Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Izetė krūptelėjo, Šenaras liko ramus.

— Mielas brolau, tu labai nemandagus. Argi aš neturiu teisės pasikalbėti su garbinga dama?

— O ji tikrai tokia?

— Nebūk storžievis.

Plykstelėjusi raudoniu, gražioji Izetė pabėgo palikdama brolius akis į akį.

— Tu daraisi nepakenčiamas, Ramzi. Tau čia ne vieta.

— Ar aš ne karališkasis raštininkas?

— Nelabai tuo puikuokis! Be mano sutikimo tu negausi jokios tarnybos.

— Tavo draugas Saris mane apie tai jau įspėjo.

— Mano draugas... Veikiau tavo! Jis bandė apsaugoti tave nuo dar vieno klaidingo žingsnio.

— Nesiartink daugiau prie šitos moters.

— Tu drįsti man grasinti?!

— Jeigu, tavo nuomone, aš nieko nereiškiu, tai man nėra ką prarasti.

Šenaras nutraukė susirėmimą; jo balsas vėl ėmė skambėti saldžiai:

— Tu teisus: moteriai pridera būti ištikimai. Leiskime jai pačiai apsispręsti, gerai?

— Sutinku.

— Linksminkis, jeigu jau esi čia.

— O kada gi kalbės faraonas?

— Ak, tai tu nieko nežinai! Valdovas dabar išvykęs į Šiaurę. Jis įpareigojo mane pasveikinti karališkuosius raštininkus jo vardu. Tavo laimėjimas vertas numatyto apdovanojimo: medžioklės dykumoje.

Šenaras pasišalino.

Iš apmaudo Ramzis vienu mauku išlenkė taurę vyno. Vadinasi, jis nepamatys tėvo, o Šenaras viską surengė taip, kad tik dar labiau jį pažemintų. Dabar Ramzis gėrė nebežiūrėdamas saiko, bet nesidėjo prie besispiečiančių nedideliais būreliais svečių, kurių tušti plepalai jį erzino. Jau apgirtęs, jis netyčia užkliudė išsipusčiusį raštininką.

— Ramzi! Kaip malonu vėl tave matyti!

— Aša... Tu vis dar Memfyje?

— Poryt išvykstu į Šiaurę. Argi tu negirdėjai didžiosios naujienos? Prasidėjo lemiamas Trojos karo etapas. Tie barbarai graikai neatsisakė ketinimo užgrobti Priamo miestą, ir šnekama, esą Achilas nužudęs Hektorą. Kartu su prityrusiais pasiuntiniais aš turėsiu patvirtinti ar paneigti šiuos faktus. Tokia mano pirmoji užduotis. O tu? Netrukus gausi vadovauti kokiai nors stambiai raštinei?

— Dar nieko apie tai nežinau.

— Tavo sėkmė kelia susižavėjimą ir pavydą.

— Aš prie to priprasiu.

— Gal kartais norėtum išvykti į užsienį? Ak, atleisk man! Pamiršau, kad ketini vesti. Aš negalėsiu dalyvauti tavo vestuvėse, bet visa širdimi būsiu su tavim.

Čia kažkoks ambasadorius nutvėrė Ašą už rankos ir pasivedėjo į šalį: busimojo diplomato užduotis buvo beprasidedanti.

Ramzis jautė, kaip jį apima liguistas girtumas; jis pats lygino save su nepaklūstančiu vairui laivu ar su namu, kurio sienos siūbuoja į šalis. Ramzis įdūko, nusviedė taurę ir prisiekė sau, kad daugiau niekada šitaip nenusmuks.

10

Auštant didelis būrys medžiotojų išvyko į vakarų dykumą. Ramzis patikėjo savo šunį Ameniui, pasiryžusiam išsiaiškinti, iš kur ir kokiu būdu į faraono raštinę patenka nekokybiškas rašalas. Jis ketino dieną apklausti visus asmenis, atsakingus už rašalo gamybą, tikėdamasis rasti pėdsaką, padėsiantį jam įvardyti kaltininką.

Šenaras nuo savo neštuvų viršaus atsisveikino su išvykstančiaisiais medžioklėn, kurioje jis nepanoro dalyvauti, ir kreipėsi į dievus, melsdamas jų malonės drąsiems vyrams, turintiems pargabenti gausų laimikį.

Lėkdamas lengvu vežimu, kurį vadeliojo buvęs karys, Ramzis džiaugėsi grįžęs į dykumą. Antilopės bubalai ir oriksai, leopardai, liūtai, panteros, elniai, stručiai, gazelės, hienos, kiškiai, lapės... Dykumoje gyveno įvairiausi gyvūnai, bijantys tik žmogaus.

Medžioklės vadovas viskuo pasirūpino iš anksto: vežimai buvo prikrauti maisto ir ąsočių su šaltu vandeniu, o iš paskos bėgo gerai apmokyti šunys. Buvo numatyta pasiimti net palapines — tam atvejui, jeigu teks vytis kokį nors itin gerą laimikį ligi sutemstant. Medžiotojai apsiginklavo naujais lankais ir pasiėmė daug strėlių. Be to, visi turėjo po lasą.

