М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Stovėdama tarpdury, Hana prabilo skubiai berdama žodžius ir žiūrėdama į rožių puokštę ant staliuko Izabelei už nugaros: bijojo, kad pažvelgus tiesiai į ją nepraeitų ryžtas.

– Atėjau kai ko pasakyti – tik pasakysiu ir eisiu sau. Nieko neklausinėkite, gerai? – Ji pagalvojo apie priesaiką, prieš kelias valandas duotą Dievui. Kelio atgal nėra. Ji giliai įkvėpė, lyg uždususi po ilgo bėgimo. – Vakar naktį Greisei kaži kas galėjo atsitikti. Ji taip troško jus pamatyti. Ačiū Dievui, kad buvo rasta, kol nieko blogo neįvyko. – Ji pakėlė galvą. – Ar bent nujaučiate, koks tai jausmas? Matyti, kaip duktė, kurią pradėjai ir išnešiojai, duktė, kurią pagimdei ir maitinai, kitą moterį vadina mama? – Hana nusuko akis. – Bet aš turiu su tuo susitaikyti, nors ir kaip skaudu. Negaliu savo laimės branginti labiau už josios. Kūdikis, kurį aš turėjau… Greisė… jau negrįš. Pagaliau suprantu. Paprasčiausiai ji gali gyventi be manęs, net jei aš negaliu gyventi be jos. Negaliu jos bausti už tai, kas įvyko. Ir negaliu bausti jūsų už jūsų vyro sprendimus.

Izabelė žiojosi prieštarauti, bet Hana ją pertraukė. Vėl įdūrusi žvilgsnį į rožes pasakė:

– Frenką pažinojau kaip nuluptą. Greisę – gal tik vos vos. – Ji pažvelgė Izabelei į akis. – Greisė jus myli. Galbūt ji ir skirta jums. – Sunkiai prisivertusi Hana pasakė: – Bet man reikia žinoti, kad nugali teisingumas. Jeigu dabar prisieksite, jog viskas buvo jūsų vyro darbas, prisieksite savo pačios gyvybe, aš leisiu Greisei gyventi su jumis.

Izabelė nepajuto jokios aiškios minties, bet grynai širdimi ištarė:

– Prisiekiu.

– Kai tik teisme paliudysite prieš tą žmogų ir jis atsidurs tarp kalėjimo sienų, Greisė galės grįžti pas jus. – Staiga ji apsipylė ašaromis. – O Dieve, padėk man!

Ir nubėgo.

* * *

Izabelė kaip apdujusi. Vis iš naujo perrenka galvoje ką tik girdėtus žodžius galvodama, gal ji juos prasimano. Tačiau verandoje žymu šlapios pėdos ir nuo suglausto Hanos skėčio prilašėjusi balutė.

Ji taip arti prikiša veidą prie tinklinių durų, kad žaibas atrodo suskaidytas į jų rombelius. Tada stogą sudrebina atgrumėjęs griaustinis.

– Žadėjai eit į policijos nuovadą, – Izabelės mintis nukerta žodžiai, ir valandėlę ji nesuvokia kur esanti. Atsisukusi pamato motiną. – Maniau, kad jau išėjai. Kas atsitiko?

– Žaibuoja.

„Bent gerai, kad Lusė nebijo“, – susigriebia galvojanti Izabelė, kai dangų perskrodžia ugninis žaibas. Nuo pat kūdikystės Tomas mokė mergytę ne bijoti gamtos jėgų, o jas gerbti: žaibą, galintį trenkti į Jano salos švyturį, salą daužančius vandenynus. Kaip pagarbiai Lusė elgdavosi žibinto kambaryje, – neliesdavo instrumentų, nečiupinėdavo stiklų… Ji prisimena mergytę Tomui ant rankų, besijuokiančią ir mojuojančią iš galerijos Izabelei, džiaustančiai ant virvės skalbinius. „Kartą buvo švyturys… – Kiek Lusės sukurtų pasakėlių šitaip prasidėdavo? – Ir buvo audra. Vėjas pūtė ir pūtė, švyturio prižiūrėtojas uždegė šviesą, o Lusė jam padėjo. Buvo tamsu, bet švyturio prižiūrėtojas nebijojo, nes jis turėjo stebuklingą žibintą.“

Mintyse ji regi iškankintą Lusės veidą. Ji gali pasilikti dukterį, turėti ją saugią ir laimingą, pamiršti visą siaubą. Gali ją mylėti, godoti ir žiūrėti, kaip auga… Po kelerių metų dantukų fėja už tris pensus išsineš pieninius dantis, paskui Lusė palengva augs, jiedvi kalbėsis apie pasaulį ir apie…

Ji gali pasilikti dukterį. Jeigu. Susirietusi ant lovos, ji kūkčioja:

– Man reikia dukters. Ak, Luse, neturiu jėgų…

Hanos pažadas. Ralfo maldavimas. Jos pačios melaginga priesaika, išdavusi Tomą lygiai taip, kaip jis išdavė ją. Mintys sukasi ir sukasi ratu it galimybių karuselė, sūkuriuodamos ir klupinėdamos, tempdamos ją su savimi, pirma vienon pusėn, paskui kiton. Ji girdi jai pasakytus žodžius. Negirdi tik vieno balso – Tomo. Žmogaus, stovinčio tarp jos ir Lusės. Tarp Lusės ir jos motinos.

