М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Ji palenkė galvą, užsikišo už ausies plaukų sruogą.

– Juk žinai, kad grįžti neįmanoma. Kas įvyko, ką mudu perėjome, – neatitaisysi. – Tomas įdėmiai žiūrėjo į ją, bet ji nepakėlė akių, tik sumurmėjo: – Be to, kas likę?

– Iš ko likę?

– Iš visko. Kas likę iš… mūsų gyvenimo?

– Į jokį švyturį negrįšime, jei tai turi galvoje.

Izabelė staigiai atsiduso.

– Ne, ne tai, Tomai. – Nusiskynusi šakelę nuo sausmedžio krūmo prie seno mūro ėmė sukioti tarp pirštų. Sudraskė vieną lapelį, kitą, žalios šiukšlelės sukrito ant sijono. – Netekti Lusės – tas pats, lyg būtų nupjauta ranka ar koja. O, kad mokėčiau pasakyti, koks tai jausmas…

– Žodžiai nesvarbu.

Jis ištiesė ranką, bet ji atšlijo.

– Pasakyk, kad jauti tą patį, – tarė Izabelė.

– Iza, kas bus geriau, jeigu pasakysiu?

Ji sustūmė pleišenas į dailią krūvelę.

– Tu net nesupranti, apie ką aš kalbu, tiesa?

Jis susiraukė, ji nusuko akis į didžiulį baltą kamuolinį debesį, grasinantį saulei.

– Tave sunku suprasti. Kartais gyvendama su tavimi jausdavausi tokia vieniša.

– Iza, ką nori iš manęs išgirsti?

– Aš norėjau, kad būtume laimingi. Visi trys. Tu Lusę pamilai. Ir tavo širdis atsivėrė, buvo gražu žiūrėti. – Ilgai tylėjusi, ji staiga persimainė užplūdus prisiminimams. – Ir visą tą laiką aš nežinojau, ką tu padarei. Kad kas kartą, kai mane paliesdavai, kai mudu… aš neįtariau, jog kažką slepi.

– Aš mėginau kalbėti, Iza. Tu neleisdavai.

Ji pašoko, lapų skiautelės nuskriejo ant žolės.

– Tomai, norėjau tave įskaudinti, kaip tu mane įskaudinai. Ar supranti? Norėjau atkeršyti. Nejau nieko dėl to nepasakysi?

– Žinau, mieloji. Žinau. Tačiau tai jau praėjo.

– Ką? Tu man atleidi, taip paprastai? Lyg niekur nieko?

– Ką dar galima padaryti? Tu – mano žmona, Izabele.

– Atseit esi prie manęs pririštas…

– Ne, bet aš pasižadėjau gyvenimą nugyventi su tavimi. Ir to tebenoriu, Iza. Iš savo klaidų pasimokiau: jei nori turėti bent šiokią tokią ateitį, turi išsižadėti vilties kada nors pakeisti praeitį.

Ji nusigręžė, vėl nusilaužė šakelę.

– Ką gi mes veiksime? Kaip gyvensime? Neįmanoma kasdien žiūrėti į tave ir pykti už tai, ką padarei. Ir dar jausti gėdą dėl savo poelgio.

– Taip, brangioji, neįmanoma.

– Viskas žlugę. Jau nieko neatitaisysi.

Tomas uždėjo delną ant jos rankos.

– Mes jau viską kiek pajėgdami atitaisėme. Daugiau nieko negalime. Turime gyventi taip, kaip yra dabar.

Ji nuėjo taku palikusi Tomą sėdėti. Apsukusi ratą aplink veją sugrįžo.

– Aš negaliu grįžt į Partagezą. Ten man jau nėra vietos. – Papurčiusi galvą užsižiūrėjo į slenkantį debesį. – Jau nežinau, kur mano vieta.

Tomas atsistojo.

– Tavo vieta šalia manęs, Iza. Kad ir kur būtume.

– Ar tai dar tiesa, Tomai?

Ji išsiblaškiusi glostė sausmedžio šakelę. Tomas nuskynė nuo jos kreminį žiedą.

– Vaikystėje mes juos valgydavom. O tu?

– Valgydavot?

Nukandęs žiedsostį, jis išsiurbė nektaro lašą.

– Vos akimirką junti jo skonį. Bet verta.

Nuskynęs kitą žiedą pridėjo jai prie lūpų, kad nukąstų ir paragautų.

37 SKYRIUS

Houptaunas, 1950, rugpjūčio 28

DABAR HOUPTAUNAS NIEKUO NEGALI pasigirti, išskyrus ilgą prieplauką, tebeliudijančią apie šlovingas dienas, kai miestas buvo tapęs aukso ieškotojų uostu. Pats uostas užsidarė 1936-aisiais, keleri metai po to, kai į jį atsikėlė Tomas su Izabele. Tomo brolis Sesilis tėvą pergyveno vos porą metų. Jam mirus pinigų pakako nusipirkti ūkiui netoli miesto. Vietos mastu ūkis buvo mažas, bet vis dėlto nusidriekė pakrante keletą mylių, o namas stovėjo ant kalno atokiau nuo kranto. Apačioj plytėjo paplūdimys. Juodu gyveno ramiai. Retkarčiais nukakdavo į miestą. Darbuotis padėdavo samdiniai.

