М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

* * *

„Lusė nebijos“, – topteli ir Tomui. Jis prisimena jausmą, kaip keistai nusmelkdavo iš nuostabos krūtinę, kai mergytė juokdavosi atsigręžusi į žaibus. „Tėti, padaryk, kad bumbtelėtų!“ – šaukdavo ji ir laukdavo atidundant perkūno.

– Velniai rautų! – sušuko Vernonas Nakis. – Ir vėl teka.

Tačiau nuo kalno virš nuovados vanduo ne šiaip tekėjo, o plūdo į užpakalinę namo dalį, esančią žemiau už priekinę. Po kelių valandų Tomo kameroje vandens jau buvo šeši coliai, jis varvėjo pro lubas ir sunkėsi pro grindis. Naminis voras paliko savo tinklą ir pabėgo į saugesnę vietą.

Nakis atėjo su raktais.

– Tau pasisekė, Šerbernai.

Tomas nesuprato.

– Per tokias liūtis taip ir atsitinka. Šitoj vietoj lubos gali įgriūti. Perto ponai amžinai žada jas pataisyti, bet tiktai atsiunčia kokį žmogelį, o tas, mano galva, jas užklijuoja kažkokia tešla, ir viskas. Vis dėlto jiems nepatinka, jeigu kalinys nusistagaruoja prieš teismą. Verčiau pabūk priimamajame, kol kamera išdžius. – Raktą jis paliko spynoje. – Juk nesukvailiosi, ką?

Tomas pasižiūrėjo į jį, bet nieko nesakė.

– Gerai, keliauk.

Tomas nusekė paskui Nakį į nuovados priimamąjį, ten seržantas uždėjo jam vieną antrankį ir prirakino prie kyšančio iš sienos vamzdžio.

– Kol šitas laiko, su klientais nepaskęsime, – tarė jis Hariui Garstounui.

Buvo girdėti tik lietaus pleškėjimas, kiekvieną paviršių paverčiantis būgnu ar cimbolais. Vėjas nuščiuvo, lauke ošė tik vanduo. Garstounas, pasiėmęs plaušinę šluotą ir kelis rankšluosčius, ketino gelbėti padėtį patalpos gilumoje.

Tomas sėdėjo ir žiopsojo pro langą įsivaizduodamas vaizdą iš švyturio galerijos: taip pasikeitus orui, prižiūrėtojas jaustųsi lyg atsidūręs debesio viduje. Abejingai žiūrėjo, kaip palengva juda ratu laikrodžio rodyklės, lyg jam priklausytų visas pasaulio laikas.

Kažkas patraukė jo dėmesį. Keliu artinosi smulki figūrėlė. Be lietpalčio ir be skėčio, rankos sudėtos, eina palinkusi, kakta tartum remdamasi į lietų. Iškart ją atpažino. Netrukus Izabelė atidarė duris. Žvelgdama tiesiai prieš save žengė prie stalo, kur Haris Garstounas, nusirengęs iki pusės, bandė iššluostyti balą.

– Aš… – prabilo Izabelė.

Garstounas atsisuko pažiūrėti, kas čia kalba.

– Aš turiu pamatyti seržantą Nakį.

Pusnuogis konsteblis su šluoste rankoje susigėdęs paraudo. Akys nuslydo Tomo link. Pasekusi jo žvilgsnį, Izabelė aiktelėjo.

Tomas pašoko, bet pasitraukti nuo sienos negalėjo. Ištiesė jai ranką, o ji pakraupusi žiūrėjo jam į veidą.

– Iza, Iza, brangioji!

Jis iš visų jėgų įtempė antrankį. Ji stovėjo surakinta baimės, gailesčio ir gėdos, nedrįsdama krustelėti. Staiga siaubas ją įveikė ir ji apsisuko išeiti.

Jos atėjimas sakytum grąžino jo kūnui gyvybę. Mintis, kad ji vėl gali išnykti, buvo nepakeliama. Tomas vėl patraukė vamzdį, šįsyk su tokia jėga, kad išplėšė jį iš sienos ir pro skylę it fontanas aukštyn pliūptelėjo vanduo.

– Tomai! – sudejavo Izabelė jo glėbyje. – Ak, Tomai! – Ji drebėjo kaip lapelis. – Turiu jiems pasakyti. Aš turiu…

– Iza, viskas gerai, brangioji. Viskas gerai.

Iš kabineto išlindo seržantas Nakis.

– Garstounai, ką čia išdarinėji…

Jis nutilo pamatęs apsikabinusius Izabelę ir Tomą, ant jųdviejų iš vamzdžio kliokė vanduo.

– Pone Naki, viskas netiesa, viskas! – šaukė Izabelė. – Frenkas Rėnfeltas buvo negyvas, kai valtis priplaukė prie kranto. Tai aš sugalvojau pasilikti Lusę. Neleidau jam pranešti apie valtį. Aš kalta.

Tomas glaudė ją prie savęs ir bučiuodamas viršugalvį murmėjo:

– Ššš, Iza, tegul viskas lieka kaip buvę. – Atsitraukęs ir suėmęs jai už pečių kiek sulenkė kelius, kad galėtų pasižiūrėti tiesiai į akis. – Viskas gerai, brangiausioji. Daugiau nieko nesakyk.

