Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Budrius, auksaspalvis Ramzio šuo, miegojo prisiglaudęs prie Nugalėtojo šono. Didžiulio liūto pareiga buvo saugoti karalystės valdytojo sodą. Šuo su liūtu įsitaisė ant ką tik sodininkų palaistytos vejos.

Vienas iš tų sodininkų buvo graikas, Menelajo karys, specialiai įsidarbinęs sodo prižiūrėtoju. Palaistęs žolę, prieš išeidamas jis paliko lelijų gėlyne užnuodytos mėsos gabaliukų: abu keturkojai smaližiai nepajėgs atsispirti pagundai pasmaguriauti. Net tuo atveju, jei plėšrūnas merdės valandų valandas, joks veterinaras negalės jo išgelbėti.

Budrius pirmasis pajuto neįprastą kvapą.

Jis nusižiovavo, pasirąžė, pauostė nakties orą ir nubidzeno lelijų link. Nosis nuvedė jį prie mėsos gabaliukų ir juos jis ilgai uostinėjo. Susipažinęs su radiniu, šuo grįžo pas liūtą: Budrius nebuvo savanaudis, jis nenorėjo vienas mėgautis tokiu gardėsiu.

Trys Menelajo kariai, lyg maitvanagiai tupintys ant sodo sienos, apsidžiaugė pamatę, kad liūtas pabudo, ir patraukė paskui šunį. Dar truputis kantrybės, ir kelias bus laisvas: jie netrukdomi prasiskverbs į rūmus iki Ramzio kambario, užklups jį miegantį, sučiups ir nugabens į Menelajo laivą.

Sukišę galvas į lelijų gėlyną, šuo su liūtu lyg į žemę įaugo vienas šalia kito.

Prisišveitę ligi soties, jiedu sugulė čia pat, ant gėlyno.

Po kokių dešimties minučių vienas graikas nušoko žemėn: atsižvelgiant į nuodų kiekį ir galią, didysis plėšrūnas turėjo būti jau paralyžiuotas.

Žvalgas davė ženklą savo sėbrams, kurie jį pasivijo alėjoje, vedančioje į Ramzio kambarius. Kariai jau buvo beįžengią į rūmus, kai grėsmingas riaumojimas privertė juos atsigręžti.

Jiems už nugaros petys į petį stovėjo Nugalėtojas ir Budrius, įsmeigę akis į įsibrovėlius. Tarp sulamdytų lelijų tebesimėtė mėsos gabaliukai, kurių šuo net nepalietė. Liūtas patikrino, ar jo draugužio nuojauta teisinga, įsitikino, kad šis neklysta, ir sutrypė užnuodytą maistą.

Trys peiliais ginkluoti graikai susiglaudė krūvon.

Išleidęs nagus ir plačiai pražiojęs nasrus, Nugalėtojas puolė įsibrovėlius.

Graikų karininkas, kuriam pavyko parsisamdyti Ramzio asmens sargybiniu, lėtai ėjo miegančiais rūmais karalystės valdytojo kambarių link. Jis privalėjo tikrinti koridorius ir nedelsdamas pranešti apie bet ką neįprasta. Kareiviai gerai jį pažinojo, todėl visiškai ramiai praleido į rūmus.

Graikas pasuko prie granitinio slenksčio, ant kurio miegodavo Seramana; juk sardas amžinai tvirtindavo, kad tas, kuris norės prasiskverbti pas Ramzį, pirma turės perrėžti gerklę jam, Seramanai. Tad pašalinus jį iš kelio, karalystės valdytojas neteks savo pagrindinio sergėtojo, o visa jo asmens sargyba pereis naujojo Egipto šeimininko Šenaro pusėn.

Graikas sustingo vietoje ir įsiklausė.

Nė menkiausio garso, išskyrus lygų miegančiojo kvėpavimą.

Nors Seramana fiziškai buvo nepaprastai stiprus, jam reikėjo bent kelių valandų miego. Bet gal jis kaip katinas pabus, pajutęs pavojų? Graikas turėjo smogti netikėtai, nepalikdamas savo aukai jokios galimybės pasipriešinti.

Atsargumo dėlei jis dar kartą įsiklausė. Ne, jokios abejonės: Seramana jo rankose.

Graikas išsitraukė iš makštų durklą, sulaikė kvapą, žaibiškai puolė prie miegančiojo ir suvarė geležtę jam į gerklę.

— Šaunus žygdarbis tokiam niekšui kaip tu, — nuaidėjo už užpuoliko nugaros žemas, sodrus balsas.

Graikas atsigręžė.

— Tu užmušei kaliausę, padarytą iš šiaudų ir skudurų, — tarė Seramana. — Kadangi aš tikėjausi panašaus užpuolimo, pamėgdžiojau miegančiojo kvėpavimą.

Menelajo karys sugniaužė durklo rankeną.

— Mesk jį.

— Aš vis dėlto perrėšiu tau gerklę.

— Pabandyk!

Sardas buvo daugiau nei trim galvom aukštesnis už graiką.

