М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Praėjo daug laiko. Baisiai daug laiko. Pasižadėjau nesiartinti prie tavęs ir nerašyti, savo žodžio laikausi, kad ir kaip sunku tai daryti.

Manęs jau nėra, štai kodėl tavo rankose šitas laiškas. Man džiugu, nes tai reiškia, jog tu atvažiavai ir mus susiradai. Niekada nepraradau vilties, kad taip ir įvyks.

Skrynutėje su šituo laišku sudėti kai kurie tavo kūdikystės daikteliai: krikšto suknytė, geltonoji antklodėlė, keli tavo piešinėliai. Sudėjau ir rankdarbius, lino ir kitokius, kurių tau pridariau per tuos metus saloje. Išsaugojau juos – daiktus iš tavo prarastojo gyvenimo. Jei kartais imtum jo ieškoti.

Jau esi suaugusi moteris. Tikiuosi, gyvenimas tau geras. Tikiuosi, įstengi man atleisti, kad tada pasilikau tave. Ir kad atidaviau.

Žinok, visada buvai mylima.

Su didžiausia meile.

Smulkiai išsiuvinėtos nosinaitės, megzti batukai, surišama satino kepurytė, viskas gulėjo tvarkingai sulankstyta kamparmedžio skrynelėje ir sudėta giliai po pačios Izabelės vaikystės relikvijomis. Iki tol Tomas nežinojo, kad Izabelė juos išlaikė. Laiko šukeles. Gyvenimo. Pagaliau Lusė Greisė išvyniojo atlaso kaspinu perrištą ritinėlį. Jano salos žemėlapį, kaži kadai Izabelės išpuoštą piešiniais. Tebežymėjo mėlynu rašalu išraityti pavadinimai: Sudužusių Laivų krantas, Klastingasis akmuo. Tomui nuėjo per širdį prisiminus dieną, kai ji įteikė jam šį žemėlapį, ir kaip persigando pažeidęs taisykles. Staiga vėl siūbtelėjo meilės ir sielvarto banga.

Lusė Greisė žiūrinėjo žemėlapį. Skruostu nusirito ašara. Tomas jai atkišo gražiai sulankstytą nosinę. Ji nusišluostė akis ir pagalvojusi tarė:

– Taip ir neturėjau galimybės tau padėkoti. Tau ir… ir mamai, kad mane išgelbėjote ir taip manimi rūpinotės. Buvau per maža… o paskui buvo per vėlu.

– Mums nėra už ką dėkoti.

– Tik judviejų dėka esu gyva.

Pravirko kūdikis, Lusė pasilenkusi paėmė jį.

– Ššš, mažuli. Viskas gerai. Viskas gerai, miegok, triušiuk. – Ji pradėjo kūdikį čiūčiuoti, ir jis jau ne taip verkė. Atsisukusi į Tomą paklausė:

– Nori palaikyti?

– Jau esu kiek atpratęs, – neryžtingai tarė jis.

– Imk, – liepė ji, švelniai įduodama jam ryšulėlį.

– Tik pažiūrėk, koks tu, – nusišypsojo jis. – Visai kaip tavo mamytė, kai buvo mažuliukė. Tokia pati nosis, akys. – Kūdikis įbedė į jį rimtą žvilgsnį, ir jis pajuto grįžtant pamirštus pojūčius. – O, Iza būtų buvusi laiminga su tavim susipažinusi. – Ant kūdikio lūpyčių sublizgo seilės. – Iza būtų tave dievinusi, – pridūrė jis virpančiu balsu.

Lusė Greisė dirstelėjo į laikrodėlį.

– Turbūt laikas judintis. Nakvosiu Reivenstorpe. Sutemus nenoriu važiuoti, ant kelio lenda kengūros.

– Žinoma. – Tomas galva parodė į skrynelę. – Gal nunešti ją į mašiną? Aišku, jeigu norėtum pasiimti. Suprasiu, jeigu nenorėsi.

