Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Su tavim, ligi mirties! — atsakė Amenis.

Mozė pritariamai linktelėjo galva.

— Reikia pagalvoti, — nutęsė Aša. — Jei matysiu, kad tavo šansai kyla, tai pamažu liausiuosi tikėjęs tavo vyresniojo brolio paskyrimu. Priešingu atveju... pralaimėjusiojo aš nepalaikysiu.

Amenis sugniaužė kumščius:

— Tu... Juk tu vertas...

— Galbūt aš nuoširdžiausias iš mūsų, nes sakau tai, ką tikrai galvoju, — pastebėjo būsimasis diplomatas.

— Nemanyčiau, — atkirto Setau. — Jeigu kas ir žiūri realiai į šią padėtį, tai tik aš.

— O kaip tu į ją žiūri?

— Gražūs žodžiai man nerūpi, svarbu veiksmai. Būsimasis valdovas neturi pabūgti gyvačių; per artimiausią pilnatį, kai jos visos išlįs iš savo urvų, aš nusivešiu Ramzį susitikti su jomis. Tada ir pamatysime, ar jis vertas savo užmojų.

— Ramzi, atsisakyk! — melste meldė Amenis.

— Sutinku, — atsakė šis.

Kilęs skandalas sudrebino garbiąją Kap’o mokyklą. Dar niekada nuo pat jos įkūrimo geriausi laidos auklėtiniai neleido sau šitaip pažeisti vidaus tvarkos taisyklių. Kolegos įpareigojo Sarį — prieš jo norą — sukviesti penkis prasikaltėlius ir skirti jiems rimtas bausmes. Ši užduotis atrodė jam neįmanoma dėl to, kad ligi vasaros atostogų tebuvo likusios kelios dienos, ir dar labiau dėl to, kad visiems penkiems jaunuoliams ką tik buvo numatytos puikios tarnybos, atitinkančios jų pastangas ir gabumus. Mokyklos durys jau buvo plačiai beprasiveriančios, kad išleistų juos į aktyvų gyvenimą.

Ramzis žaidė su savo šunimi, kuris bemat priprato prie to, kad šeimininkas dalijasi su juo savo maistu. Auklėtojui atrodė, kad šuo niekad nesiliaus pašėlusiai lakstyti paskui skudurinį kamuolį, kurį jam mėtė faraono sūnus, bet karališkasis Sario mokinys niekam neleido nutraukti savo numylėtinio žaidimų, nes senasis šeimininkas, anot Ramzio, labai prastai elgęsis su šunimi.

Pagaliau prisilakstęs, pavargęs, iškoręs liežuvį, gaudydamas kvapą, Budrius puolė lakti vandenį iš molinio dubenėlio.

— Tavo elgesys, Ramzi, vertas papeikimo.

— Už ką?

— Tas jūsų šlykštus pabėgimas iš mokyklos...

— Neperdėk, Sari; juk mes net nepasigėrėme.

— Turint galvoje, kad tavo draugų mokslas baigtas, jūsų pabėgimas atrodo dar kvailesnis.

Ramzis sugriebė auklėtoją už pečių.

— Gera naujiena iš tavęs, Sari! Sakyk gi greičiau!

— Nuobaudos...

— Apie jas dar spėsime! Kas numatyta Mozei?

— Jis paskirtas ūkvedžio pavaduotoju didžiajame Mer-Uro hareme, Fajume2. Tokiam jaunam žmogui tai labai didelė atsakomybė.

— O, jis išjudins senuosius valdininkus, apkiautusius dėl savo privilegijų. Kur paskirtas Amenis?

— Jis bus rūmų kanceliarijos raštininku.

— Puiku! Setau?

— Gaus žiniuonio ir gyvačių kerėtojo liudijimą ir bus įpareigotas rinkti nuodus vaistams gaminti. Nebent dėl bausmės...

— O Aša?

— Aša jau moka libų, sirų ir hetitų kalbas; dar kiek pasitobulinęs, jis išvyks į Biblą ir pradės dirbti vertėju. Tačiau visi tie paskyrimai atidėti!

— Kas juos atidėjo?

— Kap’o valdytojas, mokytojai ir aš. Jūsų elgesys nepakenčiamas.

Ramzis susimąstė.

Jei padėtis šitaip paaštrės, apie nelemtą įvykį sužinos viziris, o paskui ir Setis. Iš tiesų puikus būdas sukelti valdovo pyktį!

— Sari, juk visur ir visuomet reikia siekti teisingumo?

— Žinoma.

— Tada nubauskime vienintelį kaltininką: mane.

— Bet...

— Aš organizavau tą susirinkimą, aš paskyriau susitikimo vietą ir priverčiau draugus man paklusti. Jeigu nebūčiau faraono sūnus, jie būtų atsisakę.

— Galimas dalykas, bet...

— Pranešk jiems gerą naujieną, o visas numatytas bausmes suversk ant mano galvos. O dabar, kai reikalas sutvarkytas, leisk man suteikti truputį džiaugsmo tam vargšui šuniui.

