Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Taip, Saris buvo surezgęs šiokį tokį sąmokslą, siekdamas nušalinti Ramzį; taip, Dolantė, jo žmona, stojo Šenaro pusėn; taip, jie suklydo, pasukę ne tuo keliu, bet argi Ramziui nederėjo jiems atleisti, atsižvelgus į Sečio mirtį?

Atitikmuo tokiam žiaurumui galėjo būti tik kerštas. Kada nors laimė nusigręš nuo Ramzio, ir tada Dolantė su Sariu pasinaudos proga. Jos belaukdama, Dolantė puoselėjo savo odą, o Saris skaitė arba miegojo.

Šenaro atvykimas padarė galą jų neveiklumui.

— Mielasis broli! — sušuko Dolantė apglėbdama jį. — Gal atnešei mums gerų naujienų?

— Galimas daiktas.

— Neversk mūsų laukti! — pareikalavo Saris.

— Netrukus aš tapsiu karaliumi.

— Nejaugi artinasi mūsų keršto valanda?

— Grįžkite kartu su manimi į Memfį; kol kas aš jus paslėpsiu, o kai Ramzio nebebus...

Dolantė išblyško.

— Nebebus?

— Nesijaudink, sesute! Jis išvyks į užsienį.

— Ar tu suteiksi man kokį nors svarbų postą karaliaus dvare? — pasiteiravo Saris.

— Pasirodei esąs nelabai miklus, — atsakė Šenaras, — bet aš mokėsiu įvertinti gerąsias tavo savybes. Būk man ištikimas, ir padarysi puikią karjerą.

— Gali manimi pasikliauti, Šenarai.

Gražioji Izetė mirtinai nuobodžiavo prabangiuose Tėbų rūmuose, su meile augindama savo mažąjį Kha, kurio tėvas buvo Ramzis. Grakšti žaliaakė, linksma išdykėlė maža tiesia nosyte ir siauromis lūpomis, Izetė buvo labai daili moteris ir antroji karalystės valdytojo žmona.

„Antroji-žmona“... Kaip sunkiai jai sekėsi susitaikyti ir su tuo vardu, ir su ta padėtimi! Tačiau Izetė nepajėgė pavyduliauti Nefertarei — tokiai gražiai, rimtai ir švelniai. Ir išvaizda, ir laikysena Nefertarė jau dabar buvo panaši į busimąją karalienę, nors nerodė jokios puikybės.

Izetei norėjosi, kad jos širdyje įsiliepsnotų neapykanta ir suteiktų jai akstiną žiauriai kovoti su Ramziu ir Nefertare; bet ji tebemylėjo vyrą, suteikusį jai tiek laimės ir malonumo, vyrą, kuriam ji pagimdė sūnų.

Gražiajai Izetei valdžia ir žmonių privaloma jai rodyti pagarba buvo nė motais. Ji mylėjo Ramzį dėl to, kad jis buvo Ramzis; dėl to, kad jis skleidė ypatingą galią. Gyventi toli nuo jo kartais darėsi tiesiog nepakeliama. Kodėl, ak, kodėl jis nenori suprasti jos sielvarto?

Netrukus Ramzis taps valdovu ir tik retkarčiais užsuks trumpai jos aplankyti, o ji nepajėgs jam atsispirti. Jeigu ji bent jau galėtų įsimylėti kitą... Bet visi jos garbintojai, santūrūs ar atkaklūs, buvo tokie neįdomūs, tokie bespalviai, tokie... prėski!

Kai rūmų prižiūrėtojas pranešė, kad atvyko Šenaras, gražioji Izetė labai nustebo. Ko prireikė vyresniajam Sečio sūnui Tėbuose kone prieš pat tėvo laidotuves?

Izetė priėmė jį vėsioje salėje, kurią puikiai vėdino siauri langai, iškirsti viršutinėje sienų dalyje, todėl pro juos sklido tik pluošteliai šviesos.

— Jūs nuostabi, Izete.

— Ko jums reikia?

— Aš žinau, kad jūs manęs nemėgstate, bet taip pat žinau, kad esate protinga ir gebate teisingai įvertinti padėtį atsižvelgdama į savo interesus. Mano akimis žiūrint, jūs turite viską, kas būtina didžiajai valdovo sutuoktinei.

— Ramzis nusprendė kitaip.

— O jei nuo jo sprendimų niekas nebepriklausytų?

— Ką jūs norite tuo pasakyti?

— Mano broliui netrūksta sveiko proto; jis suprato, kad jam neužteks jėgų ir gabumų valdyti Egiptą.

— Tai reiškia...

— Tai reiškia, kad šio sunkaus darbo mūsų šalies labui imsiuos aš, o jūs būsite Dviejų Žemių karaliene.

— Ramzis neatsisakė sosto! Jūs meluojate!

— O ne, mano švelnioji ir gražioji drauge; jis ketina išvykti į ilgą kelionę kartu su Menelaju, o manęs paprašė tapti Sečio įpėdiniu — iš pagarbos mūsų tėvo atminimui. Grįžęs namo, mano brolis galės naudotis visomis jo rango žmogui priklausančiomis privilegijomis, galite būti tuo tikra.

