Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

Tikroji galia... Argi Setau nerado jos vėlių lankomoje dykumos vienatvėje?

Aplink juos sklido šnypštimas.

Setau žengė pirmas, stuksendamas į žemę ilga lazda. Jis ėjo akmenų krūvos link. Nužerta mėnulio pilnaties spindesio, ji atrodė it vaiduoklių pilis. Sekdamas paskui savo vadovą, Ramzis nebegalvojo apie pavojų; gyvačių žinovas buvo prikabinęs jam prie diržo maišiukus su įkandimo atveju pirmiausia vartotinais vaistais.

Setau sustojo krūvos papėdėje.

— Mano valdovas gyvena čia, — tarė jis. — Galbūt jis nepasirodys, nes nemėgsta svetimų. Turėkime kantrybės ir melskime Nematomąjį pabūti su mumis.

Setau ir Ramzis atsisėdo raštininko poza, sukryžiavę priekyje sulenktas per kelius kojas. Karalaitis jautėsi esąs lengvutis, kone besvoris. Jis godžiai kvėpavo dykumos oru, gardžiuodamasis juo lyg kokiu skanėstu. Klasės lubas dabar jam atstojo tūkstančiais žvaigždžių tviskantis dangus.

Iš akmenų krūvos iškilo grakštus, lankstus siluetas. Juoda, blizgančiais žvynais, pusantro metro kobra išlindo iš savo urvo ir didingai pasistiebė visu ūgiu. Mėnulis padabino ją sidabru švytinčia aureole. Gyvatė siūbavo į šalis, pasiruošusi žaibiškai kirsti.

Setau žengė į priekį. Juodoji kobra įspėjamai sušnypštė. Rankos mostu gyvačių kerėtojas pakvietė Ramzį atsistoti šalia.

Susidomėjęs roplys ėmė sūpuotis pirmyn atgal: kuriam įsibrovėliui įgelti pirmajam?

Žengtelėjęs dar porą žingsnių, Setau atsidūrė vos per metrą nuo kobros; Ramzis pasekė jo pavyzdžiu.

— Tu esi nakties valdovas ir apvaisini žemę, kad ji duotų derlių, — ištarė Setau kiek galėdamas žemesniu balsu, labai lėtai, pabrėždamas kiekvieną skiemenį.

Jis pakartojo užkeikimą kokius dešimt kartų ir įsakė Ramziui savo ruožtu tokiu pačiu monotonišku progiesmiu kreiptis į kobrą. Atrodė, kad žodžių muzika ramina gyvatę; vis dėlto ji dukart puolė ketindama įgelti, bet susilaikė visai prie pat Setau veido. Kai jis uždėjo ranką kobrai ant galvos, ši sustingo nė nekrusteldama. Ramziui pasirodė, kad jos akys sušvito raudonais žiburiukais.

— Tavo eilė, faraono sūnau.

Jaunuolis ištiesė ranką. Reptilija puolė.

Ramzis lyg ir pajuto įkandimą, bet gyvatė nesučiaupė nasrų, nes užpuolikei labai nepatiko svogūnų kvapas.

— Uždėk ranką jai ant galvos.

Ramzis nesudrebėjo; kobra atrodė besitraukianti. Suglaustais pirštais jis palietė juodosios gyvatės viršugalvį; keletą akimirksnių nakties valdovė pakluso faraono sūnui.

Setau patraukė Ramzį atgal; puolanti kobra kirto tuštumon.

— Persistengei, drauguži; gal pamiršai, kad tamsos jėgų dar niekas nenugalėjo? Kobra kūrėjas kyla virš Faraono kaktos kaip jo valdžios simbolis; jeigu ši nebūtų tavęs pripažinusi, tai ko tu būtum galėjęs tikėtis?

Ramzis atsikvėpė ir pažvelgė į žvaigždes.

— Esi neatsargus, bet tau sekasi; nuo šios gyvatės įkandimo vaistų nėra.

6

Ramzis užšoko ant plausto iš virvutėmis surištų papiruso stiebų. Ši kukli plūduriuojanti salelė buvo per trapi, kad atlaikytų dešimtąsias per dieną greitojo plaukimo varžybas, kuriose karalaitis lenktyniavo su visu pulku plaukikų, o šie netvėrė savam kaily tikėdamiesi jį nugalėti, ypač būrio merginų, stebinčių varžybas nuo kanalo kranto, akivaizdoje. Norėdami užsitikrinti sėkmę, jaunuoliai po kaklais buvo pasikabinę amuletus: vienas — varlę, kitas — jaučio figūrėlę, trečias — sergstinčią akį. Ramzis buvo nuogas ir neturėjo jokių magiškų priemonių, bet plaukė greičiau už kitus.

Daugumą atletų skatino ir drąsino jų širdies damos; jaunesnysis Sečio sūnus rungtyniavo ne tam, kad pasižymėtų kieno nors akyse, o norėdamas įrodyti, pirmiausia sau pačiam, kad visada gali įvykdyti tai, kas viršija jo jėgas, ir pirmas pasiekti krantą.

