Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Pareigūnas nusiuntė Ramzį pas arklidžių prižiūrėtoją, vardu Bakhenas.

Šis apžiūrinėjo širmą arklį, per jauną kinkyti, ir barė vadeliotoją kaltindamas jį žiaurumu. Bakhenas buvo tvirtas kokių dvidešimties metų vyras; jo negražų kvadratinį veidą rėmino trumpa barzda, o abiejų rankų žastus puošė varinės apyrankės. Plūsdamas vadeliotoją, Bakhenas kapote kapojo žodžius, tardamas juos žemu, kimiu balsu.

Prasikaltėliui pasišalinus, prižiūrėtojas paglostė arklį, žvelgiantį į jį dėkingomis akimis.

Jaunuolis kreipėsi į Bakheną:

— Aš esu Ramzis, faraono sūnus.

— Tuo geriau tau.

— Man reikia kai ką sužinoti.

— Eik pas tvarkos sergėtojus.

— Tik tu gali man padėti.

— Vargu bau.

— Aš ieškau vieno vadeliotojo.

— Man rūpi tik arkliai ir vežimai.

— Žmogus, kurio aš ieškau, — pabėgęs nusikaltėlis.

— Tai ne mano reikalas.

— Tu nori, kad jis paspruktų?

Bakhenas metė į Ramzį žvilgsnį, kupiną įtūžio:

— Ar tik nekaltini manęs bendrininkavimu? Faraono tu sūnus ar ne, geriau skuosk iš čia, ilgai nelaukęs!

— Nesitikėk, kad aš maldausiu atsakymo.

Bakhenas nusikvatojo:

— Tu vis dar čia?

— Tu kažką žinai, ir man tai pasakysi.

— Įžūlumo tau netrūksta.

Staiga sužvengė kažkuris arklys. Sunerimęs Bakhenas puolė prie nuostabiai gražaus tamsiai rudo žirgo, kuris pašėlusiai spardėsi mėgindamas atlaisvinti virvę, veržiančią jam kaklą.

— Ramiau, gražuoli, ramiau!

Atrodė, kad Bakheno balsas tikrai apramino eržilą; prižiūrėtojui pavyko prieiti prie žirgo, sužavėjusio Ramzį savo grožiu.

— Kuo jis vardu?

— „Dievas Amonas paskelbė jį esant bebaimį“. Tai mano mėgstamiausias žirgas.

Ramziui atsakė ne Bakhenas. Išgirdęs tą balsą, suskambusį jam už nugaros, Ramzis sustingo kaip įbestas.

Tada atsigręžė ir nusilenkė savo tėvui, faraonui Sečiui.

12

— Mes išvykstame, Ramzi.

Faraono sūnus nepatikėjo savo ausimis; tačiau negalėjo paprašyti tėvą pakartoti tuos tris ką tik ištartus stebuklingus žodžius. Ramzis buvo toks laimingas, kad trumpam net užsimerkė.

Setis jau ėjo prie savo žirgo, kuris visiškai nurimo. Faraonas jį atrišo. Žirgas nusekė jam iš paskos ir leidosi pakinkomas į lengvą vežimą. Prie pagrindinių vartų į kareivines budėjo valdovo asmens sargyba.

Ramzis įlipo vežiman ir atsistojo tėvo kairėje.

— Imk vadžias.

Puikuodamasis it koks užkariautojas, Ramzis vadeliojo karališkąjį vežimą ligi prieplaukos, kur stovėjo laivynas, pasiruošęs išplaukti į pietus.

Ramziui nebuvo kada įspėti Amenį apie savo išvykimą iš Memfio. O ką pagalvos gražioji Izetė, sužinojusi, kad jis kažkur dingo po jų meilės pasimatymo nendrių trobelėje? Bet ką visa tai reiškė, palyginti su tuo, kad jam teko tokia netikėta laimė: plaukti faraono laivu, kuris skriste skriejo pirmyn, nešamas stipraus šiaurės vėjo!

Kaip karališkasis raštininkas, Ramzis buvo įpareigotas aprašyti ekspediciją ir pildyti laivo žurnalą, nepraleidžiant nė menkiausios smulkmenos. Jis uoliai vykdė savo pareigas gėrėdamasis dar nematytais gamtovaizdžiais. Aštuoni šimtai kilometrų skyrė Memfį nuo Gebel-Zilzilės, galutinio kelionės tikslo. Ji truko septyniolika dienų, ir visą tą laiką faraono sūnus be atvangos žavėjosi Nilo pakrančių grožiu, ramiais kaimeliais, pastatytais ant upę juosiančių kalvų, mirguliuojančiais Nilo vandenimis. Prieš jo akis driekėsi Egiptas: visuomet toks pat, mylįs gyvenimą, sugebąs kurti nemarų grožį iš pačių paprasčiausių formų.

