М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

36 SKYRIUS

SAULEI PAKIBUS VIRŠ PAT HORIZONTO, Partagezo prieplaukos gale Tomas stovėjo ir laukė. Pagaliau pamatė lėtai artinantis Haną. Paskutinį kartą ją matė prieš pusę metų, ir ji atrodė pasikeitusi: veidas apvalesnis, ramesnis.

– Na ką? – prabilo ji ramiu balsu.

– Norėjau atsiprašyti. Ir padėkoti. Už tai, ką padarėte.

– Man nereikia jūsų padėkos.

– Jei nebūtumėt mūsų gynusi, Benberio kalėjime būčiau sėdėjęs daug daugiau negu tris mėnesius, – sunkiai, kamuojamas gėdos, pasakė Tomas. – Ir lygtinė bausmė Izabelei – daugiausia jūsų nuopelnas, taip sakė mano advokatas.

Hana pažvelgė į tolį.

– Jos įkalinimas nieko nebūtų pataisęs. Kaip ir jūsų laikymas ten metų metus. Kas padaryta, neištrinsi.

– Vis tiek jums nebuvo lengva apsispręsti.

– Pirmą kartą jus pamačiau tada, kai atėjote manęs gelbėti. Kai aš buvau visiškai nepažįstamas žmogus ir jūs man nieko nebuvote skolingas. Manau, tai šio to verta. Dar žinau, kad mano dukrelė būtų žuvusi, jei nebūtumėte jos suradęs. Stengiausi ir to nepamiršti. Aš jums neatleidžiu, nė vienam. Už tokį melą… Bet neketinu pasiduoti praeičiai. Žiūrėkite, kas atsitiko Frenkui, kai žmonės jai pasidavė. – Ji patylėjo sukiodama vestuvinį žiedą. – Ironiškiausia, kad Frenkas pats pirmas būtų jums atleidęs. Pirmas būtų stojęs teisme jūsų ginti. Gynęs suklydusius žmones. Aš tik šitaip galėjau jį pagerbti: darydama tai, ką, žinojau, ir jis būtų daręs. – Ji pakėlė į jį spindinčias akis. – Aš jį mylėjau.

Juodu stovėjo tylėdami, žvelgdami į vandenį. Pagaliau prabilo Tomas:

– Metai su Luse, kurių jūs netekote, – mes jų niekada nesugrąžinsime. Ji nuostabi mergytė. – Išvydęs Hanos išraišką pridūrė: – Pažadu, jog niekada prie jos nesiartinsime. Neturiu teisės ko nors prašyti. Tačiau jei kada nors, gal užaugusi, ji paklaustų apie mus, gal būtumėt gera ir pasakytumėt jai, kad mes ją mylėjome. Nors neturėjome tam teisės.

Hana kažką galvojo.

– Jos gimtadienis vasario aštuonioliktą. Šito juk nežinojote?

– Ne, – tyliai atsakė Tomas.

– Kai gimė, virkštelė buvo du kartus apsivijusi apie kakliuką. O Frenkas… Frenkas ją migdydavo dainuodamas lopšines. Matot? Yra dalykų, kurių jūs apie ją nežinote.

– Taip. – Jis lengvai linktelėjo.

– Aš jus kaltinu. Ir kaltinu jūsų žmoną. Žinoma, jog taip. – Ji pažvelgė jam tiesiai į akis. – Taip bijojau, kad mano duktė galbūt niekada manęs nemylės.

– Vaikai moka mylėti.

Pažvelgusi į valtį, su kiekviena banga dunkstelinčią į prieplaukos kraštą, ji susiraukė toptelėjus naujai minčiai.

– Nė vienas žmogus neužsimena, kaipgi atsitiko, kad Frenkas su Greise atsidūrė toje valtyje. Nė vienas neatsiprašė. Net mano tėvas nenori apie tai šnekėti. Jūs bent gailitės, atsiprašėte. Sumokėjote už tai, ką jam padarėte. – Patylėjusi paklausė: – Kur gyvenate?

– Olbanyje. Kai prieš tris mėnesius išėjau į laisvę, Ralfas Edikotas padėjo man susirasti darbo uoste. Taigi galiu būti netoli žmonos. Gydytojai sakė, jai reikia visiškos ramybės. Kol kas jai geriausia slaugos namuose, kur gauna reikiamą priežiūrą. – Kostelėjęs tarė: – Na, jau paleisiu jus. Tikiuosi, ir jums, ir Lu… Greisei gyvenimas bus gražus.

– Sudiev, – pasakė Hana ir nuėjo prieplauka.

Besileidžianti saulė jau apliejo auksu gumamedžio lapus, kai Hana taku nužingsniavo į tėvo namus pasiimti dukrelės.

– O šitas paršiukas liko namie… – kalbėjo Septimas, kutendamas anūkėlei kojos pirščiuką. Juodu buvo verandoje, Greisė sėdėjo jam ant kelių. – O, žiūrėk, kas ateina, Luse Greise!

– Mamyte, kur buvai?

Hana vėl nutirpo pamačiusi Frenko šypseną, Frenko akis ir jo šviesius plaukus.

