Кристиан Жак: Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzis išdrįso pakelti akis ir atlaikyti tėvo žvilgsnį.

— Jūs siunčiate mane į mirtį.

— „Būk galingas, amžinai jaunas, tvirtaširdis ir aštriaragis bulius, kurio joks priešas nepajėgs įveikti“, kitados pasakė man mano tėvas. Tu, Ramzi, išėjai į dienos šviesą iš savo motinos įsčių kaip tikras bulius ir privalai tapti švytinčia saule, kuri spinduliuos savo liaudies labui. Laikiau tave saujoje it žvaigždę, šiandien aš atgniaužiu pirštus. Spindėk — arba išnyk.

Bulius sumaurojo: įsibrovėlių pokalbis jį erzino. Aplink viskas nuščiuvo — laukų gyventojai, pradedant graužikais ir baigiant paukščiais, rodos, jautė, kad mūšis neišvengiamas.

Ramzis pasiryžo.

Imtynėse jam jau buvo tekę nugalėti priešininkus, sunkesnius ir stipresnius nei jis pats, nes auklėtojas išmokė jį tam tikrų veiksmų. Tačiau kokios taktikos imtis prieš šitokio dydžio pabaisą?

Setis įteikė sūnui ilgą virvę su užveržiama kilpa.

— Galva — štai kur glūdi jo jėga. Nutverk jį už ragų ir nugalėsi.

Jaunuolis atgavo viltį: laivybos varžybose, kurios vykdavo netoli rūmų tyvuliuojančiame ežere, jis dažnai pratinosi manipuliuoti virvėmis.

— Vos išgirdęs, kaip švilpia tavo lasas, bulius puls, — įspėjo faraonas. — Nepražiopsok, nes kitos progos neturėsi.

Mintyse Ramzis atkartojo būsimą judesį ir tylomis pats save padrąsino. Nors buvo dar labai jaunas, jo ūgis siekėjau daugiau nei metrą septyniasdešimt, o atletiški raumenys rodė, kad jis užsiiminėja įvairiomis sporto šakomis. Ak, kaip jį erzino vaikiška garbana, kurią prie ausies prilaikė kaspinas — toji ritualinė puošmena iš jo puikių šviesių plaukų! Kai tik gaus kokį nors postą faraono dvare, jam bus leista šukuotis kitaip.

Bet ar likimas suteiks jam tokią galimybę? Žinoma, karštakošis jaunuolis ne kartą pagyrūniškai šaukėsi išbandymų, kurie būtų jo verti, tačiau nė neįtarė, kad pats Faraonas įgyvendins jo lūkesčius, ir dar tokiu žiauriu būdu.

Bulius, kurį erzina žmogaus kvapas, ilgai nelauks. Ramzis suspaudė rankose virvę. Kai gyvulys bus pagautas, jam prireiks milžino jėgos, norint bulių sutramdyti. Tokios jėgos jis dar neturi; vadinasi, jam teks pranokti save, nors jo širdis dėl to ir plyštų.

Ne, jis neapvils Faraono.

Ramzis įsuko lasą; bulius puolė, atstatęs ragus. Gyvulio veržlumas išmušė jaunuolį iš vėžių; jis pasitraukė porą žingsnių į šoną, ištiesė dešinę ranką ir metė lasą, kuris suvinguriavo kaip gyvatė ir kliudė pabaisos nugarą. O Ramzis, inercijos pastūmėtas pirmyn, paslydo ant drėgnos žemės ir pargriuvo kaip tik tą akimirką, kai bulius buvo pasiruošęs pamauti jį ant ragų. Jie nuslydo Ramzio krūtine, o jis net neužsimerkė.

Jis norėjo pažvelgti savo mirčiai tiesiai į akis.

Suirzęs bulius nubėgo ligi meldyno ir vienu šuoliu apsigręžė; Ramzis, jau spėjęs atsistoti, įrėmė žvilgsnį į nirštančio gyvulio akis. Jis drąsiai stos prieš bulių ligi paskutinės savo akimirkos ir įrodys Sečiui, kad karaliaus sūnus sugeba garbingai pasitikti mirtį.

Bet pabaisos puolimas buvo staigiai sustabdytas: virvė, kurią tvirtai laikė Faraonas, užsiveržė aplink buliaus ragus. Pašėlusiai niršdamas ir purtydamas galvą taip, kad rizikavo nusilaužti sprandą, bulius veltui stengėsi išsivaduoti: Setis sumaniai tramdė besiblaškantį gyvulį, nukreipdamas jo jėgą prieš jį patį.

— Čiupk jį už uodegos! — įsakė faraonas sūnui.

Pribėgęs Ramzis nutvėrė lygią, kone pliką uodegą, kurios galiuką puošė kuokštas šerių. Tokia pat uodega kabojo prie Faraono klubjuostės diržo, rodydama, kad jis yra buliaus galios valdovas.

Nugalėtas bulius aprimo ir tik šnopavo sunkiai alsuodamas. Karalius jį paleido, pirma davęs Ramziui ženklą atsistoti jam už nugaros.

— Ši veislė nesutramdoma; toks patinas puola per ugnį ir vandenį. Jis net moka pasislėpti už medžio, norėdamas užklupti priešą iš netyčių.

