Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

Tuja labai greit suprato, kad jai nepavyks išsklaidyti Ramzį apėmusio pykčio, kurį jis slopino kaip įmanydamas. Štai ir tas sodas, kuriame jis praleido tiek laiko puoselėdamas medžius, dabar tapo jam svetimas.

— Tau teko patirti sunkų išbandymą.

— Ką tu turi omenyje: laukinį bulių ar praėjusios vasaros vienatvę? Nors iš esmės tai visai nesvarbu, nes drąsa bejėgė prieš neteisybę.

— Ar kas nors pasielgė su tavimi neteisingai?

— Mano draugą Amenį neteisingai apkaltino nepaklusnumu ir tuo, kad jis neva įžeidęs viršininką. Įsikišus mano broliui, Amenį išvarė iš raštinės, kur jis dirbo, ir nusiuntė plūktis arklidėse. Toks darbas ne jo jėgoms, ir šita neteisinga bausmė jį tiesiog pribaigs.

— Tai rimti kaltinimai; tu juk žinai, kad aš nemėgstu paskalų.

— Amenis man nemelavo, jis doras ir sąžiningas. Nejaugi jis turi mirti tik dėl to, kad yra mano draugas, ar dėl to, kad užsitraukė Šenaro neapykantą?

— Panašu, kad tu nemėgsti savo vyresniojo brolio...

— Mes paprasčiausiai ignoruojame vienas kitą.

— O jis juk tavęs baiminasi.

— Jis mane primygtinai paragino kuo greičiau išvykti iš Memfio.

— Gal tu sukėlei jo pyktį, tapęs gražiosios Izetės meilužiu? Ramzis nepajėgė nuslėpti savo nuostabos:

— Tu jau žinai...

— Žinoti, kas dedasi faraono dvare, — mano pareiga, ar ne taip?

— Tai ką, bene esu nuolat sekamas?

— Viena vertus, tu — Faraono sūnus; antra — gražioji Izetė gana plepi.

— Ko gi ji imtų girtis tuo, kad atidavė savo mergystę ne nugalėtojui, o pralaimėjusiajam?

— Be abejo, dėl to, kad tiki tavimi.

— Jai visa tai — tik eilinis nuotykis norint paerzinti mano brolį.

— Aš taip nemanau. Tu ją myli, Ramzi?

Jaunuolis dvejodamas patylėjo.

— Mane traukia jos kūnas, aš noriu vėl su ja susitikti, bet...

— Ar norėtum ją vesti?

— Ją vesti?!

— Bet juk tai natūralu, sūnau.

— Ne, dar ne...

— Gražioji Izetė labai atkakli; sykį tave pasirinkusi, ji negreit atsisakys savo ketinimų.

— Argi mano brolis nebūtų jai geresnė partija?

— Atrodo, kad ji taip nemano.

— Nebent nusprendė suvilioti mus abu, ir vieną, ir kitą!

— Tu manai, kad jaunutė moteris gali būti tokia klastinga?

— Kaip aš galiu kuo nors pasitikėti po tų nelaimių, kurios ištiko Amenį?

— Ir aš jau nebeverta tavo pasitikėjimo?

Ramzis paėmė motiną už rankos:

— Aš žinau, kad tu manęs niekada neišduosi.

— Kalbant apie Amenį, yra vykusi išeitis.

— Kokia?

— Tapk karališkuoju raštininku; tada galėsi pats pasirinkti sau padėjėją.

Nors Amenis buvo verčiamas dirbti sunkiausius darbus, jis laikėsi iš visų jėgų ir taip atkakliai, kad Ramzis juo žavėjosi. Arklininkai iš jo nebesityčiojo bijodami, kad vėl susidurs su Sečio sūnumi, jeigu šis dar kartą užstos savo draugą, kaip tai jau buvo atsitikę (jie vis dėlto sužinojo, kas buvo tas jaunuolis, kurį jie visu būriu užpuolė). Vienas arklininkas, atgailaująs už savo išsišokimą, mažiau prikraudavo Amenio pintines ir dažnai padėdavo pernelyg gležnam vaikinukui. Vis dėlto Amenis nyko ir silpo diena iš dienos.

Kai Ramzis atvyko į konkursą karališkojo raštininko vietai gauti, jis buvo nepasiruošęs tokiam išbandymui. Egzaminas vyko kieme šalia vizirio kanceliarijos; dailidės pastatė medinius stulpelius ir ištempė virš jų audeklą, kad konkurso dalyviai galėtų pasislėpti nuo saulės.

Ramzis neturėjo jokių privilegijų; nei tėvas, nei motina neleistų sau įsikišti į konkursą jo naudai, bijodami pažeisti teisingumo deivės Maat įstatymą. Amenis anksčiau ar vėliau būtų ryžęsis šiam konkursui, o jis, Ramzis, neturėjo nei tokių žinių, nei tokių gabumų kaip jo draugas. Nesvarbu — jis vis tiek kovos už Amenį.