Saris padėkojo dievams: Ramziui kilusios idėjos dėka jis kuo geriausiai išsinarpliojo iš keblios padėties. Karalaičiui, kurio daugelis mokytojų nemėgo, buvo liepta per visas potvynio šventes likti Kap’o patalpose, gilinti matematikos bei literatūros žinias ir neiti į arklidę. Liepą, Naujųjų metų pradžioje, kai Faraonas iškilmingai minės dar sykį Egiptą gyvenimui prikėlusį potvynį, šventinėje eisenoje šalia Sečio puikuosis vyresnysis Ramzio brolis, o tai, kad jaunėlis iškilmėse nedalyvaus, gana iškalbingai parodys, koks jis menkareikšmis.

Prieš prasidedant šiam vienatvės laikotarpiui, kurio metu karalaitį linksmins tik jo auksaspalvis šuo, Ramziui buvo leista pasveikinti savo bendramokslius gautų paskyrimų proga.

Amenis kalbėjosi su Ramziu širdingai ir optimistiškai: paskirtas tarnybon Memfyje, visai šalia savo draugo, jis kasdien galvosiąs apie jį ir tikrai rasiąs būdą atsiųsti šiam truputį saldumynų. O kai Ramzis išeis į laisvę, viskas būsią kuo puikiausiai.

Mozė pasitenkino tuo, kad stipriai apglėbė Ramzį. Jam atrodė, kad išvykimas į tolimą Mer-Urą — tai išbandymas, kurį jis pasistengsiąs atlaikyti kaip įmanydamas geriau. Jį kamavo įkyrūs sapnai, bet apie juos jis pakalbėsiąs vėliau, kai Ramzis bus paleistas iš narvo.

Aša laikėsi šaltai ir santūriai. Jis padėkojo karalaičiui už parodytą gerumą ir pažadėjo progai pasitaikius atsilyginti tuo pačiu; tik jis abejojąs, ar tokia proga pasitaikysianti: mažai tikėtina, kad jų gyvenimo keliams būtų lemta vėl susikirsti.

Setau priminė Ramziui, kad kvietė jį susitikti su gyvatėmis, o pažadas lieka pažadu: žinoma, apmaudu, kad jų planą tenka kuriam laikui atidėti, bet jis pasinaudosiąs šia proga, kad rastų geriausią vietą būsimam išbandymui. Setau neslėpė, kad yra laimingas galėdamas pritaikyti savo sugebėjimus toli nuo miestų ir kasdien bendrauti su tikrąja galia.

Auklėtojo nuostabai, Ramzis visai ramiai sutiko išbandymą vienatve. Tuo metu, kai jo amžiaus jaunuoliai mėgavosi potvynio malonumais, karalaitis visą savo laiką skyrė matematikai, senųjų autorių raštams ir tik retkarčiais šuns lydimas išeidavo pasivaikščioti soduose. Su Sariu juodu kalbėdavosi pačiomis rimčiausiomis temomis. Ramzis pasirodė stebėtinai sugebąs susikaupti; be to, jis turėjo puikią atmintį. Per keletą savaičių jaunuolis virto suaugusiu vyru. Netrukus buvęs auklėtojas nelabai beturės ko jį mokyti.

Ramzis įžengė į šį priverstinio atsiskyrimo laikotarpį taip pat ryžtingai, kaip anksčiau puldavo kautis, tik dabar jis pats sau buvo priešininkas. Nuo pat susirėmimo su laukiniu buliumi Ramzis troško kautis su kita pabaisa, slypinčia jo viduje: pretenzingu, pernelyg savim pasitikinčiu, nekantriu ir nežabotu paaugliu. Ko gero, ši kova bus ne mažiau pavojinga.

Ramzis nuolat galvojo apie tėvą.

Galbūt jis niekada su juo nebesusitiks; galbūt jam teks pasitenkinti tik prisiminimu, tik neprilygstamo faraono atvaizdu.

Paleidęs bulių, faraonas tada leido jam kelias akimirkas paimti į rankas vežimo vadžias. Paskui, neprataręs nė žodžio, perėmė jas iš sūnaus. Ramzis nedrįso jo klausinėti; praleisti kartu kad ir keletą valandų jam atrodė didžiausia privilegija.

Tapti faraonu? Šis klausimas nebeturėjo prasmės. Jis ir vėl pasikarščiavo davęs valią įaudrintai vaizduotei.

Bet juk jam teko atlaikyti išbandymą, susidūrus su laukiniu buliumi. Tai buvo senovinė apeiga, mažai kas ją beprisiminė; o Setis niekada nieko nedarė be reikalo.

Užuot tuščiai kankinęsis dėl klausimų, į kuriuos jis vis tiek negalėjo atsakyti, Ramzis nusprendė užpildyti savo žinių spragas ir pasivyti Amenį. Kad ir kokios būtų jo būsimosios pareigos, norint gerai jas eiti, drąsos ir įkarščio nepakaks. Setis, kaip ir kiti faraonai, taip pat buvo gavęs raštininko išsilavinimą.