Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Bet Ramzis buvo nebe vaikas, ir jam pavyko pasprukti iš savo paauksuoto narvo.

Kalkėmis balintoje didžiojoje alinės salėje linksmų klientų, stipraus alaus, vyno ir palmių likerio mėgėjų laukė taburetės ir dembliai. Šeimininkas mielai rodė amforas, atkeliavusias iš Deltos, iš oazių ar iš Graikijos, ir gyrė gėrimų kokybę. Ramzis pasirinko ramią vietelę, iš kurios buvo galima stebėti laukujės duris.

— Ko norėtum? — pasiteiravo padavėjas.

— Kol kas nieko.

— Nepažįstami moka iš anksto.

Karalaitis ištiesė jam raudono chalcedono apyrankę.

— Šito tau užteks?

Padavėjas apžiūrėjo apyrankę.

— Tiks. Vyno ar alaus?

— Geriausio alaus.

— Kiek taurių?

— Dar nežinau.

— Atnešiu visą ąsotį... Taures gausi, kai žinosi, kiek jų tau reikia.

Ramzis susivokė, kad nieko neišmano apie gėrimų kainas; padavėjas tikriausiai jį apgavo, paėmęs per daug. Be abejo, pats laikas pasitraukti iš mokyklos, pernelyg uoliai saugomos nuo išorinio pasaulio.

Budrius gulėjo prie Ramzio kojų. Karalaitis nenuleido akių nuo įėjimo į alinę. Kas iš jo bendramokslių išdrįs ryžtis tokiam nuotykiui? Pabandęs įvertinti kiekvieną iš jų, Ramzis atmetė didžiausius silpnavalius ir karjeristus, tokiu būdu iš viso būrio išskyręs tris jaunuolius. Šitie tikrai nepabūgs pavojaus.

Jis šyptelėjo, kai pro alinės duris įėjo Setau.

Kresnas, vyriško sudėjimo, išsišovusiais raumenimis, tamsiaplaukis, matinio griežtų veido bruožų, Setau buvo jūreivio ir nubės sūnus. Jo mokytojo dėmesį patraukė ypatinga Setau ištvermė, taip pat jo gabumai chemijos ir augalų tyrinėjimo srityse; Kap’o dėstytojai niekada nesigailėjo atvėrę jam kelią į aukštąjį mokslą.

Nelinkęs plepėti, Setau tylomis atsisėdo šalia Ramzio.

Abiem vaikinams nebuvo kada šnekučiuotis, nes įėjo Amenis — mažiukas, liesutis, laibas it žolelė, išblyškęs ir jau praretėjusiais plaukais, nors buvo dar visai jaunas. Amenis nepajėgė sportuoti ar nešti sunkų krovinį, bet pralenkė visus savo laidos moksleivius hieroglifų rašymo mene. Dirbdamas be atvangos, jis miegodavo vos tris ar keturias valandas per parą ir buvo susipažinęs su didžiaisiais autoriais geriau nei jo literatūros mokytojas. Tinkuotojo sūnus, Amenis tapo šeimos pasididžiavimu.

— Man pavyko išeiti, kai atidaviau savo pietus sargybiniui, — išdidžiai pareiškė jis.

Jo atvykimu Ramzis taip pat neabejojo; jis žinojo, kad reikalui esant Setau panaudos jėgą, o Amenis — gudrybę.

Trečias atvykėlis karalaitį nustebino; Ramzis niekada nemanė, kad turtuolis Aša ryšis taip rizikuoti. Jis buvo vienintelis turtingų kilmingųjų sūnus, o mokymasis Kap’e buvo jo gyvenime savaime suprantamas ir būtinas etapas prieš pradedant aukšto pareigūno karjerą. Elegantiškas, smulkių kaulų, pailgo veido, Aša augino išpuoselėtus ūsiukus ir dažnai į kitus žvilgčiodavo su panieka. Jo švelnus, įtaigus balsas ir protingos akys tiesiog užburdavo pašnekovus.

Aša atsisėdo priešais trijulę.

— Stebiesi, Ramzi?

— Prisipažįstu, — taip.

— Aš nieko prieš pasitrainioti vieną vakarėlį su jumis — gyvenimas man atrodo toks nuobodus!

— Mes galime užsitraukti bausmę.

— Ką gi, tai bus žiupsnelis druskos naujam patiekalui. Ar jau visi susirinkę?

— Dar ne.

— Negi geriausias draugas tave išdavė?

— Jis ateis.

Ironiškai kilstelėjęs antakius, Aša liepė išpilstyti alų... Ramzis net nepalietė savo taurės: nerimas ir nusivylimas gniaužė jam gerklę. Nejaugi jis būtų taip smarkiai apsirikęs?

— Štai jis! — sušuko Amenis.