– Gal kada nors pasakysiu, mažyte, – atsakė Hana ir pakštelėjo į skruostą. – Eisime namo?

– Ar rytoj galėsime ateiti pas senelį?

Septimas nusijuokė.

– Princese, senelį gali aplankyti kada panorėjusi. Bet kuriuo metu.

Daktaras Samptonas neklydo: pamažu mergaitė apsiprato su savo naujuoju – o gal senuoju – gyvenimu. Hana išskėtė rankas ir laukė, kol mergytė ją apsikabins. Tėvas nusišypsojo.

– Šitaip, dukra. Šitaip.

– Eime, brangioji, žygiuosime.

– Aš noriu pati eiti.

Hana pastatė ją ant žemės, Greisė padavė jai rankutę, ir jiedvi pro vartus išėjo į kelią. Hana žengė lėtai, kad Lusė Greisė suspėtų.

– Matai tą kukabarą? – paklausė ji. – Atrodo, lyg šypsotųsi, tiesa?

Mergytė nesusidomėjo, bet staiga, joms artinantis, ją sustabdė it kulkosvaidžio papliūpa driokstelėjęs kvatojimas. Apstulbusi Greisė žiūrėjo į paukštį, kurio iki tol nebuvo regėjusi iš taip arti. Jis vėl sutratėjo.

– Šitaip jis kvatojasi. Tikriausiai jam patinki, – tarė Hana. – O gal pranašauja lietų. Kukabaros prieš lietų visada kvatoja. Mokėtum padaryti kaip ji? Va šitaip. – Ir ji vykusiai pamėgdžiojo paukščio kvakėjimą, kurio prieš kaži kiek metų ją išmokė motina. – Bandyk, tau sekasi.

Mergytei nepavyko įveikti sudėtingo garso.

– Aš būsiu kiras, – pareiškė ji ir tobulai ėmė krykauti aštriu, šaižiu geriausiai pažįstamo paukščio balsu. – O dabar tu, – liepė.

Hana tik juokėsi iš nenusisekusių savo pastangų.

– Turėsi, vaikeli, mane išmokyti.

Ir abi nužingsniavo toliau.

* * *

Prieplaukoje Tomas prisimena, kaip pirmą kartą išvydo Partagezą. Ir kaip – paskutinį. Tarp tų abiejų kartų Ficdžeraldas su Nakiu perkvalifikavo kaltinimus ir apkarpė Sprego užmojus. Advokatas iškalbingai įrodė, jog kaltinimas vaiko pagrobimu neišlaikys kritikos, todėl žlugs ir kiti su tuo susiję įtarimai. Prisipažinimas kaltam dėl likusiųjų administracinio teisės pažeidimo punktų, už kuriuos teisiama Partageze, ne Olbanyje, irgi galėjo užtraukti griežtą bausmę, jei Hana nebūtų sklandžiai pasisakiusi juodu gindama, prašydama malonės. Ir Benberio kalėjimas, pusiaukelėje į Pertą, buvo ne toks žiaurus kaip Frimentlio arba Olbanio.

Saulei grimztant į vandenį, Tomas vėl pajunta kankinantį refleksą. Tiek mėnesių nebegyvenant Jano saloje, kojos vis tiek nori kopti į aukštybes uždegti švyturio. Tačiau jis atsisėda prieplaukos gale ir žiūri, kaip vandenyje sūpuojasi keli nenuskridę kirai.

Tomas galvoja apie pasaulį, kuris gyvena savo gyvenimą be jo, rutulioja savo istorijas nepaisydamas, jis jas mato ar ne. Lusė tikriausiai jau paguldyta. Įsivaizduoja jos veidą, miegant tokį atvirą. Įdomu, kaip ji dabar atrodo ir ar sapnuoja, kaip gyveno Jano saloje, ar pasiilgsta švyturio. Jis galvoja ir apie Izabelę, slaugos namuose geležinėje lovelėje verkiančią savo dukters, savo senojo gyvenimo.

Laikas ją sugrąžins. Jis jai žada. Žada ir sau. Ji pagis.

Traukinys į Olbanį išvyksta po valandos. Jis palauks, kol sutems, tada per miestą nueis į stotį.

* * *

Po kelių savaičių Olbanio slaugos namų parke Tomas sėdėjo viename geležinio suolo gale, Izabelė – kitame. Rausvos gvaizdūnės jau baigė nužydėti, žiedai karojo parudavę, apvytę. Astrų lapus aplipo sraigės, jų žiedlapius nudraskė ir nunešė tolyn pietų vėjas.

– Bent jau pradedi taisytis, Tomai. Atrodei taip baisiai… kai pirmą kartą pamačiau. Namie susitvarkai?

Izabelės balsas buvo susirūpinęs, nors santūrus.

– Dėl manęs nesijaudink. Dabar turime galvoti apie tave. – Jis žiūrėjo, kaip ant suolo atkaltės strykteli žiogas ir ima čirpti. – Daktarai sako, Iza, kad tave gali išrašyt, kada panorėsi.