Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ir Ramzį vėl imdavo persekioti toji įkyri mintis! Ji grįždavo kaip banga, nors jaunuolis stengėsi ją nuvyti. O juk Saris jam sakė, kad faraono dvare Ramzio vardą kone visi pamiršo; jis beveik neturįs priešų, nes visi žino, kad jis pasmerktas paauksuotai tremčiai kokios nors provincijos sostinėje.

Nieko į tai neatsakydamas, Ramzis nukreipdavo pokalbį į šventąjį trikampį, kuris įgalina pastatyti šventyklos sieną, arba į proporcijas, kurių privalu laikytis norint sukurti pastatą pagal Maat, trapios ir nuostabios harmonijos bei tiesos deivės, dėsnius.

Anksčiau taip mėgęs jojimą, plaukimą ar imtynes, Ramzis pamiršo gamtą ir išorinį pasaulį visiškai paklusdamas Sariui, kuris netvėrė džiaugsmu, kad turi galimybę ugdyti mokslininką; dar keleri atkaklaus darbo metai, ir buvęs neklaužada bus vertas didžiųjų praeities mąstytojų! Ramzio nusižengimas ir už jį tekusi bausmė grąžino jaunuolį į doros kelią.

Išėjimo į laisvę išvakarėse Ramzis vakarieniavo su Sariu ant klasės stogo. Susėdę ant demblių, juodu gurkšnojo vėsų alų ir gardžiavosi džiovinta žuvimi bei pupomis su prieskoniais.

— Sveikinu! Tu padarei didelę pažangą.

— Lieka išsiaiškinti vieną smulkmeną: kokį postą man paskyrė?

Auklėtojas atrodė sutrikęs.

— Na... po tokio įtempto darbo tau reikėtų pagalvoti apie poilsį.

— Ką tu čia dabar šneki?

— Tai šiek tiek keblu, bet... Faraono sūnus gali mėgautis savo padėtimi.

— Koks mano būsimasis postas, Sari?

Auklėtojas atkakliai vengė savo mokinio žvilgsnio.

— Šiuo metu joks.

— Kas taip nutarė?

— Tavo tėvas, karalius Setis.

5

— Pažadas lieka pažadu, — pareiškė Setau.

— Čia tu, čia tikrai tu?

Setau smarkiai pasikeitė. Prastai nusiskutęs, be peruko, apsirengęs antilopės kailio tunika su daugybe kišenių, jis visai nebuvo panašus į žmogų, baigusį geriausią šalies mokyklą. Jeigu vienas rūmų sargybinis nebūtų jo atpažinęs, Setau būtų tiesiog šiurkščiai pavarę šalin.

— Kas tau nutiko?

— Aš dirbu savo darbą ir tesiu duotą žodį.

— Kur tu ketini mane vestis?

— Pamatysi... Jei tik iš baimės nesulaužysi priesaikos.

Ramzis blykstelėjo akimis.

— Keliaukime.

Užšokę ant asilų, jie kirto miestą, išjojo pro pietinius vartus ir leidosi tolyn palei kanalą, o po kurio laiko pasuko į dykumą seno nekropolio link. Ramzis pirmąkart išvyko iš slėnio ketindamas įžengti į baugų pasaulį, kur žmonių įstatymai nebegaliojo.

— Šiąnakt mėnulio pilnatis! — priminė Setau iš anksto gardžiuodamasis būsimu malonumu. — Visos gyvatės atšliauš į pasimatymą.

Asilai nutapeno keliuku, kuris Ramziui buvo visai nežinomas. Gana greita žingine jie pasiekė apleistas kapines.

Tolumoje — Nilo mėlis ir laukų žaluma, o čia — kiek akys užmato, bevaisiai smėlynai, tyla ir vėjas. Ramzis visa savo esybe suvokė, kodėl šventikai vadino dykumą raudonąja Seto, audros ir kosminės ugnies dievo, žeme. Seto dėka jie pajėgė statydintis amžinąsias buveines, kur mumijos nesutrūnydavo.

Ramzis įkvėpė gaivinančio oro.

Faraonas buvo šeimininkas ne tik juodos, derlingos ir dumblėtos žemės, maitinančios Egiptą, bet ir šių raudonų tyrų; jis turėjo išmanyti jų paslaptis, mokėti naudotis jų galiomis ir pajungti jas savo valiai.

— Jei norėtum, dar nevėlu atsisakyti.

— Tesutemsta greičiau.

Rausvanugarė ir geltonpilvė gyvatė pravinguriavo prie pat Ramzio kojų ir pasislėpė tarp dviejų akmenų.

— Ji nekenksminga, — paaiškino Setau. — Šitos rūšies gyvačių knibždėte knibžda apleistuose pastatuose ir paminkluose. Dienos metu jos paprastai slapstosi viduje. Eik paskui mane.

Abu jaunuoliai nusileido stačiu šlaitu, kurio apačioje dunksojo kapo griuvėsiai. Prieš įžengdamas į vidų Ramzis stabtelėjo, akimirksnį sudvejojęs.