– Aš nenoriu jos pasiimti, – pasakė ji, ir Tomo veidas ištįso, bet Lusė nusišypsojo. – Užtat bus proga vėl čia sugrįžti. Gal netgi visai greitai.

* * *

Virš bangų spindi tik siauras saulės kraštelis, kai Tomas verandoje atsisėda į šezlongą. Šalimais Izabelės kėdė apkrauta jos siūtomis pagalvėlėmis, kurias ji išsiuvinėjo žvaigždėmis, supančiomis mėnulio pjautuvą. Vėjas nutilo, debesys horizonte išraižyti ryškiai oranžiniais ruožais. Sutemose žiba šviesus taškas – Houptauno švyturys. Dabar jis veikia automatiškai, pagrindiniam uostui užsidarius, prižiūrėtojų jau nereikia. Jis prisimena Jano salą ir švyturį, kurį taip ilgai prižiūrėjo, kiekvienas jo žybsnis kažkur tebekeliauja skrosdamas tamsą iki pat visatos pakraščių.

Jo rankos tebejaučia Lusės kūdikio svorį, šis jausmas pažadina kūno atmintį, – kaip jis laikydavo ant rankų pačią Lusę, o dar anksčiau – kaip be galo trumpai laikė savo sūnelį. Būtų pasikeitę daugelio gyvenimas, jeigu jis būtų išgyvenęs. Tomas ilgai audžia šitą mintį, paskui atsidūsta. Beprasmiška šitaip fantazuoti. Žengus tuo keliu jau neįmanoma sustoti. Koks jau buvo gyvenimas, toks ir buvo. Kokią moterį mylėjo, tokią ir mylėjo. Niekas iki tol šioje žemėje nežengė lygiai tokiu pačiu taku, nežengs nė ateityje, ir jis tuo visai patenkintas. Jam vis dar taip ilgu Izabelės: jos šypsenos, jos prisilietimo. Skruostais pasipila prie Lusės tramdytos ašaros.

Jis pasižiūri atgal, kur mėnulio pilnatis kyla dangumi lyg atsvaras mirštančiai saulei. Kiekviena pabaiga yra ko nors kito pradžia. Kristoferis gimė pasaulyje, kurio Tomas nepajėgė net įsivaizduoti. Gal šitam berniukui neteks kariauti? Ir Lusė Greisė priklauso ateičiai, apie kurią Tomas gali tik spėlioti. Jeigu sūnų ji mylės nors per pusę taip, kaip ją mylėjo Izabelė, vaikas bus laimingas.

Šiame gyvenime jam dar skirta kelionės dienų. Ir jis žino, kad kiekviena diena ir kiekvienas kelyje sutiktas žmogus keliauninką keičia. Randai tėra atminties atmaina. Kad ir kur ji būtų, Izabelė įaugusi į jį, lygiai kaip karas, švyturys ir vandenynas. Gan greitai dienos susivers virš jų gyvenimų, žolė apaugs jų kapus, galų gale iš jų istorijos liks tik nelankomas antkapis.

Jis žiūri, kaip vandenyną užgula naktis, žinodamas, jog rytas vėl išauš.

PADĖKA

Ši knyga turėjo daug pribuvėjų. Jai išvysti pasaulį padėjo tokia daugybė žmonių, kad jiems visiems išvardyti reikėtų atskiro tomo. Tikiuosi, kol rašiau knygą, jiems visiems padėkojau asmeniškai, tačiau čia vėl norėčiau pabrėžti visų jų svarbą. Kiekvienas įnešė ką nors nepakartojamo ir neįkainojamo – vieni tam tikru momentu, kiti – per ilgą laiko tarpą, treti – per visą gyvenimą.

Dėkui kiekvienam ir visiems kartu už gerumą ir už tai, kad padėjote man papasakoti šitą istoriją.