— Kas tau labiau patinka: užmušti žvėrį ar jį pagauti? — pasiteiravo vadeliotojas.

— Pagauti, — atsakė Ramzis.

— Tuomet imk lasą, o aš — lanką. Norint išgyventi, būtina žudyti; nuo to niekur nepabėgsi. Aš žinau, kas tu esi, Sečio sūnau; bet pavojaus akimirką mes lygūs.

— Netiesa.

— Tu taip įsitikinęs savo pranašumu?

— Iš mudviejų pranašesnis tu, nes esi prityręs, o man tai pirma medžioklė.

Veteranas gūžtelėjo pečiais:

— Gana plepėti. Dairykis aplink ir įspėk mane, jei ką pamatysi.

Nei persigandusi lapė, nei šoklys nenusipelnė vadeliotojo dėmesio: jis paliko tą smulkmę kitiems. Netrukus glaudus medžiotojų būrys išsisklaidė.

Ramzis pastebėjo kaimenę gazelių.

— Puiku! — sušuko jo bendražygis, paragino arklius ir puolė vytis gazeles.

Trys iš jų, senos ar ligotos, atsiskyrė nuo kaimenės ir nubėgo išdžiūvusio upokšnio vaga, vinguriavusia tarp stačių uolėtų krantų.

Vežimas sustojo.

— Teks eiti pėsčiomis.

— Kodėl?

— Žemė labai nelygi, vežimo ratai gali sulūžti.

— Bet juk gazelės mus pralenks! Mes jų nebepavysim!

— Nebijok, aš pažįstu šią vietovę. Jos pasislėps grotoje, ji ne taip toli nuo čia. Ten mes jas lengvai rasime ir užmušime.

Juodu leidosi į kelią, nepaisydami ginklų ir maisto svorio, galvodami tik apie užsibrėžtą tikslą. Ėjo geras tris valandas. Kai karštis pasidarė nepakenčiamas, jie sustojo šešėlyje po uolos iškyšuliu, ant kurio stirksojo augalai mėsingais lapais, ir pasistiprino.

— Pavargai?

— Ne.

— Na, tuomet, be visų kitų, tu turi dar ir dykumos pojūtį: ji arba pakerta kojas, arba suteikia jėgų, kurios atgyja, vos tik pėda paliečia įkaitusį smėlį.

Aplinkinės uolos sproginėjo nuo karščio, atskilę gabalai ritosi šlaitais ir krito ant skaldos, dengiančios išdžiūvusio upelio dugną. Atsidūrus čia, kur plytėjo raudona bevaisė žemė, buvo neįmanoma net įsivaizduoti, kad kažkur teka upė maitintoja, žaliuoja medžiai ir įdirbti laukai. Žmonių pasaulio centre dykuma sudarė kitokį, atskirą pasaulį. Ramzis suvokė ir savo nepatvarumą, ir tą jėgą, kurią stichijos galėjo suteikti tylomis jų besiklausančiai sielai. Dievas sutvėrė dykumą tam, kad žmogus tylėtų ir išgirstų slaptos ugnies balsą.

Senasis karys patikrino strėles su titnago antgaliais. Kitas strėlių galas turėjo pasvarą, kurį sudarė suapvalinti sparneliai, įstatyti į abiejuose koto šonuose įpjautas įrantas.

— Strėlės ne per geriausios, bet mums tiks ir tokios.

— Ar iki grotos dar toli?

— Maždaug valanda kelio. Gal nori grįžti?

— Eime.

Nei gyvatės, nei skorpiono... Atrodė, kad šioje nykioje vietovėje nėra nė vienos gyvos būtybės. Tikriausiai jos įsirausė smėlin arba slepiasi po uolomis laukdamos vakaro vėsos, kad galėtų išlįsti ir nors kiek atsigauti.

— Gelia kairę koją, — pasiskundė Ramzio bendražygis. — Vėl ta sena žaizda ims mane kamuoti. Reikėtų sustoti ir pailsėti.

Sutemo, bet kadaise sužeista koja tebeskaudėjo.

— Miegok, — patarė Ramzio palydovas. — Man skausmas vis tiek neduos užmigti. O jeigu jau pajusiu, kad imu snausti, aš tave pažadinsiu.

Iš pradžių pirmieji saulės spinduliai buvo švelnūs kaip glamonė, tačiau netrukus jie ėmė deginte deginti. Maloni apyaušrio šiluma buvo trumpalaikė: saulė, laimėjusi mūšį prieš tamsą ir prieš gyvastį ryjantį drakoną, demonstravo savo pergalę su tokiu įkarščiu, kad žmonėms reikėjo ieškotis priedangos.

Ramzis pabudo.

Jo bendrakeleivis buvo dingęs. Faraono sūnus liko vienas, be maisto ir be ginklų, už keleto valandų kelio nuo tos vietos, kur medžiotojai išsiskirstė ieškodami laimikio. Ramzis tučtuojau leidosi į kelią, stengdamasis žingsniuoti lygiai ir ritmingai, kad tuščiai neeikvotų jėgų.