Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Pagaliau pokalbis supaprastėjo. Buvo sukritikuotas ir išgirtas naujasis Sporto paviljonas. Visos pripažino, kad tai gražus pastatas, bet, aišku, kiekviena būtų jame ką nors pakeitusi.

Tada trumpai apkalbėjo naujokes, nuosprendis buvo teigiamas.

Maloniai užkalbintos ir dvi naujos mokytojos. Ar madmuazelė Blanš anksčiau lankėsi Anglijoje? Iš kurios Prancūzijos vietos ji kilusi?

Madmuazelė Blanš į klausimus atsakė mandagiai, bet santūriai.

Mis Springer norėjosi pasipasakoti daugiau.

Ji kalbėjo pabrėždama žodžius, ryžtingai. Atrodė, kad ji skaito paskaitą tema: „Mis Springer pranašumas“. Kokia ji buvo mėgstama bendradarbė. Kaip direktorės dėkingai klausėsi jos patarimų ir jos nurodymu pertvarkydavo savo tvarkaraščius.

Mis Springer nebuvo jautri. Ji nepastebėjo klausytojų šurmulio. Tad mis Džonson buvo priversta jai švelniai priminti:

— Manau, kad jūsų idėjos ne visada būdavo įgyvendinamos.

— Turi būti pasiruošęs susidurti su nedėkingais žmonėmis, — atšovė mis Springer. Ji ir taip kalbėjo šaižiai, bet dabar ėmė kalbėti dar garsiau. — Bėda ta, kad žmonės labai bailūs ir nemėgsta teisybės. Jie nepastebi, kas darosi po jų nosimi. O aš ne tokia. Einu tiesiai prie reikalo. Ne kartą atskleidžiau bjaurius sąmokslus ir iškėliau juos viešumon. Mano puiki uoslė... Kai tik užuodžiu pėdsakus, jų nepametu... Seku jais tol, kol priremiu savo auką prie sienos, — ji garsiai ir linksmai nusijuokė. — Mano nuomone, mokytojų gyvenimas privalo būti lyg atversta knyga. Jei kas nors bando ką nors nuslėpti, iš karto pastebiu. O! Jūs nustebtumėte, jei papasakočiau jums keletą dalykėlių, kuriuos sužinojau apie žmones. Apie tai net nepagalvoji.

— Jūs tuo mėgaujatės, ar ne? — pasiteiravo madmuazelė Blanš.

— Aišku, kad ne. Tik atlieku savo pareigą. Bet manęs nepalaikė. Gėdingas aplaidumas. Tada aš atsistatydinau — protesto vardan.

Ji apsidairė ir vėl garsiai ir linksmai nusikvatojo.

— Tikiuosi, kad čia niekas neturi ką slėpti, — užbaigė patenkinta.

Niekam nebuvo linksma. Bet mis Springer buvo ne iš tų moterų, kurios tai pastebėtų. II

—Ar galiu pasikalbėti su jumis, mis Balstroud?

Mis Balstroud atidėjo į šalį parkerį ir pažiūrėjo į išraudusį ekonomės mis Džonson veidą.

— Taip, mis Džonson.

— Aš dėl tos mergaitės Šaistos, egiptietės ar kaip ten...

— Taip?

— Dėl jos... e... apatinių drabužių.

Mis Balstroud nustebusi pakėlė antakius.

— Jos... na... jos korsažo.

— Kas blogai su jos liemenuku?

— Na... jis nėra paprastas... na, jis neprilaiko krūtinės. Jis... e... jis išpučia ją... ir to visai nereikia.

Mis Balstroud, slėpdama šypseną, prikando lūpą. Tą ji dažnai darydavo, kalbėdama su mis Džonson.

— Gal geriau bus, jei nueisiu ir pažiūrėsiu, — rimtai pasakė ji.

Įvyko tarsi apklausa.

— Tai toks įrenginys iš vielos, — nepritardama kalbėjo mis Džonson.

— Matote, mano krūtys nedidelės, — puolė aiškinti Šaista. — Nepakankamai didelės. Aš neatrodau kaip moteris. O mergaitei labai svarbu pasirodyti, kad ji moteris, o ne berniukas.

— Tam dar turėsi laiko. Tau tik penkiolika, — pareiškė mis Džonson.

— Penkiolika — aš esu moteris! Ir atrodau kaip moteris, argi ne?

Ji kreipėsi į mis Balstroud, kuri pritardama linktelėjo.

— Tik mano krūtys nedidukės. Todėl noriu padaryti taip, kad jos neatrodytų tokios mažos. Ar suprantate?

— Puikiai suprantu, — atsakė mis Balstroud. — Suprantu tavo požiūrį. Bet matai, šioje mokykloje tu esi tarp mergaičių, kurių dauguma yra anglės, o anglės penkiolikmetės dažniausiai nėra labai moteriškos. Man patinka, kai mano mergaitės diskretiškai dažosi ir dėvi drabužius, atitinkančius jų amžių. Siūlyčiau tau dėvėti šį liemenuką, kai rengsiesi į vakarėlį ar vyksi į Londoną, bet ne kiekvieną dieną. Čia mes daug sportuojame ir žaidžiame, todėl reikia, kad tavo kūnas laisvai judėtų.