Gyvulys pasuko galvą ir valandėlę įsistebeilijo į savo priešininką. Paskui, tarsi pripažinęs, kad prieš Faraoną jis yra bejėgis, bulius ramiai nužingsniavo savo teritorijos link.

— Jūs stipresnis už jį!

— Mes jau nebe priešai, nes sudarėme sutartį.

Iš odinės makšties Setis išsitraukė durklą ir vienu greitu, tiksliu judesiu nupjovė Ramzio vaikišką garbaną.

— Tėve...

— Baigėsi tavo vaikystė, Ramzi; rytoj prasideda gyvenimas.

— Aš nenugalėjau buliaus.

— Tu nugalėjai baimę, pirmąjį priešą kelyje į išmintį.

— O ar jų daug?

— Be abejo, daugiau nei dykumoje smiltelių.

Pakibęs ant liežuvio galo klausimas, rodos, deginte degino jaunuoliui lūpas.

— Ar tai reiškia... kad jūs pasirinkote mane savo įpėdiniu?

— Manai, gana drąsos, kad galėtum valdyti žmones?

2

Saris, Ramzio auklėtojas, aplakstė rūmus skersai ir išilgai ieškodamas savo mokinio. Jaunuolis jau ne kartą buvo pabėgęs iš matematikos pamokos pajodinėti ar surengti plaukimo varžybų su visa gauja nedrausmingų ir užsispyrusių draugų.

Užsiauginęs solidų pilvuką, linksmo būdo, nepakenčiąs bet kokio fizinio krūvio, Saris be atvangos koneveikdavo savo auklėtinį ir nerimaudavo dėl menkiausio išsišokimo. Pavydėtiną karalaičio auklėtojo postą jis gavo tik dėl to, kad buvo vedęs už save daug jaunesnę moterį — vyresniąją Ramzio seserį.

Pavydėtiną... pavydėti jam šių pareigų galėjo tik nepažinojusieji atkaklaus, nepakenčiamo jaunesniojo Sečio sūnaus būdo! Jei ne įgimta kantrybė ir karštas noras išugdyti dažnai įžūlaus ir pernelyg savimi pasitikinčio vaikigalio protą, Saris jau seniai būtų atsisakęs tos užduoties.

Faraonas tradiciškai pats neauklėjo savo mažamečių vaikų; jis laukė valandos, kai paauglys imdavo keistis, ryškėjant suaugusio žmogaus bruožams. Tada faraonas susitikdavo su jaunuoliu ir išbandydavo jį, norėdamas sužinoti, ar jis vertas sosto. Tačiau šiuo atveju viskas buvo seniai nuspręsta: valdovu taps Šenaras, vyresnysis Ramzio brolis. Tad reikėjo nukreipti jaunėlio įkarštį taip, kad geriausiu atveju Ramzis taptų geru karvedžiu, o blogiausiu — visa kuo patenkintu dvariškiu.

Persiritęs per trisdešimt, Saris būtų mielai leidęs laiką ant tvenkinio kranto savo dvare šalia dvidešimtmetės žmonos; bet ar jo neapniktų nuobodulys? O Ramzio dėka nė viena diena nepanašėjo į ankstesniąją. To berniuko troškimas gyventi buvo nenumaldomas, o vaizduotė beribė. Jis nukamavo keletą auklėtojų, kol sutiko, kad jį mokytų Saris. Nepaisant dažnų konfliktų, pastarasis nuosekliai siekė savo tikslo: supažindinti jaunuolį su visais mokslais, kuriuos privalo išmanyti raštininkas. Nors Saris pats sau to nepripažino, taurinti ir turtinti lankstų Ramzio protą, kartais pasižymintį ypatingu įžvalgumu, jam buvo grynas malonumas.

Prieš kurį laiką jaunuolis ėmė keistis. Anksčiau nė minutės nenustygęs vietoje, dabar jis ilgai užtrukdavo prie senojo išminčiaus Ptahotepo Maksimų ; kartą Saris net užklupo jį svajingai stebintį kregždučių šokį rytmečio šviesoje. Brendimas darė savo darbą; bet juk daugeliu atvejų rezultatas būna abejotinas... Auklėtojas dažnai susimąstydavo, iš kokios tešlos bus Ramzis vyras, jeigu jaunystės ugnis pavirs kita ugnimi: ramesne, bet tokia pat kaitria.

Argi buvo įmanoma atsispirti nerimui, susidūrus su tokia daugybe įgimtų gabumų? Faraono dvare, kaip ir bet kuriame visuomenės sluoksnyje, vidutinybės, kurioms niekas negrėsė, nemėgo ir netgi nekentė tų, kurių ryškios asmenybės dar labiau pabrėžė, kokie blankūs ir nereikšmingi tie menki žmogeliai. Nors Sečio įpėdinio klausimas buvo visiškai aiškus ir Ramzis neturės rūpesčių dėl neišvengiamų intrigų, kurias rezga valdžios vyrai, jo rytojus galbūt bus ne toks šviesus, kaip tikimasi. Kai kas, pradedant tikruoju Ramzio broliu, jau mąstė, kaip nušalinti jį nuo aukščiausių valstybės postų. Kas laukia jo, nutremto į tolimą provinciją? Ar jis pripras prie kaimo gyvenimo, prie monotoniškos metų laikų kaitos?