Daugiau negalėdama atsispirti, ji žengia prie stalčiaus ir išima laišką. Lėtai atplėšia voką.

Iza, brangioji,

Tikiuosi, tu sveika ir stipri. Žinau, kad tėveliai tavimi deramai pasirūpins. Seržantas Nakis buvo labai geras, leido man parašyti šitą laišką, bet prieš atiduodamas tau jį perskaitys. Gaila, kad negalime pasikalbėti.

Nežinau, kada ir ar išvis galėsiu su tavim pasišnekėti. Žmogus visada įsivaizduoja, kad turės galimybę pasakyti, ką reikia pasakyti, viską atitaisyti. Tačiau ne visada pavyksta.

Aš nebegalėjau gyventi po senovei – negalėjau susitaikyti su savimi. Daug labiau, nei kada nors mokėsiu išreikšti, gailiuosi suteikęs tau tiek skausmo.

Kiekvieno žmogaus gyvenime esti posūkis, ir jeigu manasis baigiasi taip kaip dabar, vis tiek buvo verta jį patirti. Mano laikas seniai turėjo užsibaigti. Sutikti tave, kai jau maniau, jog gyvenimo nebėra, ir būti apdovanotam tavo meile, – jei gyvenčiau dar šimtą metų, nieko gražesnio negalėčiau trokšti. Iza, mylėjau tave kaip mokėdamas, nors tai gal ir ne kažin kas. Esi nuostabi moteris, verta daug geresnio už mane.

Tau pikta ir skaudu, ir niekas nebeturi prasmės, aš suprantu, koks tai jausmas. Jei nutarsi nusiplauti rankas, aš tavęs nekaltinsiu.

Tiesą sakant, joks žmogus nėra vien tik tai, ką jis padarė blogiausio. Galiu tik prašyti Dievą ir tave atleisti už visas kančias, kurias suteikiau. Ir padėkoti tau už kiekvieną mudviejų dieną drauge.

Kad ir ką nutartum, aš sutiksiu ir laikysiuos tavo pasirinkimo.

Visada tavo mylintis vyras

Tomas

Lyg būtų paveikslas, o ne laiškas, Izabelė vedžioja pirštu per raides, dailiai pakrypusias, grakščiai išraitytas, tarsi tik šitaip galėtų suprasti parašytus žodžius. Ji įsivaizduoja, kaip jo ilgi pirštai, suspaudę pieštuką, judėjo baltu lapu. Kelintą kartą apveda vardą „Tomas“ – ir tokį svetimą, ir artimą. Netikėtai ji prisimena žaidimą, kurį mėgdavo žaisti dviese: ji pirštu išrašydavo jam ant nuogos nugaros kokį žodį, o jis turėdavo atspėti, paskui jis rašydavo. Bet prisiminimą staigiai nušluoja Lusės odelės švelnumas. Ji vėl regi Tomo ranką, tačiau dabar – rašančią laiškelį Hanai. Jos mintys nelyginant švytuoklė siūbuoja tarp neapykantos ir atgailos, tarp vyro ir vaiko.

Ji atitraukia pirštą nuo popieriaus ir vėl skaito laišką, dabar stengdamasi įsijausti į žodžių prasmę, girdėdama, kaip Tomas juos taria. Skaito ir skaito jausdama, kaip kūnas plėšiamas į dvi dalis, ir pagaliau, purtoma raudos, ji apsisprendžia.

35 SKYRIUS

KAI PARTAGEZE IMA LYTI, iš debesų taip kliokia vanduo, kad miestas permerkiamas iki gelmių. Tūkstantmečiais besikartojančios tokios liūtys iš senųjų priemolio klodų išaugina vešlius miškus. Dangus aptemsta, smarkiai kyla temperatūra. Vieškelius perkerta gilios skrodės, jas staigiai užlieja vanduo ir tada automobiliu niekur nepravažiuosi. Upės ima greičiau tekėti pagaliau užuodusios vandenyną, nuo kurio tiek ilgai buvo atskirtos. Jau niekas nesustabdys to veržlaus skubėjimo atgal į jį, namo.

Miestas nurimsta. Paskutiniai keli arkliai liūdnai stovi su savo vežimais, lietus laša nuo akidangčių, lašai tyška atšokę nuo mašinų, kurių tokiomis dienomis gatvėse gerokai daugiau negu arklių. Pagrindinėje gatvėje žmonės stovi plačiose parduotuvių verandose po stogais susidėję rankas ant krūtinės, patempę lūpą. Mokyklos kiemo gale pora padaužų taškosi klanuose. Moterys graudžiai žiūri į nespėtus nudžiauti skalbinius, katės, apmaudžiai kniauksėdamos, smunka į artimiausią prieangį. Vanduo kriokliukais srūva nuo karo aukų paminklo jau pablukusiomis aukso raidėmis. Atšokęs nuo bažnyčios bokšto pro chimeros burną jis pasipila ant šviežio Frenko Rėnfelto kapo. Lietus vienodai pakeičia tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų gyvenimą.