Auklėtojo nuostabai, Ramzis visai ramiai sutiko išbandymą vienatve. Tuo metu, kai jo amžiaus jaunuoliai mėgavosi potvynio malonumais, karalaitis visą savo laiką skyrė matematikai, senųjų autorių raštams ir tik retkarčiais šuns lydimas išeidavo pasivaikščioti soduose. Su Sariu juodu kalbėdavosi pačiomis rimčiausiomis temomis. Ramzis pasirodė stebėtinai sugebąs susikaupti; be to, jis turėjo puikią atmintį. Per keletą savaičių jaunuolis virto suaugusiu vyru. Netrukus buvęs auklėtojas nelabai beturės ko jį mokyti.
Ramzis įžengė į šį priverstinio atsiskyrimo laikotarpį taip pat ryžtingai, kaip anksčiau puldavo kautis, tik dabar jis pats sau buvo priešininkas. Nuo pat susirėmimo su laukiniu buliumi Ramzis troško kautis su kita pabaisa, slypinčia jo viduje: pretenzingu, pernelyg savim pasitikinčiu, nekantriu ir nežabotu paaugliu. Ko gero, ši kova bus ne mažiau pavojinga.
Ramzis nuolat galvojo apie tėvą.
Galbūt jis niekada su juo nebesusitiks; galbūt jam teks pasitenkinti tik prisiminimu, tik neprilygstamo faraono atvaizdu.
Paleidęs bulių, faraonas tada leido jam kelias akimirkas paimti į rankas vežimo vadžias. Paskui, neprataręs nė žodžio, perėmė jas iš sūnaus. Ramzis nedrįso jo klausinėti; praleisti kartu kad ir keletą valandų jam atrodė didžiausia privilegija.
Tapti faraonu? Šis klausimas nebeturėjo prasmės. Jis ir vėl pasikarščiavo davęs valią įaudrintai vaizduotei.
Bet juk jam teko atlaikyti išbandymą, susidūrus su laukiniu buliumi. Tai buvo senovinė apeiga, mažai kas ją beprisiminė; o Setis niekada nieko nedarė be reikalo.
Užuot tuščiai kankinęsis dėl klausimų, į kuriuos jis vis tiek negalėjo atsakyti, Ramzis nusprendė užpildyti savo žinių spragas ir pasivyti Amenį. Kad ir kokios būtų jo būsimosios pareigos, norint gerai jas eiti, drąsos ir įkarščio nepakaks. Setis, kaip ir kiti faraonai, taip pat buvo gavęs raštininko išsilavinimą.
Ir Ramzį vėl imdavo persekioti toji įkyri mintis! Ji grįždavo kaip banga, nors jaunuolis stengėsi ją nuvyti. O juk Saris jam sakė, kad faraono dvare Ramzio vardą kone visi pamiršo; jis beveik neturįs priešų, nes visi žino, kad jis pasmerktas paauksuotai tremčiai kokios nors provincijos sostinėje.
Nieko į tai neatsakydamas, Ramzis nukreipdavo pokalbį į šventąjį trikampį, kuris įgalina pastatyti šventyklos sieną, arba į proporcijas, kurių privalu laikytis norint sukurti pastatą pagal Maat, trapios ir nuostabios harmonijos bei tiesos deivės, dėsnius.
Anksčiau taip mėgęs jojimą, plaukimą ar imtynes, Ramzis pamiršo gamtą ir išorinį pasaulį visiškai paklusdamas Sariui, kuris netvėrė džiaugsmu, kad turi galimybę ugdyti mokslininką; dar keleri atkaklaus darbo metai, ir buvęs neklaužada bus vertas didžiųjų praeities mąstytojų! Ramzio nusižengimas ir už jį tekusi bausmė grąžino jaunuolį į doros kelią.
Išėjimo į laisvę išvakarėse Ramzis vakarieniavo su Sariu ant klasės stogo. Susėdę ant demblių, juodu gurkšnojo vėsų alų ir gardžiavosi džiovinta žuvimi bei pupomis su prieskoniais.
— Sveikinu! Tu padarei didelę pažangą.
— Lieka išsiaiškinti vieną smulkmeną: kokį postą man paskyrė?
Auklėtojas atrodė sutrikęs.
— Na... po tokio įtempto darbo tau reikėtų pagalvoti apie poilsį.
— Ką tu čia dabar šneki?
— Tai šiek tiek keblu, bet... Faraono sūnus gali mėgautis savo padėtimi.
— Koks mano būsimasis postas, Sari?
Auklėtojas atkakliai vengė savo mokinio žvilgsnio.
— Šiuo metu joks.
— Kas taip nutarė?
— Tavo tėvas, karalius Setis.
5
— Pažadas lieka pažadu, — pareiškė Setau.
— Čia tu, čia tikrai tu?
