Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

Iš prancūzų kalbos vertė

Irina Mikalkevičienė

Tuyrinys

Pratarmė

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

53

Išnašos

Pratarmė

„Ramzis, didžiausias iš nugalėtojų, Karalius Saulė, Tiesos sergėtojas“, — štai šitaip Žanas Fransua Šampoljonas, dešifravęs hieroglifus ir tuo atvėręs kelią į Egipto pažinimą, rašo apie faraoną Ramzį II, kurį jis tiesiog garbino.

Ramzio vardas iš tiesų išliko per amžių amžius ir nugalėjo laiką; jis pats vienas įkūnija faraonų Egipto, dvasinio Vakarų civilizacijų tėvo, galią ir didybę. Per šešiasdešimt septynerius (1279–1212 m. pr. Kr.) valdymo metus Ramzio, „Saulės sūnaus“, pastangomis jo šalies šlovė pasieks viršūnę, o Egipto išmintis sužėrės dar nematytu spindesiu.

Patekęs į Egiptą, keliautojas susiduria su Ramziu kiekviename žingsnyje: juk jo ženklu pažymėta nesuskaitoma daugybė paminklų, kuriuos jo meistrai pastatė arba atstatė jam valdant. Ir kiekvienas tuoj pat pagalvoja apie dvi Abu Simbelio šventyklas, kur amžinai viešpatauja karališkoji pora: sudievintas Ramzis ir didžioji valdovo sutuoktinė Nefertarė, apie didžiulę Karnako šventyklos kolonų salę, apie besišypsantį Luksoro šventyklos kolosą.

Ramzis — pagrindinis herojus ne vieno, o kelių romanų, tikros epopėjos, kurios pradžioje matome, kaip Ramzio tėvas Setis, toks pat didis valdovas, koks bus jo sūnus, supažindina jaunuolį su faraono pareigomis, o pabaigoje žvelgiame į paskutines savo dienas išgyvenantį monarchą, kuriam teko įveikti daugybę išbandymų. Norėdamas papasakoti šio nepaprastai žymaus žmogaus likimą, aš skyriau jam penkių romanų ciklą, kurio puslapiuose atgis neužmirštami personažai: faraonas Setis, jo sutuoktinė Tuja, įstabioji Nefertarė, Gražioji Izetė, poetas Homeras, gyvačių kerėtojas Setau, hebrajas Mozė ir dar daug kitų.

Išliko Ramzio mumija. Didžiojo senolio bruožai tarsi skleidžia ypatingą galią. Ne vienam Kairo muziejaus mumijų salės lankytojui susidarė įspūdis, kad didysis faraonas tuoj pakirs iš miego. Romano magija gali suteikti Ramziui tai, ką jam draudžia fizinė mirtis. Vaizduotė ir egiptologija leidžia mums nerimastauti ir viltis kartu su Ramziu, išgyventi jo sėkmes ir pralaimėjimus, susitikti su moterimis, kurias jis mylėjo, kentėti dėl patirtų išdavysčių ir džiaugtis draugų ištikimybe, kovoti su blogio jėgomis ir siekti tos šviesos, kuri yra visa ko pradžia ir pabaiga.

Didysis Ramzis... Koks palydovas, koks bendrakeleivis romanistui! Didžiojo faraono likimas rutuliojasi nuo pirmųjų jo kautynių su laukiniu buliumi iki raminamo Vakarų akacijos šešėlio, ir tasai likimas susijęs su Egiptu — dievų mylima šalimi. Egiptas buvo vandens ir saulės žemė, kur žodžiai teisumas, teisingumas ir grožis turėjo prasmę ir įsikūnydavo kasdieniniame gyvenime. Tai buvo žemė, kur Šiapus nuolat susiliesdavo su Anapus, kur gyvybė galėdavo atgimti iš mirties, kur buvo įmanoma apčiuopiamai pajusti tai, kas nematoma, kur gyvenimo ir amžinybės meilė pripildė gyvųjų širdis ir jas džiugino.

Išties, toji žemė — Ramzio laikų Egiptas.

1

Sustingęs vietoje, laukinis bulius įdėmiai žiūrėjo į jaunąjį Ramzį.

Gyvulys buvo tikrai baisus: kojos storos kaip stulpai, ilgos nusvirusios ausys, apatinis žandikaulis pasišiaušęs šiurkščia barzda, juosvai rudas kailis. Bulius dar tik vos spėjo suvokti, kad čia esama žmogaus.

Ramzis it užburtas žiūrėjo į buliaus ragus. Jie buvo išaugę labai arti vienas kito. Masyvūs apačioje, jie buvo atsilenkę atgal, o paskui kilo aukštyn nelyginant šalmas, kurį vainikavo aštrūs smaigaliai, galį persmeigti bet kokį priešininką.

