М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Silpnu balsu ji sušnibždėjo:

– Viskas gerai. Man jau nieko nebereikia.

Žvelgdamas jai į akis, Tomas glostė jos plaukus. Priglaudė kaktą prie josios, ir taip jie kurį laiką buvo nejudėdami, bet paskui jos alsavimas sutankėjo.

– Aš nenoriu tavęs palikti, – ištarė griebdama jam už rankos. – Brangusis, man taip baisu. Taip baisu. O jeigu Dievas neatleis?

– Dievas tau atleido prieš kaži kiek metų. Jau galėtum ir pati sau atleisti.

– O laiškas? – neramiai paklausė ji. – Laišku pasirūpinsi?

– Taip, Iza, pasirūpinsiu.

Vėjas baldėsi į langus taip pat kaip prieš kelis dešimtmečius Jano saloje.

– Neatsisveikinsiu, kad Dievas nepamanytų, jog jau esu pasirengusi išeiti.

Vėl spustelėjo jam ranką. Po to nustojo kalbėti. Retkarčiais pramerkdavo akis, jose sužibdavo kibirkštėlė, kvėpavimui retėjant ir sunkėjant vis šviesesnė, sakytum ji būtų išgirdusi kažkokią paslaptį ir pagaliau kažką supratusi.

Pagaliau, tą paskutinį vakarą, mėnulio delčiai praskyrus žiemiškus debesis, jos kvėpavimas pasikeitė, Tomas jį iškart atpažino iš anų laikų, ir ji pamažu užgeso.

Nors jie turėjo elektrą, jis numazgojo jai veidą pasišviesdamas žibaline lempa: gyvos liepsnelės skleidžiama šviesa daug švelnesnė. Maloningesnė. Jis išsėdėjo prie velionės visą naktį, laukė iki aušros, tada paskambino daktarui. Kaip ir senais laikais, viskam pasirengęs.

Eidamas taku Tomas nuskina geltonos rožės pumpurą. Kai jie čia įsikūrė, Izabelė prisodino rožių. Pumpuras jau kvepia, jo aromatas nuneša jį į praeitį beveik prieš dvidešimt metų, ir jis mato, kaip ji, klūpėdama šviežiai sukastoje lysvėje, spaudo rankom žemę aplink jauną krūmelį. „Pagaliau, Tomai, turime rožyną“, – pasakė. Tai buvo pirmas kartas išsikėlus iš Partagezo, kai ji nusišypsojo, ir tas paveikslas išliko atmintyje ryškus kaip nuotrauka.

Po laidotuvių bažnyčios salytėje bus nedidelis pasibuvimas. Tomas nepasiliks ilgiau, negu reikalauja mandagumas. Bet jis nori, kad žmonės gerai suprastų, ko jie gedi: Izabelės, kurią jis kadaise sutiko prieplaukoje – energingą, drąsią ir valiūkišką. Savo Izą. Savo antrąją dangaus pusę.

* * *

Trečią dieną po laidotuvių Tomas sėdėjo vienas ištuštėjusiuose ir nutilusiuose namuose. Ore pakilo dulkių debesis, taigi atvažiuoja automobilis. Gal kas nors iš darbininkų. Mašinai priartėjus pasižiūrėjo pro langą. Automobilis brangus, naujas, su Perto numeriais.

Mašina sustojo prie jo namo, Tomas išėjo į lauką.

Išlipo moteris, pasitaisė šviesius plaukus, ant pakaušio susuktus į mazgą. Apsidairiusi lėtai pasuko prie verandos, kur stovėjo Tomas.

– Sveiki, – tarė jis. – Pasiklydote?

– Tikiuosi, ne, – atsakė moteris.

– Ar kuo galiu padėti?

– Ieškau Šerbernų sodybos.

– Ir radote. Aš esu Tomas Šerbernas.

Jis laukė, kad ji paaiškintų.

– Vadinasi, nepasiklydau.

Ji droviai šyptelėjo.

– Atsiprašau, – prabilo Tomas, – savaitė ilga, gal aš ką pamiršau? Kokį susitikimą?

– Ne, aš nesu susitarusi su jumis susitikti, bet atvažiavau jūsų aplankyti. Ir… ponios Šerbern. Girdėjau, ji sunkiai serga.

Tomas sutriko. Ji prisistatė:

– Aš esu Lusė Greisė Ruterford. Buvusi Rėnfelt. – Ji vėl nusišypsojo. – Lusė.

Jis apstulbo.

– Lulu? Mažoji Lulu? – nejudėdamas paklausė lyg ir pats save.

Moteris paraudo.

– Nežinau, kaip kreiptis į jus. Ir į… ponią Šerbern. – Staiga jai dingtelėjo kažkokia mintis ir ji paklausė: – Galgi ji neprieštaraus? Gal nesutrukdžiau?

– Ji visada laukė tavęs atvažiuojant.

– Palaukit, atvežiau kai ką parodyti, – tarė ji ir pasuko atgal prie mašinos. Atidariusi priekines dureles grįžo nešina pintu lopšiu. Jos veidas švietė švelnumu ir pasididžiavimu.

