Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

Faraono sūnus nenuleido akių nuo trumpų peilio ašmenų; tuo tarpu arklininkas, norėdamas pagąsdinti priešininką, taip mosavo blykčiojančiu ginklu, kad šis švilpdamas brėžė ore apskritimus. Ramzis nejudėjo, leisdamas arklininkui suktis aplink jį; šuo buvo benorįs apginti savo šeimininką, bet Ramzis riktelėjo:

— Budriau, gult!

— A, tai tu myli tą šlykštų gyvį... Jis toks bjaurus, kad nevertas gyventi.

— Pirma susidorok su tuo, kas už tave stipresnis.

— Na ir pagyrų puodas!

Ašmenys kliudė Ramzio skruostą; jis pabandė nuginkluoti arklininką spyriu į riešą, bet smūgis buvo per silpnas.

— O tu kietas... Bet vienas!

Likusieji taip pat išsitraukė peilius.

Ramzis nė kiek neišsigando; jis pajuto, kaip ir sieloje, ir kūne kyla ligi šiol nežinoma jėga: nirtulingas pasipiktinimas neteisingumu ir niekšybe.

Priešams dar nespėjus suderinti veiksmų, Ramzis smogė dviem ir pargriovė juos ant žemės, vos spėjęs išvengti nutaikytų į jį kerštingų ašmenų.

— Gana, vyrai! — staiga suriko kažkuris arklininkas.

Arklidės vartuose pasirodė nešamas krėslas, savo prašmatnumu liudijąs, kad jame sėdi labai aukšto rango asmuo. Šis buvo atsilošęs į aukštą atkaltę, kojas padėjęs ant suoliuko, o rankas — ant alkūnramsčių ir šluostėsi kaktą iškvėpintu drobės gabalėliu, nors nuo saulės jo galvą saugojo skėtis. Jis galėjo būti kokių dvidešimties metų. Apskritaveidis kaip mėnulis, skruostai putlūs, mažos rudos akutės, o lūpos storos it smaližiaus. Gerai įmitęs kilmingasis aiškiai nemėgo jokios fizinės veiklos. Jo kūno svoris sunkiai slėgė dvylikos nešikų pečius, kuriems buvo dosniai mokama už greitį.

Arklininkai spruko kiek kojos neša. Ramzis atsigręžė į atvykėlį, o Budrius tuo tarpu laižė Ameniui koją, norėdamas jį padrąsinti.

— Ramzi! Tu vėl arklidėse... Iš tiesų gyvuliai — tau geriausia draugija.

— Kokiu tikslu mano brolis Šenaras atvyko į šias prastą vardą turinčias vietas?

— Faraono įsaku tikrinu, kaip čia dirbama. Būsimasis karalius privalo žinoti viską, kas darosi jo karalystėje.

— Pats dangus tave čia atsiuntė.

— Tu manai?

— Juk tu nedvejodamas atitaisysi neteisingumą?

— Apie ką tu kalbi?

— Apie šį jauną raštininką, Amenį; šeši arklininkai jėga atitempė jį čia ir tyčiojosi iš jo.

Šenaras šyptelėjo.

— Mano vargše Ramzi, tu labai prastai informuotas! Nejaugi tavo jaunasis bičiulis nuslėpė nuo tavęs bausmę, kuri jį ištiko?

Netekęs žado, Ramzis pažvelgė į Amenį.

— Šis pradedantis raštininkas drįso ištaisyti klaidą, kurią neva padaręs jo viršininkas. Šis tuoj pat pasiskundė tokiu įžūlumu, ir aš pamaniau, kad tam akiplėšai bus labai į naudą padirbėti arklidėse. Išmoks lenkti nugarą nešiodamas mėšlą ir pašarą.

— Ameniui neužteks tam jėgų.

Šenaras įsakė nešikams pastatyti krėslą ant žemės. Sandalų laikytojas tučtuojau pastatė suoliuką, apavė savo ponui kojas ir padėjo jam nulipti nuo neštuvų.

— Paėjėkime, — pareikalavo Šenaras. — Man reikia pasikalbėti su tavim akis į akį.

Prieš nueidamas Ramzis liepė Budriui saugoti Amenį.

Broliai žengė keletą žingsnių dengtu, grįstu plokštėmis kiemu, kad pasislėptų nuo saulės, kurios Šenaras nepakentė, nes turėjo labai baltą odą.

Sunku įsivaizduoti du labiau vienas į kitą nepanašius žmones. Šenaras buvo žemaūgis, kresnas, aptukęs ir jau priminė per skanius valgius apaugusį riebalais didiką. Ramzis buvo aukštas, lankstus ir raumeningas, spindintis jaunyste. Šenaro balsas buvo saldus, pataikūniškas ir šokčiojąs, o Ramzio — žemas ir aiškus. Tarp jų nebuvo nieko bendra, išskyrus tai, kad abu buvo Faraono sūnūs.

— Atšauk savo nutarimą, — pareikalavo Ramzis.

