М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

ENDIKOTAI GYVENO NAME, kurį nuo vandenyno skyrė vos keli jūržolių prižėlę jardai smėlio. Ralfas stropiai prižiūrėjo pastatą, Hilda už namo laikė smėlėtos žemės sodelį; gvaizdūnėmis ir margais it šokančių merginų voros jurginais apsodintas takas vedė į nedidelį aptvarą, kur, stebindami laukinius paukščius, smagiai klegėjo naminiai.

Kitą dieną po to, kai Lusė atsirado, einantį kiemu Ralfą pasitiko pro langus sklindantis marmelado kvapas. Kol pakabino ant kablio kepurę, į koridorių išpuolė Hilda su mediniu šaukštu rankoj, lyg su kokiu oranžiniu ledinuku ant pagaliuko. Pridėjusi pirštą prie lūpų nusivedė jį į virtuvę.

– Svetainėje sėdi Izabelė Šerbern! Tavęs laukia.

Ralfas palingavo galvą.

– Pasaulis visai pakriko.

– Ko ji nori?

– Turbūt didžiausia bėda, kad pati nežino, ko nori.

Mažytę, tačiau tvarkingą kapitono svetainėlę puošė ne laivai buteliuose ar karo burlaivių modeliai, o ikonos. Iš savo vietos amžinybėje į priklydusį svečią su rūsčiu ramumu žvelgė arkangelai Mykolas ir Rafaelis, Dievo Motina su Kūdikiu ir daugybė šventųjų.

Stiklinė vandens šalia Izabelės buvo beveik tuščia. Jos akys žiūrėjo į žaltį primynusį angelą su kardu ir skydu. Lauke dangų aptraukė juodi debesys, todėl kambaryje buvo prieblanda, paveikslai joje plūduriavo tarsi blausaus aukso salelės.

Ralfo ji nepastebėjo. Kurį laiką į ją žiūrėjęs, jis prabilo:

– Šitas paveikslas buvo pirmas, kurį gavau. Prieš keturiasdešimt su kaupu metų netoli Sevastopolio iš jūros išgriebiau vieną rusų jūreivį. Atsidėkodamas jį ir davė. – Lėtai, vis patylėdamas, jis porino toliau: – Kitus susirankiojau plaukiodamas prekybiniais laivais. – Ralfas nusijuokė. – Aš pats nelabai šventas, be to, nieko nenutuokiu apie tapybą. Bet šitie paveikslai tarsi kalba su tavimi. Hilda sako, jie jai kaip šeima, kai būnu išplaukęs.

Susikišęs rankas į kišenes, jis linktelėjo rodydamas į angelo paveikslą.

– Galiu pasakyti, kad šitam vyrukui kadaise ausis išūžiau. Arkangelui Mykolui. Užsimojęs kardu, bet ir skydas pakeltas. Tarsi dėl kažko nebūtų galutinai apsisprendęs.

Kambaryje stojo tyla ir atrodė, kad vėjas dar pasiučiau baldosi į langus reikalaudamas Izabelės dėmesio. Iki pat horizonto pakrikai daužėsi bangų kalnai, o dangus vėl aptemo artinantis dar vienam lietaus debesiui. Jos mintys veržėsi į Jano salą – atgal į begalines platybes, atgal pas Tomą. Ji pravirko, ir kūkčiojimo protrūkiai lyg bangos pagaliau parplukdė ją į pažįstamą krantą.

Ralfas prisėdo šalia, paėmė už rankos. Ji raudojo, jis sėdėjo. Gerą pusvalandį abu tylėjo. Pagaliau Izabelė prabilo:

– Ralfai, vakar vakare Lusė pabėgo – dėl manęs, norėdama surasti mane. Galėjo mirti. Ak, Ralfai, viskas taip susijaukė. Nei su tėčiu, nei su mama negaliu apie tai pasikalbėti…

Senukas tebetylėjo laikydamas Izabelės ranką, žiūrėdamas į nukramtytus iki gyvuonies nagus. Linktelėjo, lėtai ir vos vos.

– Ji gyva. Ir saugi.

– Ralfai, aš visada norėjau tik vieno – kad ji būtų saugi. Nuo pat tos akimirkos, kai ji atplaukė į salą, stengiausi daryti tik tai, kas jai geriausia. Jai mūsų reikėjo. Ir mums jos reikėjo. – Patylėjusi pasakė: – Man jos reikėjo. Kai ji ėmė ir atsirado, tarsi iš niekur, tai buvo stebuklas, Ralfai. Neabejojau, jog jai skirta būti su mumis. Buvo aišku kaip dieną. Kūdikis neteko tėvų, o mes netekome kūdikio… Aš ją taip myliu. Saloje… Ralfai, esi vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, kurie žino, ką reiškia gyventi Jano saloje. Vienas iš nedaugelio, kurie pajėgia įsivaizduoti. Tačiau net ir tau neteko išlydėti laivo: stovėti prieplaukoje girdint, kaip slopsta variklio ūžesys, matant, kaip laivas vis mažėdamas tolsta. Tu nežinai, koks jausmas keleriems metams atsisveikinti su pasauliu. Sala buvo tikra. Lusė buvo tikra. Visa kita tebuvo iliuzija. Kai mes sužinojome apie Haną Rėnfelt… Tada, Ralfai, jau buvo per vėlu. Neturėjau jėgų atiduoti Lusės, negalėjau šitaip su ja pasielgti.