Setau smarkiai pasikeitė. Prastai nusiskutęs, be peruko, apsirengęs antilopės kailio tunika su daugybe kišenių, jis visai nebuvo panašus į žmogų, baigusį geriausią šalies mokyklą. Jeigu vienas rūmų sargybinis nebūtų jo atpažinęs, Setau būtų tiesiog šiurkščiai pavarę šalin.
— Kas tau nutiko?
— Aš dirbu savo darbą ir tesiu duotą žodį.
— Kur tu ketini mane vestis?
— Pamatysi... Jei tik iš baimės nesulaužysi priesaikos.
Ramzis blykstelėjo akimis.
— Keliaukime.
Užšokę ant asilų, jie kirto miestą, išjojo pro pietinius vartus ir leidosi tolyn palei kanalą, o po kurio laiko pasuko į dykumą seno nekropolio link. Ramzis pirmąkart išvyko iš slėnio ketindamas įžengti į baugų pasaulį, kur žmonių įstatymai nebegaliojo.
— Šiąnakt mėnulio pilnatis! — priminė Setau iš anksto gardžiuodamasis būsimu malonumu. — Visos gyvatės atšliauš į pasimatymą.
Asilai nutapeno keliuku, kuris Ramziui buvo visai nežinomas. Gana greita žingine jie pasiekė apleistas kapines.
Tolumoje — Nilo mėlis ir laukų žaluma, o čia — kiek akys užmato, bevaisiai smėlynai, tyla ir vėjas. Ramzis visa savo esybe suvokė, kodėl šventikai vadino dykumą raudonąja Seto, audros ir kosminės ugnies dievo, žeme. Seto dėka jie pajėgė statydintis amžinąsias buveines, kur mumijos nesutrūnydavo.
Ramzis įkvėpė gaivinančio oro.
Faraonas buvo šeimininkas ne tik juodos, derlingos ir dumblėtos žemės, maitinančios Egiptą, bet ir šių raudonų tyrų; jis turėjo išmanyti jų paslaptis, mokėti naudotis jų galiomis ir pajungti jas savo valiai.
— Jei norėtum, dar nevėlu atsisakyti.
— Tesutemsta greičiau.
Rausvanugarė ir geltonpilvė gyvatė pravinguriavo prie pat Ramzio kojų ir pasislėpė tarp dviejų akmenų.
— Ji nekenksminga, — paaiškino Setau. — Šitos rūšies gyvačių knibždėte knibžda apleistuose pastatuose ir paminkluose. Dienos metu jos paprastai slapstosi viduje. Eik paskui mane.
Abu jaunuoliai nusileido stačiu šlaitu, kurio apačioje dunksojo kapo griuvėsiai. Prieš įžengdamas į vidų Ramzis stabtelėjo, akimirksnį sudvejojęs.
— Ten nebėra nė vienos mumijos, o viduje vėsu ir sausa. Pats pamatysi. Jokia piktoji dvasia tavęs neužpuls.
Setau uždegė aliejinę lempą.
Ramzis išvydo lyg ir grotą grubiai tašytomis lubomis ir sienomis; galbūt šia patalpa niekada nesinaudota pagal paskirtį. Gyvačių kerėtojas čia buvo pastatęs keletą žemų stalų, ant kurių buvo išdėlioti įvairiausi reikmenys: galąstuvas, bronzinis skustuvas, medinės šukos, gertuvė, medinės lentelės, raštininko gremžtukas ir daugybė puodų puodynėlių, pripildytų gydomųjų ir kosmetinių tepalų. Ąsočiuose Setau laikė vaistams gaminti būtinus ingredientus: dervą, vario pjuvenas, švino oksidą, raudonąją ochrą, alūną, molį ir gausybę augalų, tokių kaip driekana, barkūnas, ricinžolė ir valerijonas.
Vakarėjo; oranžinė saulė auksu nudažė dykumos plotus, kuriais skriejo smėlis, vėjo šuorų pustomas nuo kopų.
— Nusirenk, — įsakė Setau.
Kai karalaitis buvo visai nuogas, draugas ištepė jį sutrintų ir vandeniu atmieštų svogūnų košele.
— Gyvatės baisiai nemėgsta to kvapo, — paaiškino jis. — Kokį postą tau patikėjo?
— Jokio.
— Kad faraono sūnus bindzinėtų dykas? Dar viena tavo auklėtojo šunybė!
— Ne, taip įsakė mano tėvas.
— Panašu, kad tu neišlaikei išbandymo buliumi.
Ramzis nenorėjo sutikti su šia akivaizdžia tiesa, tačiau ja vadovaujantis darėsi aišku, kodėl jį nušalino.
— Pamiršk dvarą, jo intrigas ir niekšybes; ateik dirbti su manimi. Gyvatės — pavojingi priešai, bet jos nors nemeluoja.
Ramzį apniko abejonės. Kodėl tėvas nepasakė jam teisybės? Išeitų, kad Setis iš jo pasityčiojo nepalikdamas nė menkiausios galimybės įrodyti savo vertę.
Читать дальше