Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Dvylika šokėjų nutarė parodyti savo talentą ant plataus ežero kranto. Ramiame vandens paviršiuje skleidėsi balti ir mėlyni lotosai. Sceną apšvietė deglai, pritvirtinti aukštų stulpų viršūnėse.

Pasipuošusios perlų tinkliukais po trumpomis tunikomis, plačiais vėriniais ir lazurito apyrankėmis, užsidėjusios perukus su trimis eilėmis kasų, jaunos moterys pradėjo geidulingą šokį. Jų liauni kūnai darniai lankstėsi ligi pat žemės, o ištiestos rankos tarsi siekė apkabinti įsivaizduojamą partnerį. Lėti ir grakštūs šokio judesiai taip svaigino, kad žiūrovai sulaikė kvapą.

Staiga šokėjos nusimetė perukus, tunikas ir perlų tinklelius; dabar jas vos dengė trumputė klubjuostė, krūtys buvo apnuogintos, o plaukai susukti ir susmeigti ant pakaušio. Merginos ėmė ritmingai trypti dešine koja, o paskui nuostabiai sutartinai padalė atbulinį šuolį „žuvele“, sukeldamos sužavėtų žiūrovų šūksnius. Grakščiai besilankstydamos, čia susiriesdamos, čia išsitiesdamos kaip spyruoklė, jos atliko dar daug tokių pat nuostabių akrobatinių triukų.

Paskui į priekį išėjo keturios merginos, o kitos ėmė dainuoti ir ritmingai ploti. Skambant senovinei melodijai, keturios solistės gestais vaizdavo keturis vėjus, kurie pučia iš keturių pasaulio šalių. Gražioji Izetė vaidino švelnų šiaurės vėją, kuris kaitriais vakarais leidžia atsikvėpti viskam, kas gyva. Ji pranoko kitas šokėjas ir buvo aiškiai patenkinta tuo, kad žiūrovai neatitraukia nuo jos akių.

Ramzis nepajėgė atsispirti jos kerams. Taip, ji buvo nuostabi, ir jokia kita mergina negalėjo jai prilygti. Kaip kiti groja kokiu nors instrumentu, taip ji grojo savo kūnu, išgaudama kokią tik nori melodiją, ir darė tai kažkaip abejingai, lyg nutolusi nuo žmonių ir pasaulio, tarsi ji būtų nė kiek nesidrovėdama grožėjusis pati savimi. Pirmąkart gyvenime Ramzis žvelgė į moterį geisdamas suspausti ją savo glėbyje.

Vos tik šokiui pasibaigus, jis prasiskynė kelią pro žiūrovų eiles ir atsisėdo nuošaliame kampe prie asilams skirto aptvaro.

Gražioji Izetė pasidarė sau pramogą, metusi jam iššūkį. Žinodama, kad ištekės už jo brolio, ji kirto jam malonės smūgį, kuriuo pribaigiami sužeistieji. Šitaip ji norėjo jam parodyti, kad jis nebepriklausąs išrinktiesiems. Jis, Ramzis, svajojęs apie didį likimą, dabar kentė vieną pažeminimą po kito. Jam reikia ištrūkti iš to pragariško rato ir atsikratyti piktųjų dvasių, supančiojusių jam rankas ir kojas. Provincija? Tebūnie. Ten jis įrodys savo vertę — nesvarbu kaip. O jeigu jam nepavyks to padaryti, ką gi — jis prisidės prie Setau ir dirbs su pačiomis pavojingiausiomis gyvatėmis.

— Jūs kažkuo susirūpinęs?

Negirdimai priėjusi, gražioji Izetė stovėjo priešais ir šypsojosi jam.

— Ne, aš susimąsčiau.

— Kokie gilūs apmąstymai... Visi svečiai išsiskirstė, mano tėvai ir jų tarnai miega.

Ramzis nepastebėjo, kad prabėgo tiek daug laiko; nemaloniai tuo nustebintas, jis pakilo.

— Atleiskite man, aš tuoj pat išeinu.

— Ar kokia nors moteris jums jau sakė, kad esate gražus ir patrauklus?

Palaidi Izetės plaukai sviro jai ant pečių, krūtys buvo nuogos, o akys degė keista, jaudinančia liepsna. Ji užstojo Ramziui kelią.

— Argi jūs nesužadėta su mano broliu?

— Nuo kada faraono sūnus tenkinasi paskalomis? Aš myliu ką panorėjusi, o tavo brolio aš nemyliu. Aš geidžiu tavęs, čia ir šią akimirką.

— Faraono sūnus... Ar aš vis dar — faraono sūnus?

— Mylėk mane.

Juodu kartu nusirišo klubjuostes.

— Aš garbinu grožį, Ramzi, o tu — grožio įsikūnijimas.

Ramzio rankos glamonėjo merginą nepalikdamos jai jokios iniciatyvos; jis norėjo tik duoti nieko neimdamas, norėjo padovanoti mylimajai ugnį, siautėjančią jo kūne. Nugalėta, pavergta, užburta, ji išsyk pakluso jo glamonėms; kažkokio stebėtinai tikslaus instinkto padedamas, Ramzis atrado jos malonumų slaptavietes ir stengėsi neskubėti, švelnindamas savo įkarštį.

