Jessica Bird - Vienišas tarp milijonų

– Taip, tikrai, aš girdėjau, kad jis čia bus šį vakarą.

Jaunasis investicijų skyriaus bankininkas žvilgtelėjo į savo draugužį Fredį Vilkoksą.

– Obanjenas? Gal išprotėjai? Šiuo metu jis pačiame „Condi-Foods“ jungimo įkarštyje.

– Aš paklausiau jo pavaduotojo. – Fredis timptelėjo savo „Hermès“ kaklaraištį. – Šis vakaras pažymėtas jo darbo kalendoriuje.

– Jis tikriausiai niekada nemiega.

– Dievams nereikia miego, Endriau!

– Na, tai kur jis?

Iš patogaus Valdorfo-Astorijos pokylių salės kampo jie apžvelgė ambicingiausius Manhatano žmones ieškodami asmens, vadinamo Dievaičiu.

Šonas Obanjenas buvo jų viršininko viršininkas, trisdešimt šešerių metų amžiaus, bet jau gerai žinomas Volstrite. Jis vadovavo duomenų kaupimo ir jungimo skyriui Sterlingo Ročesteryje ir galėjo vienu mirksniu sumokėti milijardinius kreditus arba nutraukti svarbų sandorį, jeigu jo netenkino pinigų suma. Nuo savo atsiradimo Volstrite pradžios jis vykdė sėkmingus korporacijų jungimus, vieną pelningą sandorį po kito. Niekas negalėjo pasigirti nei tokiais laimėjimais, nei tokia nuojauta. Nei gebėjimu išlukštenti užkietėjusius finansininkus kaip riešutėlius. Žmonės vadino jį kalės vaiku, ką rodė ir jo inicialai 1 1 SOB – Sean O’Banyon inicialai arba son of a bitch (angl. kalės vaikas) pirmosios raidės (čia ir toliau – vert. pastabos). .

Iš tiesų Obanjenas buvo ne tik Dievas, bet ir rakštis bankininkų pasaulyje. Kilęs iš Pietų Bostono, ne iš Grinvičo. Vairavo maseratį, o ne mersedesą. Jam nerūpėjo nei žmonių genealoginiai medžiai, nei europietiška kilmė. Kilęs iš neturtingos šeimos Obanjenas sugebėjo įstoti į Harvardo verslo mokyklą ir ją baigti, kartu dirbdamas Dž. P. Morgano banke konsultantu.

Kai įniršdavo, vis dar prasiverždavo jo pietietiškas akcentas.

Turtuoliai, avintys baltus batus ir priklausantys užmiesčio klubams, šalindavosi jo, kol prireikdavo finansinės paramos jų korporacijų plėtrai.

Obanjenas buvo tikras pinigų gavimo meistras. Valdė ne tik visus banko fondus, bet ir turėjo ryšių su įtakingais asmenimis, tokiais kaip garsusis Nikas Farelas ar dabartinis Masačusetso gubernatorius Džekas Volkeris. Daug kas svajojo būti tokiu kaip Obanjenas – maištininku, turinčiu didžiulę galią, bebaimiu stereotipų laužytoju, dievaičiu.

– O Dieve, tai jis! – Endrius ištempė kaklą.

Šonas Obanjenas įžengė į pokylių salę, tarsi jis čia būtų šeimininkas. Ne tik Valdorfo pokylių salės, bet ir viso Niujorko. Vilkėjo įspūdingą juodą kostiumą plonais dryželiais, ryšėjo ryškiai raudoną kaklaraištį, o lūpose, kaip visada, žaidė ciniška šypsenėlė.

– Jis visas „Gucci“, turėjo kainuoti penkis gabalus.

– Smulkmena. Girdėjau pernai jis išleido ketvirtį milijono laikrodžiui.

– Pusę milijono. Patikrinau parduotuvėje.

Obanjeno plaukai buvo tokie pat tamsūs kaip kostiumas, griežtų bruožų veidas, lenkti antakiai ir būdą atitinkantis kūno sudėjimas – jis buvo aukštas, tvirtas ir plačiapetis, ne tik dėl kamšalo švarko pečiuose. Sklido gandai, kad triatlono rungtys jam – vieni niekai.

Obanjenui pasirodžius žmonės it bičių spiečius apsupo jį, spaudė ranką, plojo per petį, šypsojosi. Jis patraukė toliau, o jam iš paskos lyg vualis nusidriekė visa aukštuomenės grietinėlė.

– Jis eina čia, – sušnypštė Endrius.

– O Dieve, ar mano kaklaraištis nepersikreipęs?

– Ne, o mano?

– Viskas gerai.

– Aš tuoj pridėsiu į kelnes.

Lizė Bond žvelgė į tuščią ligoninės lovą ir galvojo apie žmogų, kuris gulėjo joje pastarąsias šešias dienas. Nebebuvo jam reikalingų intraveninių kateterių, širdies monitoriaus, deguonies kaukės. Buvo dingęs ir defibriliatorius, neatgaivinęs jo prieš keturiasdešimt penkias minutes.