Ramzis baigė nuotolį, pralenkęs antrą finišuotoją daugiau kaip penkiais sieksniais; jis nejautė nė menkiausio nuovargio ir būtų galėjęs plaukti dar valandų valandas. Nugalėti varžovai pasveikino jį. Visiems buvo gerai žinoma, kad jaunasis karalaitis, galutinai nušalintas nuo valdžios, yra atkaklaus būdo. Bet kas iš to? Nors jis puikiai išsilavinęs, jam lemta dykai leisti laiką. Netrukus jis persikels gyventi į Pietus, toli nuo Memfio ir sostinės.

Daili penkiolikos metų tamsiaplaukė, iš pažiūros jau subrendusi moteris, priėjo prie Ramzio ir ištiesė jam gabalą audeklo.

— Vėjas pernelyg vėsus; štai, nusišluostykite.

— Man to nereikia.

Užgaidi išdykėlė pašaipiomis žaliomis akimis, maža tiesia nosyte, siauromis lūpomis ir vos ryškėjančiu smakriuku, ji buvo guvi, grakšti ir švelni. Jos permatoma lininė suknelė, matyt, buvo pasiūta geriausioje siuvykloje. Už prilaikančios plaukus juostelės užkištas lotoso žiedas.

— Be reikalo atsisakote: juk ir sveikiausi gali peršalti.

— Aš nežinau, ką reiškia sirgti.

— Aš vardu Izetė. Šįvakar mes su draugėmis ruošiame šventę. Ar sutinkate ateiti į svečius?

— Žinoma, ne.

— Jei apsigalvosite, mums bus malonu jus matyti.

Ji šyptelėjo ir nuėjo nė negrįžtelėjusi.

Auklėtojas Saris miegojo pačiame savo sodo viduryje augančio didelio figmedžio pavėsyje; Ramzis vaikštinėjo pirmyn atgal priešais savo seserį Dolantę, nerūpestingai tysančią sulankstomame krėsle. Dolantė nebuvo nei graži, nei bjauri; jai terūpėjo tik jos pačios patogumai ir gerovė. Jos vyro padėtis leido jai tikėtis malonaus, pasiturimo gyvenimo, apsaugoto nuo kasdienybės vargų ir rūpesčių. Pernelyg aukšta, amžinai pavargusi, kiaurą dieną gydanti riebią odą įvairiais tepalais, vyresnioji Ramzio sesuo mėgo girtis, kad puikiai žino net mažiausias aukštuomenės paslaptis.

— Nedažnai tu mane aplankai, mielas broli.

— Aš labai užsiėmęs.

— Šnekama, kad tu greičiau neturi ką veikti.

— Paklausk savo vyrą.

— Tu juk atėjai ne tam, kad pasigrožėtum manimi...

— Tiesa. Man reikia tavo patarimo.

Dolantė neapsakomai nudžiugo; juk Ramzis taip nemėgo jaustis kam nors skolingas!

— Klausau tavęs; jei turėsiu ūpo — atsakysiu.

— Ar pažįsti tokią Izetę?

— Nupasakok, kaip ji atrodo.

Karalaitis pakluso.

— Gražioji Izetė! Pavojinga koketė. Nors ji dar labai jauna, garbintojų turi devynias galybes. Kai kas ją laiko pirmąja Memfio gražuole.

— Kas jos tėvai?

— Kilmingi turtuoliai. Jau kelios jų šeimos kartos priklauso faraono dvarui ir lankosi rūmuose. Ar tik gražioji Izetė nesusuko tau galvos?

— Ji pakvietė mane į pobūvį.

— Tikrai ne tave vieną! Toji mergina linksminasi kas mielą vakarėlį. Gal tu kartais ją įsižiūrėjai?

— Ji metė man iššūkį.

— Žengusi pirmąjį žingsnį pati? Mielas brolau, nebūk senamadiškas! Tu tiesiog patikai gražiajai Izetei, štai ir viskas!

— Jaunai merginai nedera...

— O kodėl gi ne? Mes juk egiptiečiai, o ne kokie nors atsilikę barbarai. Į žmonas ją imti aš tau nepatariu, na, o...

— Nutilk.

— Ar nenori sužinoti apie gražiąją Izetę ko nors daugiau?

— Ačiū, brangi sesute, tavo žinių man jau nebereikia.

— Neužsibūk Memfyje.

— Tu mane perspėji? Kodėl?

— Čia tu — niekas; jei pasiliksi, tai sunyksi kaip nelaistoma gėlė. O provincijoje tave gerbs. Nė nesvajok išsivežti ten gražiąją Izetę: ji nemėgsta nugalėtųjų. Man teko girdėti, kad tavo brolis, būsimasis Egipto karalius, neabejingas jos kerams. Bėk nuo jos kuo greičiau, Ramzi, kitaip tau, vargšeli, gresia rimtas pavojus.

Tai nebuvo įprastas pobūvis: keletas merginų iš geriausių šeimų, kurias lavino profesionali šokių mokytoja, nusprendė pademonstruoti savo sugebėjimus. Ramzis atėjo vėlai, nes nenorėjo dalyvauti pokylyje, ir netikėtai atsidūrė pirmoje gausių žiūrovų eilėje.