Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

Saris nedrįso pasidalyti savo nerimu su auklėtinio seseria, nes žinojo, kokia ji plepi. Išlieti širdį Sečiui? Apie tai nebuvo ko nė galvoti: paskendęs darbuose, faraonas buvo pernelyg užsiėmęs kasdien vis labiau klestinčio krašto valdymu, kad kreiptų dėmesį į kažkokio auklėtojo dvasinę būseną. Tai, kad tėvas ir sūnus visai nebendravo, buvo gerai: Ramziui, susidūrusiam su tokia stipria asmenybe kaip Setis, neliktų kito pasirinkimo, tik paskelbti maištą arba būti sunaikintam. Iš tiesų tradicija buvo geras dalykas; tėvai ne per daugiausia tiko savo vaikams auklėti.

Tujos, didžiosios valdovo sutuoktinės ir Ramzio motinos, pažiūra į jaunėlį sūnų buvo visai kitokia; Saris vienas iš nedaugelio pastebėjo, kad ji aiškiai teikia pirmenybę kaip tik Ramziui. Jai, išsilavinusiai ir subtilaus skonio moteriai, buvo žinomi kiekvieno dvariškio privalumai ir trūkumai. Ji valdė ir rikiavo visus faraono šeimos narius kaip tikra karalienė bei žiūrėjo, kad būtų griežtai laikomasi etiketo. Ją gerbė ir liaudis, ir kilmingieji. Bet Saris Tujos bijojo; jeigu jis būtų kvaršinęs jai galvą savo juokingais būgštavimais, tai būtų smukęs jos akyse. Karalienė nemėgo plepių; nepagrįstas kaltinimas jai atrodė esąs toks pat sunkus nusižengimas kaip melas. Verčiau buvo tylėti nei pasirodyti bloga lemiančiu pranašu.

Užgniaužęs pasibjaurėjimą, Saris nukako į arklides; jis bijojo besispardančių arklių, nekentė arklininkų, o dar labiau — raitelių, trokštančių bereikalingų žygdarbių. Nekreipdamas dėmesio į juokus, kuriais buvo pasveikintas jo atvykimas, auklėtojas veltui ieškojo savo mokinio; čia jo niekas nematė jau dvi dienos, ir visi tuo stebėjosi.

Pamiršęs apie pusryčius, Saris vis bandė rasti Ramzį, o laikas bėgo. Pavargęs, dulkinas jis galų gale nuleido rankas ir temstant ryžosi grįžti į rūmus. Netrukus jam teks pranešti, kad jo auklėtinis dingo, ir įrodyti, kad jis, Saris, neturi ničnieko bendra su šiuo dramatišku įvykiu. O kaip jis pažvelgs į akis karalaičio seseriai?

Tokių niūrių minčių apniktas auklėtojas net nepasisveikino su išeinančiais iš klasės kolegomis. Rytoj iš pat ryto teks apklausti geriausius Ramzio draugus — nors tai ir neteikia daug vilties... Jeigu jis negaus jokios nuorodos, beliks pripažinti šiurpų faktą.

Kuo gi jis, Saris, prasikalto dievams, kad piktoji dvasia šitaip jį kankina? Gresiantis jo karjeros žlugimas — didžiausia skriauda ir neteisybė; jis bus išvytas iš dvaro, žmona su juo išsituoks, jį paskirs kokiu nors skalbėju! Pasibaisėjęs tokio nuopuolio perspektyva, Saris atsisėdo įprastoje vietoje raštininko poza.

Paprastai priešais jį sėdėdavo Ramzis, tai dėmesingas, tai užsisvajojęs, bet visada galintis pateikti netikėtą atsakymą. Būdamas aštuonerių, jis jau sugebėjo tvirta ranka rašyti hieroglifus ir apskaičiuoti piramidės nuožulniosios plokštumos kampą... nes tas pratimas jam patiko.

Auklėtojas užsimerkė, norėdamas prisiminti gražiausias savo kopimo karjeros laiptais akimirkas.

— Tu sergi, Sari?

Šis balsas... šis balsas, jau rimtas ir valdingas!

— Čia tu, čia tikrai tu?

— Jei miegi, miegok toliau; jei ne, žiūrėk.

Saris atmerkė akis.

Tai iš tikrųjų buvo Ramzis, irgi visas apdulkėjęs, bet spindinčiomis akimis.

— Mums abiem reikia nusiprausti; kur basteisi, auklėtojau?

— Po visokias sveikatai kenksmingas vietas, kaip antai arklidės.

— Negi manęs ieškojai?

Netverdamas nuostaba, Saris pakilo ir apėjo aplink Ramzį.

— Kur padėjai vaikišką garbaną?

— Mano tėvas pats ją nukirpo.

— Negali būti! Ritualas reikalauja, kad...

— Tu abejoji mano žodžiais?

— Atleisk man.

— Sėsk, auklėtojau, ir klausyk.

Paveiktas karalaičio, kuris jau nebebuvo vaikas, tono, Saris pakluso.

— Tėvas surengė man išbandymą: aš stojau prieš laukinį bulių.

— Tai... tai neįmanoma!