— Ar jis ką nors sakė... apie mane?

— Bijau, kad jis jus pamiršo, kaip ir savo sūnų. Dabar jis svajoja ištrūkti į plačias erdves.

— Ar jis pasiims kartu Nefertarę?

— Ne, jis nori paragauti kitų moterų. Juk malonumų srityje mano brolis nepasotinamas, tiesa?

Gražioji Izetė atrodė suglumusi. Šenaras norėjo paimti ją už rankos, bet susitvardė: per anksti! Pasiskubinęs jis rizikuoja pralaimėti. Jam reikia pirma nuraminti gražuolę, o paskui ją užkariauti švelniai įtikinėjant.

— Mažasis Kha turės geriausius mokytojus ir gaus puikų išsilavinimą, — pažadėjo Šenaras. — Jums nebereikės tuo rūpintis. Po Sečio laidotuvių mes kartu grįšime į Memfį.

— O Ramzis... Ramzis bus jau išvykęs?

— Žinoma.

— Argi jis nedalyvaus laidotuvėse?

— Man labai gaila, bet jis tikrai nedalyvaus. Menelajas nebenori atidėlioti išvykimo. Pamirškite Ramzį, Izete, ir ruoškitės tapti karaliene.

5

Visą naktį Izetė nesumerkė akių.

Šenaras melavo. Ramzis niekada nepaliktų Egipto dėl smagios kelionės po užsienį. Jeigu jis nedalyvaus Sečio laidotuvėse, tai tik prieš savo valią.

Žinoma, Ramzis elgiasi su ja negailestingai; bet ji neišduos jo puldama į glėbį Šenarui. Izetė visiškai nenorėjo būti karaliene. Be to, ji nekentė to apskritaveidžio, saldžiabalsio garbėtroškos, kuris buvo toks tikras savo pergale!

Ji aiškiai suvokė savo pareigą: įspėti Ramzį apie rezgamą prieš jį sąmokslą ir jo vyresniojo brolio ketinimus.

Pasiėmusi lakštą papiruso, Izetė parašė ilgą laišką, smulkiai atpasakodama Šenaro žodžius, ir pašaukė karaliaus žygūnų, privalėjusių pristatinėti paštą į Memfį, viršininką.

— Šis laiškas — svarbus ir skubus.

— Aš pats juo pasirūpinsiu, — patikino ją pareigūnas.

Gedulo metu upinio Tėbų uosto veikla smarkiai apmirė — beje, kaip ir Memfio. Upeiviai snūduriavo prie prieplaukos, skirtos greitaeigiams laivams, turintiems plaukti šiaurėn. Karaliaus žygūnų viršininkas pasišaukė vieną iš jų:

— Pakelk inkarą, mes išplauktam.

— Tai neįmanoma.

— Kodėl?

— Karnako didysis žynys uždraudė.

— Manęs niekas apie tai neįspėjo!

— Įsakymas ką tik paskelbtas.

— Vis tiek kelk inkarą: aš privalau nugabenti skubų laišką į karaliaus rūmus Memfyje.

Ant laivo, kuriuo norėjo pasinaudoti pareigūnas, denio išėjo kažkoks vyriškis.

— Įsakymas yra įsakymas, — pareiškė jis, — ir jūs privalote jam paklusti.

— Kas jūs toks, kad leidžiate sau kalbėtis su manimi tokiu tonu?

— Aš — Šenaras, vyresnysis Faraono sūnus.

Karaliaus žygūnų viršininkas nusilenkė:

— Malonėkite atleisti man už įžūlumą.

— Sutinku, jeigu jūs atiduosite man laišką, kurį jums įteikė gražioji Izetė.

— Bet...

— Juk jį reikia nugabenti į karaliaus rūmus Memfyje?

— Tikrai taip: jūsų broliui Ramziui.

— Aš išvykstu pas jį. Gal manote, kad esu per prastas pasiuntinys?

Pareigūnas padavė laišką Šenarui.

Vos tik laivas pakėlė inkarą, išvystė greitį ir nutolo nuo prieplaukos, Šenaras suplėšė gražiosios Izetės laišką į skutelius ir jie nuplasnojo pavėjui.

Vasaros naktis buvo karšta ir kvapi. Kaip tokią naktį patikėsi, kad Setis paliko savo tautą ir kad Egipto siela rauda karaliaus, prilygstančio Senosios imperijos valdovams? Paprastai vakarais būdavo linksma ir smagu: kaimų aikštėse ir miestų gatvelėse žmonės šokdavo, dainuodavo ir pasakodavo įvairiausias istorijas, o ypač mėgdavo sekti pasakas, kuriose vietoj žmonių veikdavo gyvūnai, besielgiu kur kas išmintingiau. Tačiau dabar, kai šalyje — gedulas, o faraono kūnas balzamuojamas, juokas ir dainos nuščiuvo.