Ir jam, ir jai tai buvo pirma meilės naktis; paskendę šiltoje jos tamsoje, juodu atsidavė vienas kitam, svaiginami nuolat atgimstančio geismo.

7

Budrius buvo alkanas.

Auksaspalvis šuo ryžtingai lyžtelėjo per ilgai miegančio šeimininko veidą. Ramzis krūptelėjo ir prabudo dar neatsikratęs sapno, kuriame jis glaudė prie savęs mylinčią moterį, kurios krūtys buvo it saldūs obuoliai, lūpos švelnios kaip cukranendrė, o kojos lanksčios ir vikrios kaip vijokliniai augalai.

Sapnas... Ne, tai buvo ne sapnas! Ji egzistavo iš tikrųjų, ji buvo vardu gražioji Izetė, ji jam atsidavė ir atskleidė ligi šiol nepatirtą palaimą.

Budrius, kuriam karalaičio prisiminimai visai nerūpėjo, ėmė loti, netekęs vilties kitaip atkreipti šeimininko dėmesį.

Ramzis pagaliau suprato, kad delsti nebegalima, ir nuvedė šunį į rūmų virtuvę, kur šis puolė prie maisto. Kai tik dubenėlis ištuštėjo, Ramzis išsivedė Budrių pasivaikščioti arklidžių link.

Ten buvo laikomi puikūs žirgai, nuolat prižiūrimi ir puoselėjami, ypač rūpinantis švara. Budrius privengė tų aukštaūgių keturkojų, galinčių iškrėsti netikėčiausių dalykų, todėl apdairiai bidzeno šeimininkui iš paskos.

Arklininkai šaipėsi iš parankinio, kuris nešė sunkią pintinę, prikrautą arklių mėšlo. Vienas iš jų pakišo vargšeliui koją, ir šis paleido iš rankų nešulį, kurio turinys pabiro jam po kojom.

— Surink, — įsakė jo kankintojas, storasprandis, kokių penkiasdešimties metų arklininkas.

Nelaimėlis atsigręžė, ir Ramzis jį pažino.

— Ameni!

Karalaitis vienu šuoliu atsidūrė šalia, nustūmė arklių prižiūrėtoją ir padėjo atsistoti visu kūnu drebančiam savo draugui.

— Kodėl tu čia?

Dar neatsipeikėjęs, jaunuolis sumurmėjo kažką nesuprantama. Kažkieno ranka piktai nutvėrė Ramzį už peties.

— Ei tu... Kas tu toks, ko čia kišiesi?

Ramzis taip stumtelėjo besiteiraujantįjį alkūne į krūtinę, kad šis neišsilaikė ant kojų ir griuvo aukštielninkas. Įsiutęs dėl to, kad tapo šitaip išjuoktas bičiulių akivaizdoje, jis pašoko ant kojų ir persikreipęs iš įniršio ėmė kurstyti kitus:

— Mes juos pamokysime mandagumo, tuos du įžūlius vaikigalius...

Auksaspalvis šuo sulojo ir iššiepė dantis.

— Bėk, — įsakė Ramzis Ameniui.

Tačiau raštininkas nepajėgė nė krustelėti.

Būdamas vienas prieš šešis, Ramzis niekaip negalėjo nugalėti; kol arklininkai bus tuo tikri, jam lieka mažulytis šansas ištrūkti iš to širšių lizdo. Ramzį puolė vienas žaliūkas, atrodęs stipriausias iš viso šešeto; bet jo kumštis smogė tuštumon, o užpuolikas, dar nesuprasdamas, kas čia su juo vyksta, pakilo į orą ir sunkiai žnektelėjo ant nugaros. Tas pats nutiko dviem jo bendrininkams.

Ramzis pasidžiaugė, kad sąžiningai lankė imtynių mokyklą ir uoliai dirbo pamokų metu; o šitie vyrai pasikliovė vien šiurkščia jėga ir norėjo nugalėti kuo greičiau, bet nemokėjo grumtis. Budrius, kandžiodamas ketvirtojo arklininko blauzdas ir mikliai liuoktelėdamas šalin, kad išvengtų spyrio, taip pat dalyvavo muštynėse. Amenis užsimerkė, bet ašaros vis tiek sruvo jo skruostais.

Arklininkai susibūrė krūvon. Dabar jie jau dvejojo: tokius imtynių būdus galėjo mokėti tik kilmingojo sūnus.

— Kas tu toks?

— Bene pabūgot, šešiese prieš vieną?

Aršiausias iš jų nusišiepęs blykstelėjo peiliu:

— Kas be ko, dailią turi marmūzę... Žiūrėk, kad kokia nelaimė tau jos neapgadintų!

Ramziui dar niekada neteko susiremti su ginkluotu vyru.

— Nelaimė, taigi... ar — nelaimingas atsitikimas, o paliudyti bus kam... Mažylis, ir tas eis su mumis išvien gelbėdamas savo kailį.