežinojo. O laiko buvo nedaug.

Pagrindinė gatvė buvo panaši į daugelį Artimųjų Rytų gatvių. Tai buvo prabangos ir skurdo mišinys. Didžiuliuose šiuolaikiniuose pastatuose įsikūrė bankai. Begalybė mažų krautuvėlių siūlė pigias prekes. Čia buvo prekiaujama ir vaikiška avalyne, ir pigiais žiebtuvėliais, siuvimo mašinomis ir atsarginėmis automobilių dalimis. Vaistinėse gulėjo musių nutupėti vaistai, įvairiausi antibiotikai, penicilinas. Daugelyje parduotuvių išvis nieko nevertėjo pirkti, išskyrus brangius šveicariškus laikrodžius, kurie buvo išdėlioti vitrinoje. Pasirinkti tikrai buvo iš ko.

Bobas vis dar ėjo tarsi apdujęs, todėl vis susidurdavo su tautinius bei europietiškus drabužius vilkinčiais žmonėmis, ėjo toliau, bet niekaip negalėjo suvokti, kur, po velnių, jis eina?

Įsuko į kavinę ir užsisakė arbatos su citrina. Siurbčiodamas ėmė pamažu atsigauti. Atmosfera kavinėje veikė raminančiai. Už stalo priešais jį sėdintis pagyvenęs arabas ramiai varstė gintarinius karolėlius, už jo du vyrai žaidė kauliukais. Tai buvo gera vieta pasėdėti ir pagalvoti.

Jis ėmė galvoti. Jam įteikti brangakmeniai, verti trijų ketvirčių milijono, todėl reikėjo sugalvoti, kaip juos išvežti iš šalies. Laiko lieka nedaug. Bet kurią akimirką gali prasidėti perversmas...

Be abejo, Alis truputį pakvaišęs. Taip lengvabūdiškai įkišo draugui tris ketvirčius milijono. Ir ramiausiai viską patikėjo Alachui.

Ką, velniai griebtų, daryti su tais prakeiktais akmenimis?

Pirmiau pagalvojo apie ambasadą. Ne, nereikia velti į šį reikalą diplomatų. Be to, jie atsisakys.

Jam reikia žmogaus, paprasčiausio žmogaus, kuris gali laisvai išvykti iš šalies. Tai gali būti verslininkas, bet geriau — turistas. Kad jis nebūtų susijęs su politika, tada jo bagažą apžiūrės tik paviršutiniškai, arba išvis netikrins. Žinoma, reikia pagalvoti ir apie kitokią pabaigą... Sensacija Londono aerouoste. Bandymas kontrabanda įvežti brangakmenius, vertus trijų ketvirčių milijono. Ir taip toliau, ir taip toliau. Vis dėlto reikia rizikuoti...

Koks nors paprastas žmogus — bona fide [4]keliauninkas. Staiga Bobas pliaukštelėjo sau per kaktą. Žinoma, Džoana! Jo sesuo Džoana Satklif. Džoana čia gyveno du mėnesius su savo dukrele Dženifere, kuriai po plaučių uždegimo buvo liepta pakeisti klimatą į saulėtą ir sausą. Jos grįš laivu į namus po penkių dienų.

Džoana — idealus asmuo. Ką ten Alis kalbėjo apie moteris ir brangakmenius? Bobas šyptelėjo. Geroji Džoana! Ji nepames galvos dėl brangakmenių. Ja galima pasikliauti.

Nors, minutėlę... Ar jis gali pasikliauti Džoana? Taip, ji sąžininga. Bet ar diskretiška? Bobas apgailestaudamas papurtė galvą. Džoana viską išplepės, ji nesusilaikys. Dar blogiau. Ji šnekės užuominomis. „Vežuosi namo kai ką labai svarbaus, niekam negaliu to pasakoti. Tai tikrai nuostabu...“

Džoana niekada nemokėjo laikyti liežuvio už dantų, nors visada labai įsiusdavo, jei tą kas nors jai primindavo. Ne, Džoana neturi žinoti, ką vežasi. Taip bus saugiau. Jis suvynios akmenis į nekaltai atrodantį ryšulėlį. Papasakos jai kokią nors pasakėlę. Dovana? Užsakymas? Jis ką nors sugalvos...

Bobas žvilgtelėjo į laikrodį ir atsistojo. Laikas ėjo.

Gatvėje tvyrojo pusiaudienio karštis. Viskas atrodė įprastai. Negalėjai nujausti pavojaus. Tik rūmuose kvepėjo ugnimi, buvo šnipinėjama, sklandė gandai. Armija... viskas priklausė nuo armijos. Kas lojalus? Kas išduos? Būtinai mėgins įvykdyti valstybės perversmą. Ar jis bus sėkmingas?

Bobas suraukė kaktą ir įėjo į geriausią Ramato viešbutį. Jis kukliai vadinosi „Ritz-Savoy“ ir turėjo didžiulį modernų fasadą. Atidarytas prieš trejus metus. Valdytojas buvo šveicaras, direktorius — austras, o metrdotelis — italas. Viskas buvo nuostabu. Direktorius iš Vienos pasitraukė pirmasis, paskui išėjo šveicaras. Dabar jau buvo išėjęs ir italas. Maistas vis dar buvo prašmatnus, bet neskanus, aptarnavimas pasibjaurėtinas, o didžioji santechnikos įrengimų dalis išėjusi iš rikiuotės.

Viešbučio tarnautojas gerai pažinojo Bobą ir nusišiepė jam:

— Labas rytas, eskadrilės vade. Norite susitikti su seserimi? Ji išvyko į užmiestį su mažyle...

— Į užmiestį? — nustebo Bobas. Kaip kvailai pasirinktas laikas iškylai gamtoje.

— Su misteriu ir misis Herstais iš Naftos kompanijos, — pranešė tarnautojas. Čia visi viską žinojo. — Jie linksminasi prie Kalat Divos tvenkinio.

Bobas tyliai nusikeikė. Džoanos ilgai nebus namie.

— Nueisiu į jos kambarį, — pasakė jis, imdamas iš tarnautojo raktą.

Atsirakino duris ir įėjo. Kambaryje su dvigule lova tvyrojo netvarka. Džoana Satklif nebuvo tvarkinga moteris.

Golfo kostiumas numestas ant kėdės, teniso raketės nusviestos ant lovos. Aplink voliojasi drabužiai, stalas užkrautas fotojuostelėmis, atvirukais, knygomis ir įvairiais suvenyrais, daugiausia įsigytais Birmingeme ir Japonijoje.

Bobas apsižvalgė, apžiūrėjo lagaminus ir rankines. Taigi, jis negalės, prieš išskraidindamas Alį, susitikti su Džoana. Nebus laiko nuvykti prie tvenkinio ir atgal. Nors galėtų paslėpti akmenis ir palikti raštelį... Bet tuoj pat atmetė šią mintį. Gerai žinojo, kad jį beveik visada seka. Tikriausiai ir dabar jį sekė einant pakeliui į viešbutį. Nors jis nieko nepastebėjo, bet tie vyrukai gerai išmano savo darbą. Nieko įtartino, kad jis atėjo į viešbutį pasimatyti su seseria, bet jei jis paliks raštelį ir ryšuliuką, raštelis bus perskaitytas, o brangakmeniai dings.

Laikas... laikas... Nėra laiko...

Tris ketvirčius milijono kainuojantys brangakmeniai jo kelnių kišenėje.

Jis apsižvalgė po kambarį...