Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

— Oi, koks gražus!

— Jis bus tavo, jei perskaitysi, kas ant jo parašyta.

— „Tesergsti karališkąjį raštininką dievo Toto pavianas“. Įrašas visai nesunkus!

— Aš, Ramzis, karališkasis raštininkas, imu tave savo padėjėju.

9

Nendrinė trobelė, kūpsanti kviečių lauko pakraštyje, naktį būdavo tuščia, todėl gražioji Izetė su Ramziu pasirinko ją savo meilės pasimatymams. Juos saugojo Budrius, pasiruošęs nuvyti šalin bet kokį netikėtą svečią.

Goslumu jaunuoliai puikiai atitiko vienas kitą; neišsenkamai aistringi ir išradingi, juodu valandų valandas mėgaudavosi meilės malonumais nepratardami nė žodžio.

Tą naktį svaigstanti iš pasitenkinimo ir alpėjanti saldžiu nuovargiu gražioji Izetė niūniavo padėjusi galvą ant mylimojo krūtinės.

— Kodėl tu lieki su manimi?

— Todėl, kad tapai karališkuoju raštininku.

— Argi tokia mergina kaip tu neturėtų siekti geresnių vedybų?

— Tapti Sečio sūnaus gyvenimo dalimi... Kas gali būti nuostabiau?

— Ištekėti už busimojo faraono!

Izetė patempė lūpą.

— Na, aš apie tai galvojau... Bet jis man nepatinka: per daug aptukęs, per daug nerangus, per daug gudrus. Man būtų šlykštu, jei jis mane paliestų, štai aš ir nutariau mylėti tave.

— Nutarei?

— Kiekviena žmogiškoji būtybė apdovanota meilės jėga, tik vieni leidžiasi sugundomi ir suviliojami, o kiti gundo ir vilioja patys. Aš niekada nebūsiu vyro žaisliukas, nors tas vyras būtų ir karalius. Aš pasirinkau tave, Ramzi, o tu pasirinksi mane, nes mudu su tavim — tos pačios padermės.

Dar neatvėsęs po aistringos nakties, praleistos meilužės glėbyje, Ramzis ėjo savo tarnybos būstinės sodu, kai iš raštinės, kurios langai žvelgė į vilkdalgių gėlyną, išlėkė Amenis ir pastojo bičiuliui kelią:

— Man reikia su tavim pasikalbėti!

— Aš noriu miego... Ar negalėtum pakentėti?

— Ne, ne! Tai per daug svarbu.

— Tokiu atveju pirma duok man atsigerti.

— Tau jau paruošti karališki pusryčiai: pienas, šviežia duona, medus ir datulės. Bet pirma karališkasis raštininkas Ramzis turi sužinoti, kad kartu su savo kolegomis jis kviečiamas į priėmimą rūmuose.

— Tu turi omenyje... pas mano tėvą?

— Yra tik vienas Setis.

— Pakviestas į rūmus! Ar tai — dar vienas tavo abejotinas pokštas?

— Pranešti tau svarbias naujienas — viena iš mano pareigų.

— Į rūmus...

Ramzis svajojo vėl susitikti su tėvu; būdamas karaliaus raštininku, jis, be abejo, turės teisę bent trumpai su juo pasikalbėti. Ką jam pasakyti? Pakelti maištą, pareikalauti pasiaiškinti, protestuoti prieš jo elgesį su sūnumi, sužinoti, ko tėvas iš jo reikalauja, paklausti, kokį likimą jis numatė savo sūnui... Dar yra laiko viską apmąstyti.

— Yra dar viena naujiena, bet ne tokia maloni.

— Sakyk.

— Vakar man pristatė juodo rašalo luitelių; du iš jų — labai prastos kokybės. Prieš naudojantis aš visada juos išmėginu, ir man dar neteko to gailėtis.

— Ar tu kartais neperdedi?

— Nė kiek! Aš ketinu tavo vardu ištirti šį reikalą. Karališkasis raštininkas negali taikstytis su tokiais piktnaudžiavimais.

— Daryk, kaip išmanai, ir leisk man pagaliau nors kiek snustelėti.

Saris pasveikino savo buvusį mokinį. Nuo šiol Ramziui nebereikia auklėtojo, pripažinusio, kad jis nerengė auklėtinio sunkiam karališkojo raštininko konkursui. Tačiau mokinio laimėjimas iš dalies buvo priskirtas mokytojui: Sarį paskyrė Kap’o vedėju. Šis paskyrimas užtikrino jam ramų, tolygų kilimą karjeros laiptais.

— Prisipažįstu, tu mane nustebinai, bet žiūrėk, kad šis pasiekimas tavęs neapsvaigintų. Jis leido tau ištaisyti neteisybę ir išgelbėti Amenį, argi to negana?

— Nelabai suprantu, ką nori pasakyti.