— Visų tų bėgiojimų ir šuolių man per daug, — rūgščiai suburbėjo Šaista. — Ir fizinio lavinimo. Aš nemėgstu mis Springer, ji visada sako: „Greičiau, greičiau, neištižkite“. Aš pavargstu.

— Taip jau bus, Šaista, — valdingai tarė mis Balstroud. — Tavo šeima atsiuntė tave mokytis į anglų mokyklą. Visi šie pratimai labai tinka tavo figūrai ir padidins tavo krūtis.

Paleidusi Šaistą, ji nusišypsojo susijaudinusiai mis Džonson.

— Tai tiesa, — pasakė ji. — Ši mergaitė visiškai subrendusi. Iš pažiūros duočiau jai daugiau nei dvidešimt. Ji taip ir atrodo. Nesitikėkite, jog ji jausis taip pat kaip Džulija Apdžon. Protu Džulija smarkiai lenkia Šaistą. Bet pagal savo išvaizdą... ji gali dėvėti laisvą korsažą.

— Norėčiau, kad jos visos būtų kaip Džulija Apdžon, — atsiduso mis Džonson.

— O aš ne, — tuoj atšovė mis Balstroud. — Jei visos mokinės rengtųsi vienodai, būtų labai nuobodu.

„Nuobodu“, — pagalvojo ji, grįždama taisyti rašomuosius darbus. Šį žodį ji jau kurį laiką kartojo mintyse. Nuobodu...

Jos mokykla tikrai nebuvo nuobodi. Būdama direktore ji nė karto nejautė nuobodulio. Aišku, iškildavo sunkumų, kuriuos reikėdavo nugalėti, nenumatytų krizių, irzlių pokalbių su tėvais bei vaikais, jei grėsdavo šeimyninės suirutės. Visas kylančias katastrofas ji pasitikdavo drąsiai ir didžiuodamasi jas įveikdavo. Toks gyvenimas stimuliavo, jaudino ją, dėl jo tikrai buvo verta gyventi. Net dabar, nors jau buvo apsisprendusi, ji nenorėjo palikti mokyklos.

Jos fizinė sveikata buvo puiki, beveik tokia gera, kaip tada, kai ji su Čede (ištikimoji Čedė!) ėmėsi didžiulės iniciatyvos su nediduke saujele vaikų, padedant labai toliaregiškiems bankams. Čedė buvo labiau akademiškesnė už ją, tačiau būtent ji sukūrė mokyklos viziją ir pavertė ją tokia vieta, kuri išgarsėjo visoje Europoje. Ji niekada nebijojo eksperimentuoti, o Čedė buvo patenkinta, kad mokė to, ką pati išmanė. Didžiausias Čedės pasiekimas — kad ji visada būdavo čia pat, po ranka, ištikima smūgių švelnintoja, mikliai ateinanti į pagalbą, kai tos pagalbos reikėdavo. Kaip ir pirmąją trimestro dieną su ledi Veronika. Mis Balstroud susimąsčiusi pagalvojo, kad tik per jos kietumą ir užsispyrimą iškilo šis šaunus pastatas.

Ką gi, žvelgiant iš materialiosios pusės, abi moterys labai gerai pasidarbavo. Jei jos atsistatydins dabar, abi likusią gyvenimo dalį turės pajamų. Mis Balstroud svarstė, ar Čedė atsistatydins, kai ji išeis? Turbūt, ne. Jai ši mokykla atstoja namus. Ji ištikimai rems mis Balstroud įpėdinę.

Kadangi mis Balstroud jau apsisprendė, įpėdinė turės būti. Iš pradžių jos viską tvarkys kartu, paskui ši turės valdyti viena. Gyvenime reikia žinoti, kada išeiti. O išeiti reikia, kol dar neišseko jėgos, kol dar nenusilpo kumštis, kol nepajutai visiško išsekimo, nenoro toliau stengtis.

Mis Balstroud baigė taisyti rašinius. Ji įsidėmėjo, kad Apdžonų mergaitė protauja originaliai. Dženiferei Satklif trūksta vaizduotės, tačiau ji protingai suvokia faktus. Marija Vys, žinoma, yra išsimokslinusi mergina, turi gerą atmintį. Tačiau kokia nuobodi mergaitė! Nuobodi... vėl tas žodis. Mis Balstroud išmetė jį iš galvos ir pasikvietė savo sekretorę.

Ėmė diktuoti laiškus.

Brangioji ledi Valens. Džein turėjo šiokių tokių rūpesčių su klausa. Pridedu daktaro išvadas... ir 1.1.

Brangus barone fon Aizengeri. Mes tikrai galime pasirūpinti, kad Hedviga nuvyktų į Operą tuo atveju, jei Helstern atliks Izoldos vaidmenį...