Senas raštininkas, pasirėmęs lazda, kreipėsi į penkiasdešimt jaunuolių, iš kurių kiekvienas tikėjosi patekti į vieną iš dviejų centrinės kanceliarijos siūlomų raštininko vietų.

— Jūs ėjote mokslus norėdami užimti postą, kuris leistų jums vadovauti ir valdyti, bet ar žinote, kaip turėsite elgtis? Jūsų drabužiai privalo visada būti švarūs, apavas — be priekaištų. Saugokite savąjį papiruso ritinėlį ir vykite šalin tinginystę! Tenesudrebės ranka jums rašant, o iš jūsų lūpų tesklinda teisingi žodžiai. Nepaliaukite mokęsi, pakluskite viršininko įsakams ir siekite vienintelio tikslo: sąžiningai dirbti ir būti naudingi kitiems. Būkite atidūs: ir beždžionė supranta, kas jai sakoma, o liūtą galima daug ko išmokyti, bet nėra kvailesnio padaro už išsiblaškiusį raštininką. Nuo dykinėjimo tėra tik vienas vaistas: lazda! Ji bemat atkemša nugaroje esančią ausį ir surikiuoja mintis kaip pridera. O dabar — prie darbo!

Kiekvienas konkurso dalyvis gavo figmedžio lentelę, padengtą plonu sustingusio gipso sluoksniu; į jos centre esančią ertmę buvo sukištos nendrinės lazdelės, reikalingos rašyti. Visi ištirpdė vandenyje juodo bei raudono rašalo gabaliukus ir nupylė po keletą lašelių raštininkų globėjo didžiojo išminčiaus Imhotepo garbei, melsdami jo pagalbos.

Per keletą valandų reikėjo perrašyti įrašus, atsakyti į gramatikos ir profesinio žodyno klausimus, išspręsti matematikos ir geometrijos uždavinius, parašyti laiško pavyzdį, perrašyti ištraukas iš senųjų autorių kūrinių. Keli kandidatai pasidavė, kai kurie nesugebėjo susikaupti. Pagaliau atėjo laikas paskutiniam išbandymui: mįslėms.

Lengvai įminęs tris mįsles, Ramzis užkliuvo ties ketvirtąja: kaip raštininkas mirtį paverčia gyvybe? Jis nepajėgė įsivaizduoti, kad mokytas žmogus turėtų tokią galią! Kaip tyčia galvoje — nė vieno tinkamo atsakymo. Jeigu jis šįkart neatspės, tai, ko gero, pralaimės konkursą: juk kitose užduotyse jis tikriausiai padarė kokių nors smulkių klaidelių, o čia dar šita nesėkmė... Veltui Ramzis įnirtingai suko galvą: jam neblykstelėjo jokia išganinga mintis.

Net jeigu jam ir lemta susikirsti, jis nepaliks Amenio, o išsiveš jį į dykumą, pas Setau ir jo gyvates: geriau kas akimirką rizikuoti gyvybe nei stumti varganas dienas kaip vergui ar belaisviui.

Staiga nuo palmės nulipo pavianas ir atbėgo pas konkurso dalyvius. Prižiūrėtojai net nespėjo nuvyti jo šalin. Užšokusi nė nekrustelėjusiam Ramziui ant peties, beždžionė kažką sumurmėjo jam į ausį ir dingo taip pat kaip buvo atėjusi.

Keletą akimirkų Faraono sūnus ir šventasis hieroglifų kūrėjo dievo Toto gyvūnas buvo lyg viena būtybė: jų mintys persipynė, ir vieno išmintis vedžiojo kito ranką.

Ramzis perskaitė jam padiktuotą atsakymą: smulkaus smiltainio grandiklis, kuriuo raštininkas nugremždavo jau prirašytą gipso sluoksnį, kad galėtų pakeisti jį švariu, vėl tinkamu rašyti, tarsi leisdavo jam prikelti lentelę iš numirusiųjų suteikiant jai naują gyvenimą, kitaip tariant, padarant ją vėl tinkamą rašyti.

Amenis buvo toks išsekęs, kad nebeįstengė pakelti pintinės. Jam gėlė visą kūną, o kaklas ir pakaušis taip nutirpo, kad tiesiog suakmenėjo. Net jeigu dabar jį imtų mušti, jis neturėtų jėgų pasijudinti. Koks žiaurus likimas jį ištiko! Skaityti, rašyti, piešti hieroglifus, klausytis išminčių, perrašinėti tekstus, kurie sukūrė civilizaciją... Kokią nuostabią ateitį jis susikūrė besvajodamas!.. Amenis paskutinį kartą pabandė pajudinti iš vietos prikrautą pintinę.

Staiga už jį tai padarė kažkieno stipri ranka.

— Ramzi!

— Ką tu manai apie šį daikčiuką?

Karalaitis parodė draugui paauksuoto medžio dėklą teptukams. Dėklas buvo pailgas tarsi kolona, o viršūnę atstojo kūgio formos lelija, kuria buvo patogu gludinti įrašą.