Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Vadeliotojas paliko jaunuolį tikėdamasis, kad šis žus, neatlaikęs tokio žygio per dykumą. Kieno įsakymą jis vykdė? Kas sumanė tuos spąstus, kurie iš anksto apgalvotą žmogžudystę turėjo paversti nelaimingu atsitikimu medžioklės metu? Visi žinojo, kaip greit ir lengvai Ramzis linkęs įsikarščiuoti, tad būtų nesunkiai patikėję, kad jaunasis faraono sūnus, puolęs vytis laimikį, pamiršo bet kokį atsargumą ir pasiklydo dykumoje.

Šenaras... Tai galėjo sugalvoti tik Šenaras, suktas ir kerštingas! Kadangi brolis atsisakė vykti iš Memfio, Šenaras pasiuntė jį į mirties karalystę. Ramzio širdyje užvirė įniršis. Jaunuolis nė negalvojo susitaikyti su tokiu jam numatytu likimu. Puikiai prisimindamas sykį nueitą kelią, Ramzis žengė į priekį atkakliai kaip užkariautojas.

Netikėtai beveik iš po Ramzio kojų nudūmė tolyn pabaidyta gazelė. Netrukus jai iš paskos nušuoliavo antilopė dideliais lenktais ragais, bet prieš nubėgdama ji ilgokai apžiūrinėjo įsibrovėlį. Jeigu čia esama gyvūnų, tai gal kur nors netoliese yra vandens, apie kurį karalaičio palydovas nieko jam nesakė? Dabar Ramziui reikėjo rinktis: arba eiti tuo pačiu keliu, rizikuojant mirti iš troškulio, arba pasikliauti gyvūnais.

Jis pasirinko antrąjį variantą.

Išvydęs tolumoje antilopes, gazeles ir kokių dešimties metrų aukščio medį, Ramzis pasiryžo visuomet klausyti savo intuicijos. Medžio žievė buvo pilka, o lapija vešli. Jis buvo apsipylęs smulkiais kvepiančiais žalsvai geltonais žiedeliais. Prinokę valgomi kiaušinio formos vaisiai būdavo keturių centimetrų ilgio. Dėl švelnaus ir saldaus minkštimo medžiotojai juos vadino „dykumos datulėmis“. Bet skaniems vaisiams ginti medis turėjo pavojingą ginklą: ilgus tiesius spyglius šviesiai žaliais galiukais. Gražiojo medžio šešėlyje čiurleno vienas iš tų paslaptingų šaltinių, kurie dievui Setui laiminant trykšta iš dykumos gelmių.

Po medžiu sėdėjo kažkoks žmogus. Atsirėmęs nugara į kamieną, jis valgė duoną.

Priėjęs arčiau, Ramzis jį atpažino: tai buvo jo draugą Araenį kankinusių arklininkų vadeiva.

— Te dievai būna tau palankūs, karalaiti; bene būsi pasiklydęs?

Perdžiūvusiomis lūpomis, ištinusiu liežuviu ir degančia galva, Ramzis matė tik pilną gaivaus vandens odinį maišą, stovintį prie kairiosios susivėlusio, apšepusio barzda vyriškio kojos.

— Gal nori gerti? Juo blogiau tau. Kodėl turėčiau eikvoti tokį brangų vandenį duodamas jo žmogui, kuris tuoj mirs?

Tuo metu Ramzis buvo gal tik per kokius dešimt žingsnių nuo išganingojo šaltinio.

— Tu mane pažeminai, nes esi faraono sūnus! Dabar mano pavaldiniai iš manęs šaiposi...

— Meluoti beprasmiška. Kas tau sumokėjo?

Arklininkas piktai nusišiepė.

— Viskas susidėjo krūvon: ir nauda, ir malonumas... Kai tavasis medžioklės palydovas pasiūlė man penkias karves ir dešimt lino rietimų už tai, kad padėčiau tavim atsikratyti, aš, žinoma, sutikau tuoj pat. Žinojau, kad ateisi čia: neatsigėrus žygiuoti tuo pačiu keliu būtų gryna savižudybė. Tu manei, kad gazelės ir antilopės išgelbės tau gyvybę, o jos tave patį pavertė medžiotojo laimikiu.

Niekšas pakilo išsitraukęs peilį.

Ramzis atspėjo, ką galvoja priešas: jis tikisi, kad faraono sūnus elgsis kaip per ankstesniąsias muštynes ir naudosis tais kovos būdais, kurių išmoksta ir taiko kilmingieji. Tačiau beginklio, pavargusio, ištroškusio jaunuolio pastangos imtynių technika atsilaikyti prieš šiurkščią jėgą būtų apgailėtinai menkos.

Tad jam nelieka nieko kita, kaip tik pačiam panaudoti tą brutalią jėgą.

Šiurpiai riktelėjęs, pasitelkęs visą savo energiją, Ramzis puolė arklininką. Nesitikėjęs tokio staigaus puolimo, šis nespėjo pasinaudoti peiliu; nublokštas atgal, jis krito aukštielninkas ant medžio spyglių, kurie susmigo į jo kūną it durklai.