— Ten nebėra nė vienos mumijos, o viduje vėsu ir sausa. Pats pamatysi. Jokia piktoji dvasia tavęs neužpuls.

Setau uždegė aliejinę lempą.

Ramzis išvydo lyg ir grotą grubiai tašytomis lubomis ir sienomis; galbūt šia patalpa niekada nesinaudota pagal paskirtį. Gyvačių kerėtojas čia buvo pastatęs keletą žemų stalų, ant kurių buvo išdėlioti įvairiausi reikmenys: galąstuvas, bronzinis skustuvas, medinės šukos, gertuvė, medinės lentelės, raštininko gremžtukas ir daugybė puodų puodynėlių, pripildytų gydomųjų ir kosmetinių tepalų. Ąsočiuose Setau laikė vaistams gaminti būtinus ingredientus: dervą, vario pjuvenas, švino oksidą, raudonąją ochrą, alūną, molį ir gausybę augalų, tokių kaip driekana, barkūnas, ricinžolė ir valerijonas.

Vakarėjo; oranžinė saulė auksu nudažė dykumos plotus, kuriais skriejo smėlis, vėjo šuorų pustomas nuo kopų.

— Nusirenk, — įsakė Setau.

Kai karalaitis buvo visai nuogas, draugas ištepė jį sutrintų ir vandeniu atmieštų svogūnų košele.

— Gyvatės baisiai nemėgsta to kvapo, — paaiškino jis. — Kokį postą tau patikėjo?

— Jokio.

— Kad faraono sūnus bindzinėtų dykas? Dar viena tavo auklėtojo šunybė!

— Ne, taip įsakė mano tėvas.

— Panašu, kad tu neišlaikei išbandymo buliumi.

Ramzis nenorėjo sutikti su šia akivaizdžia tiesa, tačiau ja vadovaujantis darėsi aišku, kodėl jį nušalino.

— Pamiršk dvarą, jo intrigas ir niekšybes; ateik dirbti su manimi. Gyvatės — pavojingi priešai, bet jos nors nemeluoja.

Ramzį apniko abejonės. Kodėl tėvas nepasakė jam teisybės? Išeitų, kad Setis iš jo pasityčiojo nepalikdamas nė menkiausios galimybės įrodyti savo vertę.

— O dabar — tikras išbandymas. Kad gyvačių nuodai tavęs neveiktų, privalai išgerti šį neskanų ir pavojingą gėrimą, pagamintą iš dilgėlinių augalų šakniagumbių. Jis sulėtina kraujo apytaką, kartais taip smarkiai, kad visiškai ją sustabdo... Jei išvemsi jį, tu žuvęs. Ameniui aš jo nepasiūlyčiau, o tavo organizmas stiprus, taigi turėtum ištverti. Tokiu būdu tu tapsi atsparus kai kurių gyvačių įkandimui.

— Bet ne visų?

— Norint apsisaugoti nuo stambiausių, reikia kasdien suvartoti nedidelę skiesto kobros kraujo dozę. Jei pasirinksi mūsų amatą, galėsi naudotis šiuo išrinktiesiems taikomu gydymu. Na, gerk.

Gėrimas buvo siaubingai bjauraus skonio.

Ramzį persmelkė šaltis, jį ėmė taip pykinti, kad širdis, rodės, tuoj išlips per gerklę.

— Laikykis.

Išvemti tą graužiantį skausmą, išvemti, išsitiesti ir užmigti...

Setau sugriebė Ramzį už rankos.

— Laikykis, atsimerk!

Faraono sūnus atsipeikėjo; Setau dar niekada nepavyko jo įveikti. Skrandžio spazmai atsileido, apėmęs šaltis pamažu slūgo.

— Tu tikrai stiprios sveikatos, bet neturi jokio šanso tapti valdovu.

— Kodėl?

— Todėl, kad pasitikėjai manimi; o juk aš galėjau tave nunuodyti.

— Tu esi mano draugas.

— Iš kur žinai?

— Žinau.

— O aš pasitikiu tik gyvatėmis. Jos paklūsta savo prigimčiai ir lieka jai ištikimos; o žmonės kitokie. Jie visą gyvenimą sukčiauja ir pelnosi iš apgavysčių.

— Tu irgi?

— Aš palikau miestą ir gyvenu čia.

— Jei mano gyvybei būtų grėsęs pavojus, argi tu nebūtum manęs gydęs?

— Apsivilk šią tuniką ir eime. Tu ne toks kvailas, kaip atrodai.

Dykumoje Ramzis praleido pasakišką naktį. Jos žavesio nesudrumstė nei kraupus hienų kvatojimas, nei šakalų kiauksėjimas, nei tūkstančiai keistų garsų, sklindančių iš ano pasaulio. Raudonoji Seto žemė priglaudė prisikėlusiųjų balsus. Slėnio žavesį ji pakeitė nežemiška galia.