Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Iš prancūzų kalbos vertė

Irina Mikalkevičienė

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

53

54

55

56

57

58

59

Išnašos

1

Ramzis buvo vienas. Jis laukė ženklo iš Nematomojo.

Vienui vienas, akis į akį su dykuma, su begaliniais kaitros ir sausros išdegintais smėlynais, — akis į akį su savo likimu, kurio jis vis dar neperprato.

Sulaukęs dvidešimt trejų, karalaitis Ramzis buvo metro aštuoniasdešimties ūgio atletas. Jo puikūs šviesūs plaukai turėjo rusvą atspalvį. Pailgaveidis ir lieknas, jis buvo raumeningas ir stiprus. Plati kakta, kurios neslėpė užkritę plaukai, iškilūs antakių lankai, tankūs antakiai, mažos, bet gyvos akys, ilga kumptelėjusi nosis, apvalios, gražios formos ausys, gana storos lūpos, masyvus žandikaulis — toks buvo valdingas, kerintis ir žavus Ramzio veidas.

Dar toks jaunas, jis buvo įveikęs jau tokį ilgą kelią! Iš pradžių karaliaus raštininkas, paskui įšvęstas į Abido misterijas ir pagaliau — Egipto karalystės valdytojas, kurį Setis pakvietė į sostą, tokiu būdu paskelbdamas jaunesnįjį sūnų savo įpėdiniu.

Bet galingasis faraonas Setis, tasai nepakeičiamas valdovas, sugebėjęs išsaugoti savo šalyje laimę, gerovę ir taiką, iškeliavo Anapus po penkiolikos nepaprastai sėkmingo viešpatavimo metų — tokių trumpų penkiolikos metų, praskriejusių lyg ibis vasaros sutemose.

Sūnus nė nepastebėjo, kaip Setis, tasai atokiai besilaikąs, įkvepiąs baimingą pagarbą, reiklus tėvas, pamažu ruošė jį valdžiai, surengdamas aibę išbandymų. Pirmasis buvo susitikimas su laukiniu buliumi, įkūnijančiu galią. Paaugliui užteko drąsos su juo susiremti, bet pritrūko jėgų jį nugalėti. Jeigu Setis nebūtų įsikišęs į jųdviejų dvikovą, siaubūnas būtų subadęs Ramzį ragais. Kaip tik tada jaunuolis įsidėjo į širdį pirmąją Faraono priedermę: apginti silpnąjį nuo stipriojo.

Tik karalius žinojo tikrosios galybės paslaptį; žingsnis po žingsnio, niekuo ir niekada neatskleisdamas savo planų, jis perteikė ją Ramziui. Metams bėgant sūnus ir tėvas tapo labai artimi: jų požiūriai ir siekiai visiškai supanašėjo. Griežtas ir santūrus Setis buvo mažakalbis, bet suteikė Ramziui išskirtinę galimybę semtis išminties per jųdviejų pokalbius, kurių metu tėvas kaip įmanydamas stengėsi perteikti jaunuoliui Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdymo pagrindus.

Spindulingos valandos, palaimos akimirkos, dabar nugrimzdusios mirties tylon.

Ramzio širdis buvo atvira tėvo žodžiams it taurė, kurioje jis kaupė Faraono priesakus ir pamokymus, ketindamas išsaugoti juos kaip brangiausią lobį ir prikelti gyvenimui savo mintimis bei darbais. Bet Setis iškeliavo pas dievus — savo brolius, ir Ramzis liko vienas, netekęs ir tėvo, ir mokytojo, ir vadovo.

Jis jautėsi likęs tuščiomis rankomis, nepajėgus išlaikyti ant savo pečių tą slegiančią naštą. Valdyti Egiptą... Kai jam buvo trylika, Ramzis apie tai svajojo, kaip vaikas svajoja apie nepasiekiamą žaislą; vėliau jis atsisakė tos beprotiškos minties, būdamas įsitikinęs, kad sostas skirtas jo vyresniajam broliui Šenarui.

Tačiau faraonas Setis ir didžioji valdovo sutuoktinė Tuja nusprendė kitaip. Ilgai stebėję abiejų savo sūnų elgesį, aukščiausias pareigas jiedu skyrė Ramziui. Ak, kodėl jie neparinko ko nors kito, ir stipresnio, ir labiau įgudusio, kitaip tariant, panašaus į Setį! Ramzis jautėsi galįs stoti dvikovon prieš bet kokį priešą, bet laikyti savo rankose valstybės laivo vairą, iriantis per klastingas rytdienos bangas — visai kas kita... Jis įrodė savo drąsą kaudamasis Nubijoje; neišsenkanti energija palaikys jį karo keliuose, jei prireiks ginti savo kraštą, tačiau kaip vadovauti armijai valdininkų, aukštų pareigūnų ir žynių, kurių pinklių nei apgaulių jis neperprato?