Paauglys dar niekada nebuvo matęs tokio didžiulio buliaus.

Gyvūnas priklausė pavojingai veislei, ir net geriausi medžiotojai nesiryždavo mesti jam iššūkio. Taikus savo bandos vadas, skubantis į pagalbą sužeistiems ar sergantiems gentainiams, besirūpinąs jauniklių auklėjimu, patinas bemat tapdavo siaubą keliančiu kovotoju, vos tik kas sudrumsdavo jo ramybę. Jam įsiutinti pakakdavo menkiausios provokacijos, o tada jis puldavo stebėtinai veržliai, nenurimdamas tol, kol neparblokšdavo savo priešininko.

Ramzis žingtelėjo atgal.

Laukinis bulius ėmė plakti uodega ir įniršęs žvilgtelėjo į įsibrovėlį, išdrįsusį įkelti koją į jo valdas: prižėlusias aukštų nendrių pievas, besidriekiančias šalia pelkės. Netoliese veršiavosi karvė, aplink kurią būriavosi jos bendrės. Čia, nuošalioje Nilo pakrantėje, didysis patinas buvo savo kaimenės viešpats ir valdovas, nepakenčiantis jokio pašaliečio.

Jaunuolis tikėjosi, kad vešli augmenija jį paslėps, bet bulius nenuleido nuo jo rudų, giliose akiduobėse blyksinčių akių. Ramzis suprato, kad pasprukti jam nepavyks.

Mirtinai išblyškęs, jis lėtai atsigręžė į savo tėvą.

Setis, Egipto faraonas, pramintas „pergalinguoju buliumi“, stovėjo per kokius dešimt žingsnių už sūnaus. Buvo sakoma, kad vien tik jo buvimas sukaustąs priešus, o jo protas, aštrus it sakalo snapas, visur prasiskverbia ir viską aprėpia, tad nesą dalykų, kurių jis nežinotų. Lieknas, griežto veido, aukšta kakta, kumpanosis, išsišovusiais skruostikauliais, Setis buvo gyvas valdingumo įsikūnijimas. Jį gerbė, bet ir bijojo. Šis monarchas grąžino Egiptui ankstesnę šlovę.

Keturiolikmetis Ramzis, stotu jau panašus į suaugusį, pirmąkart susitiko su savo tėvu.

Ligi šiol jis augo rūmuose prižiūrimas auklėtojo, įpareigoto išmokyti jį visko, kas reikalinga garbiam žmogui, kuris, būdamas karaliaus sūnus, gyvens sau laimingas eidamas aukštas pareigas. Bet Setis pasišaukė jį tiesiai iš hieroglifų rašybos pamokos ir nusivežė į plynus laukus, toli nuo bet kokio kaimelio. Kelionės metu nebuvo ištarta nė žodžio.

Kai augmenija pasidarė per tanki, karalius ir jo sūnus paliko dviejų arklių traukiamą vežimą ir ėmė skintis kelią per aukštą žolę. Įveikę šią kliūtį, jie ir atsidūrė buliaus teritorijoje.

Laukinis bulius ir Faraonas — kuris iš jų buvo baisesnis? Ir vienas, ir kitas skleidė jėgą, kurią įveikti jaunasis Ramzis jautėsi nesugebėsiąs. Juk pasakų sekėjai teigė, kad bulius — dangiškas gyvulys, kuriame liepsnoja kito pasaulio ugnis, o Faraonas esąs dievų brolis. Nors aukštaūgis, tvirto sudėjimo paauglys nepasidavė baimei, jis jautėsi pakliuvęs tarp dviejų galybių, kone susimokiusių prieš jį.

— Jis mane pastebėjo, — pripažino Ramzis, stengdamasis kalbėti tvirtesniu balsu.

— Tuo geriau.

Abu pirmieji tėvo ištarti žodžiai nuskambėjo kaip nuosprendis.

— Jis didžiulis, jis...

— O tu? Kas tu toks?

Klausimas Ramzį nustebino. Kairiąja priekine koja bulius ėmė įnirtingai kapstyti žemę; baltos ir pilkos gervės spurstelėjo šalin, tarsi bėgdamos iš mūšio lauko.

— Ar tu bailys, ar — karaliaus sūnus?

Sečio žvilgsnis kiaurai vėrė sielą.

— Man patinka kautis, bet...

— Tikras vyras išnaudoja savo jėgas ligi paskutiniųjų, karalius peržengia ir tą ribą. Jei šito nesugebi, nebūsi valdovu, ir mes daugiau nebepasimatysime. Niekada. Tu neturi susvyruoti prieš jokį išbandymą. Jei nori — bėk, jei ne — nugalėk jį.