Durklas kirto orą — įspūdingas sardo ūgis ir svoris netrukdė jam judėti nepaprastai mikliai.

— Tu net nemoki kautis, — pareiškė Seramana.

Susierzinęs graikas pabandė apgauti sardą: šoktelėjęs į šoną, jis puolė priekin, nukreipęs durklo smaigalį į priešininko pilvą.

Kirtęs dešiniosios rankos delno briauna, sardas perlaužė užpuolikui riešą, o kairiuoju kumščiu taip trenkė jam į smilkinį, kad plonas kaulas net įlinko. Iškoręs liežuvį, pastirusiomis akimis, graikas griuvo ir dar nepasiekęs grindų išleido paskutinį kvapą.

— Vienu niekšu mažiau, — burbtelėjo Seramana.

Pabudęs Ramzis sužinojo apie du žlugusius pasikėsinimus į jo gyvybę. Sode žuvo trys graikai — juos sudraskė liūtas; dar vienas graikas, karalystės valdytojo asmens sargybinis, gavo galą rūmų koridoriuje.

— Norėta jus sunaikinti, — tarė Seramana.

— Ar tas vyriškis tau ką nors pasakė?

— Man nebuvo kada jo klausinėti. Negailėkite to menkystos, jis nebuvo vertas kario vardo.

— Šitie graikai buvo Menelajo artimieji, juk taip?

— Nekenčiu to tirono. Leiskite man susikauti su juo dvikovoje, ir aš nusiųsiu jį į pragarą, kuriame pilna šmėklų bei puolusių neviltin didvyrių ir kurio jis taip bijo.

— Kol kas tik padvigubink sargybą.

— Savigyna — prasta strategija, karalaiti. Tik puolimas yra kelias į pergalę.

— Reikia dar tiksliai nustatyti, kas priešas.

— Menelajas ir jo graikai! Visi jie — melagiai ir sukčiai. Išvykite juos kaip galima greičiau, kitaip jie vėl suregs sąmokslą.

Ramzis uždėjo ranką ant dešiniojo Seramanos peties:

— Juk tu man ištikimas, tad ko gi turėčiau bijoti?

Likusią nakties dalį Ramzis praleido sode, šalia šuns ir liūto. Plėšrūnas užmigo, Budrius snaudė. Sečio sūnus svajojo apie taiką ir ramybę, tačiau bepročiai žmonės nekreipė dėmesio net į tai, kad velionio faraono mumifikacija dar nebuvo pasibaigusi. Mozė buvo teisus: neįmanoma nutraukti smurto, atlaidžiai ir maloningai elgiantis su savo priešais. Atvirkščiai, tai skatino juos manyti, kad jie susidūrė su silpnu ir lengvai įveikiamu priešininku.

Auštant Ramzis išniro iš jį gaubusio skausmo nakties. Nors Setis nepakeičiamas, jam, Ramziui, laikas imtis darbo.

6

Valdant Sečiui, Egipto šventyklos buvo atsakingos už joms patikėtų maisto produktų ir gaminių perskirstymą. Nuo pat faraonų civilizacijos pradžios trapios teisingumo ir tiesos deivės Maat įstatymas reikalavo, kad nė vienam dievų palaimintosios žemės kūdikiui nieko netrūktų. Kaip galima ką nors švęsti, jei bent vienas žmogus alkanas?

Vadovaudamas valstybei, Faraonas drauge buvo ir vairininkas, kreipiąs jos laivą teisinga linkme, ir kapitonas, užtikrinąs visos to laivo įgulos damą. Jis privalėjo įgyvendinti visuomenės egzistavimui būtiną vienybę, be kurios vidinių nesutarimų draskoma valstybė žlugdavo. Nors iš esmės prekių apyvartą tvarkė valdininkai, kurių kompetencija buvo vienas iš veiksnių, laidavusių Egipto klestėjimą, keletas nepriklausomų pirklių, sudariusių sutartis su šventyklomis, galėjo keliauti po visą šalį ir prekiauti laisvai.

Kaip tik toks pirklys buvo Raja, siras, prieš dešimt metų įsikūręs Egipte. Turėdamas krovininį laivą ir kaimenę asilų, jis nuolat keliavo iš šiaurės į pietus ir iš pietų į šiaurę, prekiaudamas vynu, džiovinta, rūkyta ir sūdyta mėsa, taip pat iš Azijos atvežtomis vazomis. Vidutinio ūgio, smailia barzdele apžėlusiu smakru, apsirengusį margaspalve dryžuota palaidine, mandagų, santūrų ir sąžiningą sirą gerbė gausūs klientai, vertinę jį už reiklumą prekės kokybei ir nuosaikias kainas. Jis taip pritapo savo paties pasirinktoje naujoje tėvynėje, kad kasmet prasitęsdavo leidimą prekiauti. Kaip aibė kitų svetimšalių, siras susiliejo su vietiniais gyventojais ir niekuo nuo jų nebesiskyrė.