Aukštas, plačiapetis, vešliais plaukais ir smakrą juosiančia barzdele, penkiolikmetis Mozė atrodė esąs daug vyresnis. Darbininkų izraelitų, kurių jau kelios kartos praleido savo gyvenimą Egipte, sūnus, jis dar ankstyvoje jaunystėje buvo priimtas į Kap’ą, nes pasižymėjo puikiais protiniais gabumais. Kadangi fizine jėga jis prilygo Ramziui, abu berniukai nedelsdami ėmė aiškintis santykius įvairiausiose dvikovose, kol sudarė nepuolimo paktą ir susijungė prieš savo mokytojus.

— Senas sargybinis norėjo sutrukdyti man išeiti; kadangi aš neketinau smūgiu jo apsvaiginti, teko įtikinti žmogelį, kad mano išvykimą pateisina daugybė priežasčių.

Bičiuliai pasveikino vienas kitą sėkmingai įvykdžius savo planą ir ištuštino taures. Uždraustojo vaisiaus skonis buvo išties nepakartojamas.

— Atsakykime į vienintelį svarbų klausimą, — pareikalavo Ramzis. — Kaip įgyti valdžią?

— Naudojantis hieroglifais, — tučtuojau atsakė Amenis. — Mūsų kalba — dievų kalba; išminčiai ja perteikė mums savo priesakus. Juk parašyta: „Sek savo protėviais, nes jie pažino gyvenimą anksčiau už tave. Valdžią suteikia pažinimas, o nemirtingumą — tik raštas“.

— Mokslinčių kvailystės, — paprieštaravo Setau.

Amenis nukaito.

— Argi tu imsi neigti, kad raštininkas tikrai turi valdžią? Gražus elgesys, mandagumas, taktas, punktualumas, duoto žodžio laikymasis, atsisakymas nedorybės ir pavydo, savitvarda, sugebėjimas tylėti atiduodant pirmenybę parašytam žodžiui — štai savybės, kurias aš noriu ugdyti savyje.

— To nepakanka, — nusprendė Aša. — Aukščiausia valdžia priklauso diplomatijai. Kaip tik dėl to aš netrukus išvyksiu užsienin mokytis mūsų sąjungininkų ir mūsų priešų kalbų, kad suprasčiau, kaip vyksta tarptautinė prekyba, ir suvokčiau tikruosius kitų kraštų valdovų ketinimus — tada galėsiu jais manipuliuoti kaip tinkamas.

— Štai ko siekia miestelėnas, praradęs bet kokį ryšį su gamta, — liūdnai ištarė Setau. — Miestas — štai tikrasis pavojus, kuris mums gresia!

— Ko gi mums nesakai, kaip pats ketini užkariauti valdžią? — kandžiai pasiteiravo Aša.

— Tėra tik vienas kelias, kur nuolat susiduria gyvybė ir mirtis, grožis ir siaubas, vaistas ir nuodas: gyvačių kelias.

— Juokauji?

— Kur yra gyvačių? Dykumoje, laukuose, pelkėse, Nilo pakrantėse ir kanaluose, klojimuose, piemenų palapinėse, gyvulių aptvaruose ir net tamsiose bei vėsiose namų kertelėse! Gyvačių yra visur, ir jos saugo Sutvėrimo paslaptį. Aš skirsiu savo gyvenimą, kad išgaučiau iš jų tą paslaptį.

Niekas nedrįso kritikuoti Setau; atrodė, kad jis apsisprendė po ilgų apmąstymų.

— O tu, Moze? — paklausė Ramzis.

Jaunasis milžinas aiškiai dvejojo.

— Pavydžiu jums, bičiuliai, nes nesugebu atsakyti. Mane jaudina keistos mintys, protas nuklysta kažin kur, bet savo likimo aš taip ir nesuvokiu. Mane turi paskirti į svarbų postą dideliame hareme1; esu pasirengęs su tuo sutikti, kol nepasitaikys kas nors įdomesnio.

Keturių jaunuolių žvilgsniai nukrypo į Ramzį.

— Tikroji valdžia tėra viena, — pareiškė jis. — Tai — faraono valdžia.

4

— Nelabai tu mus nustebinai, — apgailestaudamas tarė Aša.

— Tėvas surengė man išbandymą: aš turėjau stoti prieš laukinį bulių, — pasakė Ramzis. — Kokiu tikslu jis tai padarė, jei ne tam, kad imtų mane ruošti Faraono pareigoms?

Išgirdę šiuos žodžius, keturi karalaičio bendramoksliai neteko žado. Pirmasis atsipeikėjo Aša:

— Argi Setis nepasirinko savo įpėdiniu tavo vyresniojo brolio?

— Tokiu atveju kodėl ne jį faraonas pastatė prieš laukinį bulių?

Amenis švytėjo iš džiaugsmo.

— Tai nuostabu, Ramzi! Būti busimojo faraono draugu — tiesiog neįtikėtina!

— Nesikarščiuok, — patarė Mozė, — galbūt Setis dar neapsisprendė.

— Jūs būsite su manimi ar prieš mane? — paklausė Ramzis.