Edis Obanjenas mirė vienas, sulaukęs šešiasdešimt ketverių. Ji nukreipė žvilgsnį į langą, už kurio tekėjo Bostono Čarlso upė. Lizė dirbo slaugytoja, taigi buvo įpratusi prie palatų, stipraus dezinfekavimo skysčio kvapo, plikų sienų ir tylios nevilties. Bet į šitą palatą atėjo kaip draugė, ne kaip sveikatos priežiūros darbuotoja, ir į viską žvelgė kitomis akimis. Čia taip tuščia ir tylu.

Ji vėl žvilgtelėjo į lovą. Gaila, kad Obanjenas mirė vienas. Norėjo būti šalia, buvo jam tai pažadėjusi, bet kai ištiko lemiamas miokardo infarktas, buvo kitame miesto gale, dirbo Roksberio sveikatos centre. Nespėjo net atsisveikinti. Šis vyras vienas iškentė visą jam tekusį skausmą. Kai jai paskambino ir pranešė apie jo mirtį, ji iš karto išvažiavo iš darbo ir su sirena atlėkė čia. Nors mirusiems laikas neberūpi ir jis niekada nesužinos, kaip Lizė skubėjo, bet jai atrodė, kad taip reikia.

– Lize?

Lizė atsisuko. Tarpduryje stovėjo jos mėgstama kolegė.

– Sveika, Tereza.

– Turiu jo daiktus, su kuriais jis atvažiavo. Jie buvo priėmimo skyriuje.

– Ačiū, kad atnešei. – Ji liūdnai nusišypsojo dėkodama draugei už pastangas.

Skaidriame plastiko maišelyje buvo gerokai padėvėtas chalatas ir languota pižama, kuria Obanjenas vilkėjo, kai praeitą sekmadienį pirmą valandą nakties buvo atvežtas į priėmimo skyrių. Kokia siaubinga naktis, pabaigos pradžia. Kai jis paskambino vidurnaktį ir pasiskundė skausmu krūtinėje, Lizė atlėkė laiptais į jo butą. Pastaruosius dvejus metus Obanjenas buvo ne tik jos nuomojamo buto savininkas, bet ir draugas. Jai prireikė greitos reakcijos ir profesionalumo, kad tinkamai nuspręstų, ką daryti. Galų gale, nekreipdama dėmesio į jo prieštaravimus, ji paskambino pagalbos telefonu. Greitosios pagalbos automobilis atvažiavo labai greitai, Lizė įsiprašė vykti kartu, nors Obanjenas aiškino, kad jam pagalbos nereikia.

Toks jis jau buvo. Greitai supykstantis, visada vienas. Vis dėlto jam reikėjo Lizės. Jo akys ašarojo iš baimės visą kelią nuo Pietų Bostono iki ligoninės Bikon Hile, jis spaudė jai ranką, kol jai užtirpo pirštai. Turbūt jautė, kad nebegrįš namo.

– Žinojau, kad atsitikus nelaimei reikia susisiekti su tavimi, – tarė Tereza, – bet gal jis turėjo artimųjų?

– Sūnų. Neleido jam skambinti. Tik jei kas nors atsitiks. Ir atsitiko.

– Susisiek su juo, gerai? Nebent tu pati pasirūpinsi palaikais…

– Aš jam paskambinsiu.

Tereza priėjusi spustelėjo Lizei petį.

– Na, kas tau?

– Privalėjau būti čia.

– Tu ir buvai. Mintimis.

Lizei papurčius galvą, Tereza pridūrė:

– Iš kur galėjai žinoti?

– Na, tik… Jis buvo vienas. Aš to nenorėjau.

– Lize, tu taip visais rūpiniesi. Ar pameni, kaip medicinos mokykloje aš palūžau likus trims savaitėms iki baigimo? Nebūčiau išsikapsčiusi be tavo pagalbos.

Lizė šyptelėjo.

– Būtum.

– Nenuvertink savęs, tu labai padėjai.

Tereza pasuko link durų.

– Klausyk, jei tau ar tam jo sūnui ko nors prireiks, pranešk man ar kuriai nors merginai.

– Gerai, ačiū, Tereza.

Slaugytojai išėjus, Lizė pasidėjo plastikinį maišelį ant pliko lovos čiužinio ir paieškojusi surado gerokai nutrintą piniginę. Atsegdama ją ramino save, kad nesikėsina į pono Obanjeno privatumą, bet vis tiek jautėsi nesmagiai.

Galų gale aptiko keturis kartus sulenktą ploną lyg išdžiūvęs medžio lapelis popierėlį. Turbūt jau senokai jį čia laikė. Jame buvo vardas ir telefono numeris, prasidedantis kodu 12. Atrodo, jo sūnus gyvena Manhatane. Lizė prisėdo ant lovos ir išsiėmė mobilųjį. Ne, dar neskambins. Reikia šiek tiek atsigauti. Dabar ji jautėsi lyg gyvūno iškamša prairusiu šonu, iš kurio ima byrėti pjuvenos.