— Aš atlikau užduotį, kurią tu man buvai patikėjęs: sužinoti, kas tavo draugas, o kas — priešas. Pirmajai kategorijai aš galiu priskirti tik tavo padėjėją. Tavo laimėjimas daug kam sukėlė pavydą, bet tai nesvarbu: svarbiausia — išvykti iš Memfio ir įsikurti Pietuose.

— Ar tik ne mano brolis atsiuntė tave man tai pasakyti?

Saris lyg sumišo, lyg pyktelėjo:

— Tik jau nemanyk, kad čia kokios nors kraupios machinacijos... Bet neik į rūmus. Šis priėmimas — ne tau.

— Aš esu karaliaus raštininkas.

— Patikėk manim: tu ten nei pageidaujamas, nei pageidautinas.

— O jeigu aš imsiu ir užsispirsiu?

— Liksi karališkuoju raštininku, žinoma; bet niekas tau neskirs nei svarbesnio posto, nei svarbių užduočių. Nesipriešink Šenarui — prisišauksi nelaimę.

Norint iškepti keletą tūkstančių įvairiausių rūšių ir formų bandelių bei pyragaičių, į faraono rūmus buvo pristatyta tūkstantis šeši šimtai maišų kviečių. Skanėstams užgerti atgabenta saldaus alaus ir vyno iš oazių. Faraono stalininko uolumo dėka svečiai, pakviesti į priėmimą karaliaus raštininkų garbei, galės smaguriauti kepėjų ir konditerių gardumynais, vos tik nakties danguje sušvis pirmoji žvaigždė.

Ramzis vienas iš pirmųjų atvyko prie plačiai atkeltų gynybinės sienos didžiųjų vartų, kuriuos dieną naktį saugojo Faraono asmens sargyba. Nors kariai atpažino jaunesnįjį Sečio sūnų, jie patikrino Ramzio turimą raštą, liudijantį, kad jis — karališkasis raštininkas, ir tik po to praleido jį į erdvų sodą, kur augo šimtai medžių. Čia buvo labai senų akacijų, atsispindinčių ežero vandenyje. Šen bei ten stovėjo stalai su pintinėmis pyragaičių, bandelių ir vaisių, o ant aukštų staliukų džiugino akį kruopščiai parinktų ir suderintų gėlių puokštės. Patarnautojai, besirūpiną gėrimais, pilstė į alebastro taures alų ir vyną.

Ramzis nenuleido akių nuo centrinio pastato, kur buvo priėmimų salės. Jų sienas dengė glazūruotos keramikos plytelės, ir lankytojai grožėjosi jų mirguliuojančiomis spalvomis. Prieš pradėdamas mokytis Kap’e, Ramzis žaisdavo karališkose menėse, o kartą net išdrįso užlipti laiptais į sosto salę, už ką gavo barti nuo žindyvės, maitinusios jį savo pienu, kol Ramziui suėjo treji metai. Jis prisiminė Faraono sostą, stovintį ant pakilimo, simbolizuojančio deivės Maat teisingumą.

Ramzis tikėjosi, kad valdovas priims raštininkus rūmuose, bet jam teko įsitikinti akivaizdžiu faktu: Setis veikiausiai pasitenkins tuo, kad pasirodys rūmų lange, išeinančiame į didelį kiemą, kur visi bus susirinkę, ir pasakys trumpą kalbą, kurioje dar kartą primins, kokios gausios jų priedermės ir kokia sunki atsakomybė.

Kaip pasikalbėti su juo akis į akį tokiomis aplinkybėmis? Kartais faraonas kelioms akimirkoms ateidavo pas pavaldinius ir pats pasveikindavo labiausiai pasižymėjusius. O juk Ramzis nepadarė nė vienos klaidos konkursiniame darbe ir vienintelis iš visų atspėjo mįslę apie raštininko lentelę; todėl dabar jis širdyje pasiruošė drąsiai pažvelgti tėvui į akis ir pasakyti, kaip sūnų slegia jo tylėjimas. Jeigu Ramziui skirta išvykti iš Memfio ir tenkintis menku provincijos raštininko vaidmeniu, tai jis nori išgirsti tą įsakymą iš paties Faraono, ir niekieno kito, lūpų.

Karališkieji raštininkai, jų šeimų nariai ir daugybė dvariškių, niekada nepraleidžiančių nė vieno tokios rūšies priėmimo, gėrė, valgė ir pliauškė niekus. Ramzis paragavo stipraus vyno iš oazių, paskui stipraus alaus; lenkdamas taurę iki dugno, jis pastebėjo porelę, sėdinčią ant akmeninio suolo altanos pavėsyje.

Tai buvo jo brolis Šenaras ir gražioji Izetė.

Plačiai žengdamas, Ramzis bemat atsidūrė šalia jų.

— Ar tau neatrodo, gražuole, kad pats laikas galutinai pasirinkti vieną iš dviejų?