— Užmiršk tu tą netikšą, pakalbėkim apie rimtus dalykus. Argi tu neturėjai kuo greičiau išvykti iš sostinės?

— Niekas manęs to neprašė.

— Ką gi, tai jau padaryta. Ką tik.

— Kodėl aš turėčiau tau paklusti?

— Gal pamiršai, kokia mano padėtis, o kokia — tavoji?

— Vadinasi, privalau džiaugtis, kad esame broliai?

— Nesistenk manęs pergudrauti. Geriau lavinkis bėgiodamas, plaukiodamas ir augindamas raumenis. Vieną dieną, jei mudu su tėvu to panorėsime, tu galbūt gausi kokį nors postą armijoje; ginti mūsų šalį — kilnus uždavinys. Tokiam vaikinui kaip tu Memfio aplinka kenksminga.

— Pastarosiomis savaitėmis aš pradėjau prie jos priprasti.

— Nepradėk tuščios kovos ir neversk manęs kreiptis į tėvą, kad jis įsikištų į šį reikalą. Tyliai ir ramiai pasiruošk išvykti ir lygiai taip pat dink. Po dviejų trijų savaičių aš nurodysiu tau paskyrimo vietą.

— O Amenis?

— Aš tau jau pasakiau: pamiršk savo apgailėtiną šnipuką, aš nepakenčiu kartoti tai, kas sykį pasakyta. Tiesa, dar viena smulkmena — pabaigai: nesistenk vėl pasimatyti su gražiąja Izete. Tu pamiršai, kad ji niekina nugalėtuosius.

8

Karalienę motiną Tują nuvargino audiencijos: kadangi jos vyras išvyko inspektuoti šiaurės rytų pasienio gynybos linijų, jai teko priimti vizirį, vyriausiąjį iždininką, dviejų provincijų valdytojus ir vieną karališkojo archyvo raštininką. Tai reiškė, kad ji privalės tuojau pat išspręsti krūvą neatidėliotinų problemų, stengdamasi išvengti klaidų ir netakto.

Sečiui vis daugiau rūpesčių kėlė nuolatiniai smulkių Azijos, Sirijos ir Palestinos bendruomenių bruzdėjimai, kuriuos skatino hetitai3. Paprastai tiems pagražbyliauti trokštantiems karaliukams apraminti pakakdavo oficialaus Faraono vizito.

Tujos tėvas buvo karo vežimų dalinio karininkas, tad ji nepriklausė nei karališkajai, nei kilmingai giminei, tačiau netrukus vien asmeninėmis savybėmis nusipelnė ir dvaro, ir šalies gyventojų palankumo. Elegantiška iš prigimties, ji buvo labai liekna, o didelės migdolo formos akys, žvelgiančios griežtai ir skvarbiai, bei siaura tiesi nosis teikėjai didingumo. Kaip ir jos vyras, Tuja įkvėpė pagarbą ir nepakentė jokio familiarumo. Ji ypač rūpinosi Egipto karališkojo dvaro spindesiu; šalies didybė bei liaudies gerovė priklausė ir nuo to, kaip didžioji valdovo sutuoktinė vykdo savo pareigas.

Visas Tujos nuovargis išgaravo prisiminus, kad audiencijos paprašė Ramzis, jos numylėtinis. Nors karalienė nutarė susitikti su sūnumi rūmų sode, ji nepersirengė ir atėjo vilkėdama tą pačią ilgą, apsiūtą auksu lininę suknią. Ant pečių Tuja buvo užsimetusi trumpą plisuotą apsiaustėlį. Jos kaklą puošė šešių eilių ametistų vėrinys, o ant galvos puikavosi iš kelių lygiagrečių vienodo storio plaukų sruogų perukas, kuris dengė ausis ir pakaušį. Kaip ji mėgo vaikštinėti tarp akacijų, gluosnių ir granatmedžių, kurių papėdėje augo rugiagėlės, saulutės ir pentiniai! Dievai nesukūrė nieko gražesnio už sodą, kur visi augalai ištisus metus garbino savo Sutvėrėją. Rytais ir vakarais, prieš imdamasi jai patikėtų pareigų, Tuja leisdavo sau keletą minučių pasvajoti šiame rojaus kampelyje.

Beeinantis jos link Ramzis nustebino karalienę: per keletą mėnesių jis tapo nepaprastai gražiu vyru. Jį išvydęs, kiekvienas jautė sklindančią nuo jaunojo karalaičio jėgą ir galią. Žinoma, jo eisenoje ir laikysenoje dar buvo galima pastebėti kai kurių paauglystės požymių, bet vaikiško nerūpestingumo neliko nė pėdsako.

Ramzis nusilenkė motinai.

— Protokolas berods nedraudžia tau mane apkabinti?

Jis stipriai apglėbė Tują ir bemat paleido: ji pasirodė jam tokia gležna!

— Ar pameni figmedį, kurį pasodinai, kai tau buvo treji metukai? Eikš juo pasigrožėti, jis auga kuo puikiausiai.