Pirmasis Ramzis, jų dinastijos pradininkas, buvo pagyvenęs viziris, visai netroškęs išminčių jam patikėtos valdžios. Setis, jo įpėdinis, buvo jau subrendęs ir prityręs vyras, kai jį vainikavo karaliumi. O Ramziui buvo tik dvidešimt treji, ir ligi šiol jis tenkinosi ramiu gyvenimu globėjiškame tėvo šešėlyje, vykdydamas Sečio nurodymus ir atsiliepdamas į menkiausią kvietimą pasikliauti vadovu, rodančiu kelią! Įgyvendinti Sečio įsakus, tarnauti Egiptui paklūstant faraonui, šalia jo ir jo dėka rasti atsakymus į bet kokius klausimus... Šis rojus dabar tapo nebepasiekiamas.

O likimas drįso pareikalauti iš jo, Ramzio, karštakošio, ūmaus jauniklio, užimti Sečio vietą!

Ar ne verčiau buvo nusikvatoti ir sprukti dykumon, taip toli, kad niekas jo nerastų?

Žinoma, jis galėjo pasikliauti savo sąjungininkais: Tuja, reiklia ir atsidavusia motina; savo žmona Nefertare, tokia gražia ir romia; vaikystės draugais: hebrajų Moze, triūsiančiu karališkose statybose, diplomatu Aša, gyvačių kerėtoju Setau, savo asmens sekretoriumi Ameniu, susiejusiu savąjį likimą su Ramzio.

Bet ar priešų klanas nebuvo galingesnis? Šenaras neatsisakys ketinimų užgrobti sostą. Kokius slaptus sąmokslus jis jau surezgė, norėdamas sutrukdyti broliui karaliauti? Jeigu Šenaras dabar, šį akimirksnį, atsirastų čia, šalia Ramzio, šis jam visai nesipriešintų. Tepasiima jis tą dvigubą karūną, jeigu jau taip labai jos trokšta!

Bet ar jis, Ramzis, turi teisę išduoti tėvą atsisakydamas jam patikėtų pareigų? Būtų taip paprasta manyti, kad Setis suklydo — arba kad jis galėjo pakeisti savo nuomonę... Ne, sau Ramzis nemeluos. Jo likimą nulems Nematomojo atsakas, ir jis jį išgirs čia, dykumoje, pačioje širdyje šios raudonos žemės, galingos savo pavojingąja energija.

Atsisėdęs raštininko poza, įsmeigęs akis į dangų, Ramzis laukė. Faraonu galėjo būti tik dykumos žmogus, įsimylėjęs begalybę ir vienatvę; ugnis, slypinti smėlyje ir akmenyse, arba maitino jo sielą, arba ją naikino. Ugnis ir teištaria savo nuosprendį.

Saulė pakilo veik į zenitą, vėjas nurimo. Kopomis nušuoliavo gazelė. Artinosi kažkoks pavojus.

Netrukus jis įgavo pavidalą.

Tai buvo milžiniškas liūtas, mažiausiai keturių metrų ilgio ir daugiau nei trijų šimtų kilogramų svorio. Šviesūs karčiai, blykčioją saulės spinduliuose, darė jį panašų į pergalingą karį, o jo raumeningas tamsiai rudas kūnas judėjo stebėtinai lengvai ir lanksčiai.

Pastebėjęs Ramzį, jis taip griausmingai suriaumojo, kad garsas nuskriejo penkiolikos kilometrų spinduliu. Baisiomis iltimis ir aštriais nagais ginkluotas plėšrūnas nusižiūrėjo grobį.

Sečio sūnus neturėjo nė menkiausios galimybės nuo jo pasprukti.

Liūtas prisiartino ir sustojo kaip įbestas per kelis metrus nuo Ramzio, dabar aiškiai matančiu jo geltonas akis, žibančias kaip auksas. Akimirkos virto amžinybe, kol priešininkai metė vienas kitam iššūkį.

Žvėris uodega nuvijo musę; staiga sunerimęs, jis žengtelėjo dar arčiau.

Ramzis pakilo neatitraukdamas akių nuo liūto.

— Juk tai tu, Nugalėtojau! Aš gi tave išgelbėjau nuo mirties — o kokį likimą ketini man nuskirti tu?

Pamiršęs pavojų, Ramzis prisiminė Nubijos savanos brūzgynuose merdintį liūtuką, kuriam buvo įgėlusi gyvatė. Tada mažylis didvyriškai priešinosi prie jo sėlinančiai mirčiai. Setau savo vaistais jį išgydė, ir štai dabar jis tapo milžiniško dydžio plėšrūnu.