Nakis lėtai palingavo galvą.

Garstounas skubiai apsivilko uniforminę palaidinę ir šiaip taip suglostė išsitaršiusius plaukus.

– Ar ją man suimti, sere?

– Konstebli, nors kartą savo sumautame gyvenime parodyk bent kiek proto. Pulk taisyti to nelemto vamzdžio, kol visi nepriburbuliavom! – Nakis atsisuko į anuos du, neatplėšiančius akių nuo kits kito ir iškalbingai tylinčius. – O judu verčiau eikit į mano kabinetą.

* * *

Gėda. Keista, bet Haną apėmė labiau gėda negu pyktis, kai atėjęs seržantas Nakis papasakojo apie Izabelės Šerbern prisipažinimą. Jos veidas degė prisiminus vakarykštį apsilankymą pas Izabelę ir jųdviejų sandorį.

– Kada? Kada ji jums šitai pasakojo? – paklausė ji.

– Vakar.

– Kokiu laiku?

Klausimas Nakį nustebino. Koks, po šimts, skirtumas?

– Maždaug penktą.

– Vadinasi, po…

– Po ko?

Hana dar tirščiau užraudo – ją žemino mintis, kad Izabelė atstūmė jos auką, ir bjaurėjosi tuo, kad jai buvo meluojama.

– Nieko, šiaip sau.

– Maniau, norėsite žinoti.

– Žinoma. Žinoma… – Ji žiūrėjo ne į policininką, o į palangę. Reikia valyti. Visus namus reikia valyti, jau kelias savaites nebuvo niekur prisilietusi. Mintys lipo įprastu namų ruošos treliažu, laikydamos ją saugioje teritorijoje, kol ji jas vėl parsivarė. – Taigi… kur ji dabar?

– Pas tėvus, paleista už užstatą.

Hana pakrapštė šerpetą prie nago.

– Kas jai bus?

– Bus teisiama kartu su vyru.

– Vadinasi, visą laiką melavo… Įtikino mane, kad…

Ji papurtė galvą jau vydamasi kitą mintį. Nakis atsiduso.

– Baisiai keistas reikalas. Izabelė Greismark prieš apsigyvendama Jano saloje buvo padori moteris. Gyvenimas toje saloje ją pagadino. Abejoju, ar jis išvis kam nors išeina į naudą. Šiaip ar taip, Šerbernas ten gavo tarnybą tik todėl, kad nusižudė Trimblis Dokertis.

Hana nežinojo, kaip tiksliai paklausti.

– Kiek laiko jie praleis kalėjime?

Nakis pažiūrėjo į ją.

– Iki gyvos galvos.

– Iki gyvos galvos?

– Aš kalbu ne apie įkalinimo laiką. Tie du žmonės jau niekada nebus laisvi. Niekada nepabėgs nuo to, ką padarė.

– Aš irgi, seržante.

Nužvelgęs ją Nakis nutarė rizikuoti.

– Klausykit, už bailumą žmogus negauna Geležinio Kryžiaus ordino. Rozetė pridedama tik tada, jeigu… na, jeigu rizikuodamas savo gyvybe išgelbėjai daug bendražygių. Manau, Tomas Šerbernas – doras žmogus. Netgi sakyčiau, ponia Rėnfelt, geras žmogus. Ir Izabelė gera moteris. Saloje ji patyrė tris persileidimus, ir nebuvo kam padėti. Tokie dalykai, kokius juodu ištvėrė, nepraeina be pėdsako.

Hana žiūrėjo į jį laukdama, kur jis pakreips kalbą.

– Baisiai gaila tokį žmogų matyti tokioje padėtyje. Nekalbant apie jo žmoną.

– Ką norite pasakyti?

– Nieko, kas jums pačiai neateitų į galvą po kelerių metų. Tačiau tada jau bus per vėlu.

Ji grįžtelėjo jo pusėn lyg norėdama geriau jį suprasti.

– Klausiu, ar jūs tikrai to norite? Teismo? Įkalinimo? Dukterį susigrąžinote. Gal yra kokia kita išeitis…

– Kita išeitis?

– Priverstas atsisakyti savo kvailos nužudymo versijos, Spregas kaipmat atauš. Kol ši byla priklauso Partagezui, aš turiu šiokią tokią veikimo laisvę. Gal ir kapitoną Heslaką pavyks įtikinti, kad jį gintų švyturininkų vardu. Jei ir jūs galėtumėte jį užsistoti… Paprašyti malonės…

Hana vėl užraudonijo, staigiai pašoko. Ir prapliupo žodžiais, kurie kaupėsi savaitėmis, metais, kokių net nenumanė esant:

– Man jau visa tai įgriso! Įgriso būti stumdomai, įgriso, kad mano gyvenimą griauna kitų žmonių užgaidos. Seržante Naki, jūs neįsivaizduojate, ką reiškia būti mano padėtyje! Kaip drįstate ateiti pas mane ir siūlyti tokius dalykus? Kaip jūs išdrįsote, po velnių!