— Aš jo neįveikiau, bet ir nepabėgau nuo tos pabaisos, ir manau... kad tėvas pasirinko mane. Aš būsiu valdytojas!

— Ne, mano karalaiti; juo buvo paskirtas tavo vyresnysis brolis.

— Ar jis išlaikė išbandymą ir nepabūgo laukinio buliaus?

— Setis tiesiog norėjo leisti tau susidurti su pavojumi, tu tai taip mėgsti.

— Argi jis būtų eikvojęs savo laiką tokiam mažmožiui? Aš esu tikras, kad jis ne šiaip sau mane pasišaukė!

— Nesisvaigink šia viltimi, atsisakyk tos beprotybės.

— Beprotybės?

— Daug įtakingų asmenų faraono dvare apie tave nelabai kokios nuomonės.

— Ką gi man prikiša?

— Tai, kad tu toks, koks esi.

— Gal tu mane ragini būti tokiam kaip visi?

— To reikalauja sveikas protas.

— Jis neturi buliaus jėgos.

— Valdžios žaidimai žiauresni nei tau atrodo; norint juose nugalėti, drąsos nepakanka.

— Na, tu man padėsi.

— Ką?!

— Tu gerai žinai dvaro papročius; išsiaiškink, kas mano draugai, o kas — priešai, ir būk mano patarėju.

— Nereikalauk iš manęs per daug... Aš — tik tavo auklėtojas.

— Gal pamiršai, kad mano vaikystė baigėsi? Arba tu tapsi mano draugu ir patarėju, arba mudu išsiskirsime.

— Tu verti mane neapdairiai rizikuoti... Juk tu nesi sutvertas aukščiausiai valdžiai, o vyresnysis tavo brolis jau seniai tam rengiasi. Jei tu mesi jam iššūkį, jis sunaikins tave!

3

Pagaliau didysis vakaras atėjo.

Buvo mėnulio jaunatis, tad naktis tokia tamsi, kad nors į akį durk. Ramzis paskyrė lemiamą pasimatymą visiems savo bendramoksliams, kuriuos, kaip ir jį patį, ugdė karališkieji auklėtojai. Ar jie sugebės prasprūsti pro sargybą ir susirinkti miesto centre, kad galėtų aptarti svarbiausią dalyką — klausimą, kuris degino jiems širdis ir kurio niekas nedrįso užduoti?

Ramzis išlindo pro savo kambario langą ir nušoko žemyn iš antro aukšto; puri žydinčio sodo žemė sušvelnino smūgį, ir jaunuolis nuėjo išilgai pastato. Sargybinių jis nesibaimino: vieni miegojo, kiti lošė kauliukais. O jeigu per nelaimę jis sutiks tokį, kuris sąžiningai eina savo pareigas, tai apdums jam akis postringavimais arba paklos vietoje geru smūgiu.

Įsiaudrinęs jis visai pamiršo prižiūrėtoją, kuris tikrai nesnaudė: auksaspalvį vidutinio ūgio, bet kresną ir raumeningą šunį, nulėpausį ir riestauodegį. Stovėdamas kaip įbestas vidury kelio, jis nelojo, bet ir nepraleido.

Ramzis instinktyviai pažvelgė jam tiesiai į akis; šuo atsitūpė ir ėmė vizginti uodegą. Jaunuolis priėjo ir paglostė jį — draugystė užsimezgė akimirksniu. Raudonai dažytos odos antkaklyje buvo užrašytas šuns vardas: „Budrius“.

— Ar kartais manęs nepalydėtum?

Budrius pritariamai maktelėjo trumpu snukiu su drėgna juoda nosimi ir nuvedė savo naująjį šeimininką prie išėjimo iš dvaro, kur buvo auklėjami busimieji aukšti Egipto pareigūnai.

Nors buvo jau vėlu, daug žioplių dar vaikštinėjo Memfio, seniausios Egipto sostinės, gatvėmis. Nepaisant pietinių Tėbų turtų, Memfis išlaikė buvusį prestižą. Kaip tik čia buvo didžiosios mokyklos, kurias lankė karališkosios šeimos atžalos ir vaikai, laikomi verti ateityje užimti aukščiausius postus. Būtent Memfio mokyklose jie buvo griežtai ir nuodugniai rengiami būsimosioms pareigoms. Galimybė įstoti į Kap’ą — „uždarą, apsaugotą vietą maitintoją“ — sukeldavo daug pavydo, bet tie, kurie, kaip ir Ramzis, gyveno ten nuo pat ankstyvos vaikystės, norėjo tik vieno: kaip galima greičiau ištrūkti laisvėn!

Apsirengęs kuklia tunika su trumpomis rankovėmis ir dėl to nesiskiriąs nuo bet kurio praeivio, Ramzis nusigavo į garsiąją medicinos mokyklos kvartalo alinę, kur busimieji gydytojai mėgo kaip reikiant atsipalaiduoti po įtemptų mokslų. Kadangi Budrius dabar nuo jo nesitraukė, Ramzis nenuvijo šuns ir kartu su juo įėjo į užeigą, kur „Kap ’o vaikams“ lankytis buvo draudžiama.