Medžiotojai neturėjo pagrindo jaustis nepatenkinti: jie pagavo dvi gyvas gazeles ir dvi antilopes, kurias vedėsi laikydami už ragų. Šiek tiek aprimusios, jos ryždavosi paėjėti pirmyn, kai joms švelniai plekštelėdavo per pilvą. Vienas medžiotojas nešėsi ant nugaros gazelės jauniklį, kitas laikė už ausų mirtinai persigandusį kiškį. Du vyrai nešė kartį, prie kurios, surišę kojas, prikabino sumedžiotą hieną; šokinėjąs aukštyn šuo veltui stengėsi jai įkąsti. Tie gyvūnai bus atiduoti specialistams, kurie stebės jų įpročius ir mėgins juos prijaukinti. Hienos buvo penimos norint paskui iš jų kepenų pagaminti įvairių patiekalų, ir nors rezultatas buvo menkas, kai kas vis dėlto šio užsiėmimo neatsisakė. Daug kitų medžioklės aukų pateks į šventyklų skerdyklas; iš pradžių paaukota dievams, jų mėsa maitins žmones.

Visi medžiotojai atvyko į susitikimo vietą — visi, išskyrus Ramzį ir jo vadeliotoją. Sunerimęs raštininkas, atsakingas už medžioklę, veltui klausinėjo jos dalyvius stengdamasis gauti kokių nors žinių apie faraono sūnų. Laukti buvo neįmanoma, reikėjo tučtuojau pasiųsti vežimą ieškoti dingusiųjų, bet — kuria kryptimi? Jeigu atsitiko nelaimė, jam teks už tai atsakyti, ir tada galas jo karjerai: nors karalaičiui Ramziui lyg ir nebuvo skirta puiki ateitis, bet jis — faraono sūnus, ir jo dingimas neliks nepastebėtas.

Raštininkas ir du medžiotojai ryžosi laukti dykumoje ligi popietės vidurio. Kiti turėjo grįžti su laimikiu į Nilo slėnį ir sukelti ant kojų dykumos sargybą.

Raštininkas nervingai parašė lentelėje ataskaitą, liko nepatenkintas, nutrynė gipso sluoksnį ir pabandė rašyti iš naujo, bet atsisakė savo sumanymo: jis nepajėgė dangstytis įprastomis formuluotėmis. Kad ir kokį stilių pasirinktum, tiesos nenuslėpsi: dingo du žmonės, ir vienas iš jų — jaunesnysis faraono sūnus.

Kai saulė jau buvo įkopusi į dangaus vidurį, raštininkui pasirodė, kad šviesos sraute jų link lėtai juda kažkieno siluetas. Dykumoje miražai — ne retenybė, tad raštininkas kreipėsi į medžiotojus teiraudamasis, ar jie ką nors mato. Šiedu taip pat buvo įsitikinę, kad link jų eina žmogus.

Išvengusysis pražūties pamažu artinosi. Sulig kiekvienu žingsniu jo bruožai aiškėjo ir ryškėjo.

Ramzis ištrūko iš spąstų.

11

Patogiai įsitaisęs, Šenaras maloningai leido tvarkyti savo rankas ir kojų pėdas žymiems specialistams, išugdytiems rūmų mokykloje. Vyresnysis Sečio sūnus rūpinosi savo išvaizda; valstybės veikėjas ir būsimasis turtingos bei galingos šalies valdovas privalo visuomet atrodyti taip, kad jam nebūtų ką prikišti. Juk rafinuotumas buvo ne kas kita, kaip skiriamasis bruožas civilizacijos, kuri labiausiai vertino higieną, kūno priežiūrą ir jo gražinimą. Šenaras nepaprastai mėgo tas tualeto procedūroms skirtas valandas, kada tarnai, meistrai ir prižiūrėtojai plušėjo prie jo kaip prie brangios statulos. Štai ir šiandien patarnautojai jau iškvėpino jo odą; pats laikas duoti ženklą kirpėjui.

Didžiulės Memfio rezidencijos ramybę sudrumstė garsūs šūksniai. Šenaras atsimerkė.

— Kas ten darosi? Aš neleisiu, kad...

Į prabangų kambarį, skirtą tualetui ir maudynėms, įsiveržė Ramzis.

— Tiesą, Šenarai! Sakyk man tiesą, ir tučtuojau!

Apmaudžiai mostelėjęs, Šenaras liepė manikiūrininkui su pedikiūrininku pasišalinti.

— Nusiramink, mielas brolau; apie kokią tiesą tu kalbi?

— Ar tu pasamdei žudikus, kad jie mane užmuštų?

— Ką tu dabar išsigalvoji?! Tokie įtarimai žeidžia mane ligi širdies gelmių!

— Jų buvo du... Du sąmokslininkai. Vienas nebegyvas, o kitas dingo.

— Papasakok man viską kaip reikiant, susimildamas! Gal pamiršai, kad aš — tavo brolis?