Houptaunas įsikūręs prie plačios įlankos beveik keturi šimtai mylių į rytus nuo Partagezo: tiek toli, kad juodu nesusidurtų su kuo nors iš tų kraštų, bet gan arti, kad Izabelės tėvai, kol buvo gyvi, kasmet atvažiuotų per Kalėdas. Tomas su Ralfu kada ne kada kits kitam parašydavo – tik sveikinimą, trumpą, paprastą, bet nuoširdų. Hildai mirus, į jo trobelę atsikėlė duktė su šeima ir juo labai rūpinosi, bet jo sveikata jau pašlijo. Kai Blujis vedė Kitę Keli, Tomas su Izabele nusiuntė dovaną, bet vestuvėse nedalyvavo. Partageze daugiau nė vienas nesirodė.

Beveik visus dvidešimt metų gyvenimas tekėjo lyg rami lygumų upė, ilgainiui išgraužianti vis gilesnę vagą.

* * *

Laikrodis muša valandas. Laikas važiuoti. Keliai išlieti asfaltu, bemat pasieki miestą. Ne taip kaip tada, kai jie tik atsikėlė. Tomas rišasi kaklaraištį. Iš veidrodžio žvelgia pražilęs nepažįstamas žmogus, bet jis susigriebia, jog čia jis pats. Kostiumas jam jau per dukslus, už marškinių apykaklės užlenda pirštas.

Už lango vilnija bangos, tolumoje pasišiaušusios baltomis keteromis. Pažiūrėjęs į vandenyną nepasakysi, kad praėjo tiek laiko. Jokio garso, tik daužosi rugpjūčio vėtros.

Įdėjęs voką į kamparmedžio skrynelę, Tomas pagarbiai užvožia dangtelį. Netrukus joje gulintis laiškas neteks visos prasmės, kaip ir užmiršta apkasų kalba, įkalinta konkrečiame laike. Metai išblukina daiktų prasmę, lieka tik balta it kaulas praeitis, be jokio jausmo ir reikšmės.

Kelis mėnesius savo juodą darbą dirbo vėžys, vieną po kitos grauždamas jos gyvenimo dienas, ir nieko kito negalėjai daryti, tik laukti. Jis sėdėdavo prie jos lovos laikydamas už rankos.

– Prisimeni tą gramofoną? – klausdavo. Arba: – Įdomu, kas ištiko ponią Mjuit?

Ji šyptelėdavo. Kartais sukaupusi jėgas tardavo:

– Nepamiršk genėti rožių, gerai? – Arba: – Papasakok man ką nors, kad būtų laiminga pabaiga.

Ir jis, glostydamas jai plaukus, kuždėdavo:

– Kartą gyveno mergina, vardu Izabelė, smarkiausia per daugelį mylių aplinkui…

Pasakodamas žiūrėdavo į šlakus ant jos rankos, pastebėdavo, kad pastarosiomis dienomis krumpliai pabrinko, o žiedas smukinėja.

Į pabaigą, kai ji jau nepajėgė siurbtelėti vandens, jis jai duodavo čiulpti sušlapintos flanelės kampą, lūpas tepdavo lanolinu, kad neskeldėtų. Glostydavo jai plaukus, išmargintus žilėmis, supintus ant nugaros į storą kasą. Žiūrėdavo, kaip įdubusi jos krūtinė kilsuoja taip pat retai ir nenuspėjamai, kaip, prisiminė, kvėpavo Lusė, priplaukusi Jano salą: kiekvienas atodūsis buvo ir kova, ir pergalė.

– Tomai, ar gailiesi, kad sutikai mane?

– Iza, man buvo lemta tave sutikti. Turbūt tam ir buvau pasiųstas į žemę.

Jis pabučiavo jai skruostą. Lūpos dar prisiminė pirmą bučinį prieš kelis dešimtmečius, vėjuotame paplūdimyje, saulei leidžiantis. Drąsi mergina klausė tik širdies. Jis prisiminė, kaip ji pamilo Lusę: staigiai, karštai ir be išlygų; meile, kuriai sugrąžinti, jei viskas būtų susiklostę kitaip, būtų reikėję viso gyvenimo.

Trisdešimt metų jis stengėsi Izabelei rodyti savo meilę kiekvienu kiekvienos dienos darbu. Tačiau dabar net ir dienų neliko. Jau nieko neparodysi, ir, stumiamas būtinybės, jis nedrąsiai tarė:

– Iza, gal kartais nori mane ko paklausti? Bet ko. Gal nori, kad ką pasakyčiau? Nesu iškalbus, bet pažadu atsakydamas pasistengti.

Izabelė bandė šyptelėti.

– Vadinasi, Tomai, manai, jog jau tuoj pabaiga.

Ji linktelėjo, paglostė jam ranką.

– Arba kad pagaliau esu pasirengęs kalbėti, – atlaikęs jos žvilgsnį pasakė jis.