Kelionės metu Ramzis nė karto nematė tėvo. Dienos lėkė nepastebimai, laivo žurnalas storėjo. Šeštaisiais Sečio viešpatavimo metais tūkstantis karių, akmentašių ir jūreivių išsilaipino Gebel-Zilzilėje, kur buvo svarbiausios šalyje smiltainio skaldyklos. Šioje vietoje kalvotų krantų suspausta upės vaga siaurėjo, o vanduo pavojingai sūkuriavo, todėl laivai čia dažnai apsiversdavo, o žmonės nuskęsdavo.

Stovėdamas laivo pirmagalyje, Setis stebėjo, kaip laksto ekspedicijos nariai. Laivų įgulų viršininkams vadovaujant, jie nešė į krantą dėžes su maistu ir įrankiais. Žmonės dainavo ar šūkčiojo ragindami vienas kitą, bet darbo tempas visą laiką liko spartus.

Prieš darbo dienos pabaigą karaliaus šauklys pranešė, kad Jo Didenybė skirs kiekvienam darbininkui po penkis svarus duonos per dieną, ryšelį daržovių, porciją keptos mėsos, sezamo aliejaus, medaus, figų, vynuogių, džiovintų žuvų, vyno ir po du maišus grūdų mėnesiui. Žinia apie davinio padidinimą pridėjo jėgų, ir kiekvienas pasiryžo dirbti kuo geriau.

Akmentašiai vieną po kito kėlė iš skaldyklos smiltainio blokus, iš pradžių iškirtę uolienoje siaurus griovelius, kad galėtų atskirti reikiamą luitą nuo ištisinės uolos. Jų darbe viskas turėjo būti griežčiausiai numatyta ir išmatuota; brigadininkai surasdavo akmens gyslas ir atitinkamai sužymėdavo smiltainį, kad tais ženklais vadovautųsi darbininkai. Kartais, kai buvo norima atskelti ypač didelius luitus, uolienoje iškaldavo siaurus plyšius, į kuriuos įvarydavo sauso ir kieto medžio pleištus. Laistomi vandeniu, pleištai brinko, plėtėsi ir taip spaudė uolieną, kad atskeldavo reikiamo dydžio gabalą.

Kai kurie blokai buvo aplyginami ir nušlifuojami čia pat, kitus užkeldavo ant specialių rogučių, išteptų dumblu, kad geriau slystu, ir nuolaidžiu šlaitu nustumdavo iki upės kranto. Iš ten laivai gabendavo juos į šventyklų statybvietes.

Ramzis neišmanė, ko griebtis: kaip aprašyti nesiliaujantį darbininkų triūsą ir spėti sudaryti jų darbo vaisių sąrašą? Pasiryžęs nepriekaištingai įvykdyti savo užduotį, jis pasistengė kuo geriau susipažinti su akmenskaldžių darbo būdais ir įpročiais. Ramzis pamėgo tuos atžarius žmones. Jis stengėsi jiems neįkyrėti, išmoko jų kalbą ir ženklus, būdingus jų brolijai. Kai jie surengė Ramziui išbandymą, patikėję jam kaltą ir medinį plaktuką, jis taip įgudusiai nutašė savo pirmąjį akmenį, kad nustebino net tuos, kurie buvo nedraugiškiausi jo atžvilgiu. Ramzis jau seniai atsisakė savo prabangaus lininio apdaro, vietoj jo ryšėjo šiurkščios odos prikyštę. Jam netrukdė nei karštis, nei srūvantis prakaitas. Skaldyklų pasaulis viliojo jį kur kas labiau nei dvaras; bendraudamas su šiais teisingais ir nuoširdžiais žmonėmis, kuriems neleido sukčiauti pati jų apdorojama medžiaga, Ramzis atsikratė tuštybės, būdingos išsilavinusiam turtuoliui, ir apsisprendė: jis liks čia, su akmentašiais, susipažins su jų amato paslaptimis ir gyvens kaip jie. Būdamas toli nuo miesto ir tuščios jo prabangos, jis stiprės kūnu ir siela pats parinkdamas dievams skirtus smiltainio luitus.

Štai ką norėjo jam pasakyti tėvas: reikia pamiršti paauksuotą vaikystę, dirbtinį išsilavinimą ir po negailestinga skaldyklos saule atrasti savo tikrąją prigimtį. Jis klydo manydamas, kad susitikimas su laukiniu buliumi turi parodyti jam kelią į sostą. Setis išsklaidė jo iliuzijas, suteikęs galimybę suvokti savo tikruosius gebėjimus.

Ramzis neturėjo jokio noro gyventi kaip kilmingas žmogus, supančiotas įpročių ir negalįs nė akimirkos apsieiti be daugybės patogumų. Tokiam vaidmeniui kur kas labiau tiktų Šenaras. Pragiedrėjęs ir nurimęs Ramzis išsitiesė ant laivo denio, klaidžiodamas akimis po žvaigždėtą dangų, ir nejučia užmigo.

Akmens skaldykloje, iš kur tik vakar buvo išgabenta daugybė smiltainio luitų, tvyrojo neįprasta tyla. Akmentašiai paprastai imdavosi darbo vos išaušus, norėdami pasinaudoti rytmečio vėsa; kodėl gi šiandien nematyti brigadininkų, kodėl jie nesušaukė darbininkų?