Senukas sėdėjo giliai ir lėtai alsuodamas, retkarčiais linktelėdamas. Susilaikė nuo klausimų ar prieštaravimų. Tyla buvo geriausias būdas jai padėti; tai geriausias būdas padėti kiekvienam.

– Mes buvome tokia laiminga šeima. Paskui, kai į salą atplaukė policija, kai išgirdau, ką Tomas padarė… Jau niekas neatrodė saugu. Niekur nebuvo saugu. Net mano širdyje nebuvo saugu. Aš buvau taip įskaudinta ir tokia pikta. Ir išsigandusi. Viskas atrodė absurdiška, nuo tos akimirkos, kai policininkas man pasakė apie barškutį. – Ji pakėlė akis. – Ką gi aš padariau?

Klausimas nebuvo retorinis. Ji ieškojo veidrodžio, to, kas parodytų, ko šiaip ji nematė.

– Sakyčiau, man tai rūpi mažiau negu tai, ką darysi dabar.

– Aš nieko negaliu padaryti. Viskas sugriauta. Daugiau niekas neturi prasmės.

– Matai, tas žmogus tave myli. Tai turėtų būti šio to verta.

– O kaip dėl Lusės? Ralfai, ji – mano duktė . Ar galėtum prašyti Hildą, kad ji kam nors atiduotų vieną savo vaikų?

– Tai ne atidavimas, Izabele, o grąžinimas .

– Bet argi Lusė nebuvo mums duota? Argi Dievas ne šito iš mūsų tikėjosi?

– Galbūt jis tikėjosi, kad jūs ją paglobosite. Jūs tai ir padarėte. O dabar jis galbūt tikisi, kad jūs leisite kitiems tai daryti. – Jis giliai atsiduso. – Velnias, aš ne pastorius. Ką išmanau apie Dievą? Žinau tik tiek: kad yra žmogus, dėl tavęs pasiryžęs visko atsižadėti. Visko. Ar manai, jog tai teisinga?

– Tačiau pats matei, kas vakar atsitiko. Žinai, kaip Lusė kankinasi. Ralfai, jai manęs reikia. Kaip galėčiau jai viską paaiškinti? Nereikia manyti, kad tokio amžiaus ji galėtų suprasti.

– Izabele, kartais gyvenimas esti žiaurus. Kai kada tiesiog suleidžia į tave dantis. O kai kada, kai jau manai, kad blogiausia praėjo, jis grįžta ir vėl išplėšia gabalą tau iš kūno.

– Maniau, jis jau viską padarė prieš daugelį metų.

– Jeigu manai, jog dabar blogai, bus daug kartų blogiau, jeigu neginsi Tomo. Izabele, tai rimta. Lusė maža. Ji turi žmones, kurie nori ja rūpintis ir suteikti jai gražų gyvenimą. Tomas neturi nieko. Nesu matęs kito taip nepelnytai kenčiančio žmogaus, kaip Tomas Šerbernas. – Įdėmiai stebimas angelų ir šventųjų akių, Ralfas kalbėjo toliau: – Vienas Dievas žino, kas toje saloje buvo judu apsėdęs. Melas po melo, ir vis su geriausiais ketinimais. Bet jau per toli nueita. Viskas, ką darei Lusės labui, pakenkė kam nors kitam. Dieve mano, žinoma, kad suprantu, kaip tau sunku. Tačiau tasai Spregas bjaurus tipas, iš jo visko galima tikėtis. Tomas – tavo vyras. Taigi laimė lydės ar vargas suspaus… Nebent norėtum matyti jį kalėjime arba… – Jis nepajėgė užbaigti sakinio. – Manau, tai tavo paskutinė galimybė jam padėti.

* * *

– Kur vėl išeini? – po valandos paklausė Violeta, sunerimusi dėl dukters. – Juk ką tik sugrįžai.

– Išeinu, mama. Turiu vieną reikalą.

– Betgi lyja kaip iš kibiro. Bent palauk, kol apstos. – Ji parodė į krūvą drabužių ant grindų. – Nutariau perrinkti berniukų daiktus. Kai kurie marškiniai, batai dar gali kam nors praversti. Pamaniau atiduoti bažnyčiai. – Drebančiu balsu ji pridūrė: – Bet būtų gera juos rūšiuoti ne vienai.

– Turiu eit į policijos nuovadą.

– Kurių galų?

Izabelė pasižiūrėjo į motiną ir vos nesusigundė viską jai iškloti, bet pasakė tik tiek:

– Man reikia susitikti su ponu Nakiu. Netrukus grįšiu! – dar šūktelėjo ji iš koridoriaus.

Atidariusi duris krūptelėjo pamačiusi tamsią figūrą, tiesiančią ranką prie skambučio. Permirkusi žmogysta buvo Hana Rėnfelt. Izabelė sustingo be žado.