– Čia Kristoferis, mano berniukas. Jam trys mėnesiai.

Pro plyšį, paliktą antklodėlėje, į jį žiūrėjo kūdikis, lyg du vandens lašai panašus į Lusę, kai buvo mažytė. Jam net šiurpas perbėgo nugara.

– Iza būtų buvus laiminga galėdama jį pamatyti. Tavo atvažiavimas jai būtų buvęs nepaprastai brangus.

– Oi, labai užjaučiu… Kada ji?..

– Prieš savaitę. Laidotuvės buvo pirmadienį.

– Nežinojau. Jei norite, kad išvažiuočiau…

Jis ilgokai žiūrėjo į kūdikį. Pagaliau pakėlęs galvą liūdnai nusišypsojo.

– Užeik.

Tomas atnešė padėklą su arbatinuku ir puodeliais. Lusė Greisė sėdėjo žiūrėdama į vandenyną, kūdikio pintinė buvo šalia.

– Nuo ko pradėsime? – paklausė ji.

– Gal kiek pasėdėkime tylomis? – pasiūlė Tomas. – Apsipraskime. – Jis atsiduso. – Mažoji Lusė… Po šitiek metų.

Jie tylėdami gėrė arbatą klausydamiesi vėjo, atkaukiančio nuo vandenyno, kartais nugenančio debesį, ir tada ant kilimo švystelėdavo pro langą įsibrovęs saulės spindulys. Lusė gėrė namo kvapus: senų rąstų, židinio dūmų ir baldų blizgiklio. Nedrįsdama tiesiai žiūrėti į Tomą žvalgėsi po kambarį. Arkangelo Mykolo paveikslas, geltonų rožių puokštė. Spinduliuojančių jaunyste ir viltimi Tomo ir Izabelės vestuvinė nuotrauka. Lentynoje knygos apie laivybą ir švyturius, ir muziką, kai kurios, labai didelės, pavyzdžiui, Brauno žvaigždžių atlasas, gulėjo. Kertėje stovėjo pianinas, ant viršaus prikrauta natų.

– Iš kur sužinojai? – pagaliau paklausė Tomas. – Apie Izabelės ligą.

– Mama pasakė. Kai Ralfui Edikotui pranešėte, kaip sunkiai ji serga, jis nuėjo pas mano mamą.

– Partageze?

– Dabar ji ten gyvena. Kai man sukako penkeri, mama išsivežė mane į Pertą, norėjo viską pradėti nuo nulio. Į Partagezą grįžo tik keturiasdešimt ketvirtais, kai įstojau į Pagalbines moterų oro pajėgas. Vėliau ji apsistojo pas tetą Gveną Bermondsyje, senelio dvare. Po karo grįžau į Pertą.

– O vyras?

Ji linksmai nusišypsojo.

– Henris! Oro pajėgų romanas… Nuostabus žmogus. Pernai susituokėme. Man taip pasisekė. – Žvelgdama į vandenyno tolį pasakė: – Per visus tuos metus labai dažnai judu prisimindavau. Galvodavau, kaip sekasi. Tačiau tik… tačiau tik Kristoferiui gimus iš tikrųjų supratau, kodėl taip pasielgėte. Ir kodėl mama negalėjo jums šito atleisti. Aš galėčiau nužudyti dėl savo kūdikio. Be kalbų. – Suglosčiusi sijoną pridūrė: – Kai ką prisimenu. Bent manau prisimenanti tarsi kokias sapnų nuotrupas. Švyturį, be abejo, tą bokštą ir kažkokį balkoną aplinkui, kaip jis vadinamas?

– Galerija.

– Prisimenu, kaip sėdėdavau tau ant peties. Ir skambindavau pianinu su Izabele. Kažkokius paukščius medyje ir kaip atsisveikinau su tavimi… Vėliau viskas susipynė ir aš menkai ką teprisimenu. Tik naująjį gyvenimą Perte ir mokyklą. Bet geriausiai prisimenu vėją, bangas ir vandenyną, jie tiesiog įaugo į kraują. Mama vandens nemėgsta. Niekada neplaukioja. – Ji pažvelgė į kūdikį. – Anksčiau negalėjau atvažiuoti. Turėjau laukti mamos… hm, turbūt palaiminimo.

Ją stebėdamas Tomas kartais įžvelgdavo prasimušant mažutės Lusės veidą. Bet buvo sunku derinti šitą moterį su ana mergyte. Iš pradžių buvo sunku ir savyje surasti tą jaunesnįjį žmogų, kuris ją taip karštai mylėjo. Ir vis dėlto. Ir vis dėlto jis kažkur tebebuvo, ir akimirką aiškiai kaip varpelis ausyse suskambo plonas balsas: „Tėti, paimk mane, tėti!“

– Ji tau kai ką paliko, – tarė jis ir nuėjo prie kamparmedžio skrynutės. Išėmęs voką atnešė Lusei, įteikė, ji palaikiusi atplėšė, ištraukė laišką.

Brangioji mano Luse,