Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Nelabai jus suprantu, Šenarai.

— Juk mes puikiai sutariame, tiesa? Užuot susiejus savo gyvenimą su mano broliu, jums derėtų gerai pamąstyti apie savo ateitį.

— Na, ir kokią gi jūs ją įsivaizduojate?

— Kaip puikų gyvenimą šalia manęs.

Gražioji Izetė įdėmiai nužvelgė vyresnįjį faraono sūnų. Jis stengėsi būti elegantiškas, patrauklus, orus, jau dabar įsijautęs į savo busimąjį vaidmenį, bet nė iš tolo neturėjo kerinčio Ramzio grožio.

— Ar jūs tikrai norite žinoti, kur yra mano brolis?

— Kaip tik to aš ir noriu.

— Bijau jus nuliūdinti.

— Tiek to, rizikuokite.

— Pasikliaukite manimi, ir aš apsaugosiu jus nuo nusivylimo.

— Tikiuosi esanti pakankamai tvirta, kad jį išgyvenčiau.

Šenaras atrodė labai susikrimtęs:

— Ramzis buvo paimtas raštininku į ekspediciją, išvykusią į Gebel-Zilzilės smiltainio skaldyklą. Jo pareiga — parašyti ataskaitą apie ten vykstančius darbus. Ši kaip reta menka ir nuobodi užduotis privers jį praleisti daug mėnesių su akmentašiais ir įsikurti Pietuose. Mano tėvas dar kartą įrodė, kad puikiai pažįsta žmones: jis paskyrė mano brolį į vietą, kuri kaip tik jam tinka. O dabar gal pasikalbėkime apie bendrą mudviejų ateitį?

— Šenarai, aš tiesiog nebeturiu tam jėgų, aš...

— Juk aš jus perspėjau.

Jis atsistojo ir paėmė Izetę už dešinės rankos.

Mergina net krūptelėjo iš pasišlykštėjimo. Taip, Ramzis nustumtas į užkulisius; taip, Šenaras taps valdovu. Jo meilė atneš laimingai išrinktajai turtus ir šlovę. Ne be reikalo dešimtys kilmingų mergelių svajoja ištekėti už sosto įpėdinio...

Šiurkščiai ištraukusi savo ranką, Izetė pasitraukė toliau nuo Šenaro:

— Paleiskite mane!

— Neatsisakykite savo laimės.

— Aš myliu Ramzį.

— Kuo čia dėta meilė?! Ji man nerūpi; jūs taip pat ją pamiršite. Aš prašau jus būti gražią, padovanoti man sūnų ir tapti pirmąja Egipto dama. Abejoti būtų tikra beprotybė.

— Tada laikykite mane beprote.

Šenaras ištiesė į ją ranką:

— Neišeikite! Antraip...

— Kas tuomet?

Apvalus Šenaro veidas staiga tapo grėsmingas:

— Mudviem su jumis tapti priešais — kaip apmaudu, kaip gaila, ir... kaip kvaila! Kreipiuosi į jūsų protą, Izete.

— Sudie, Šenarai. Jūs einate savo keliu, manasis irgi jau aiškus.

Memfis buvo judrus ir triukšmingas miestas. Į uostą, kur virte virė gyvenimas, iš pietų ar iš šiaurės atplaukdavo daugybė prekybinių laivų. Išplaukiančius laivus griežtai kontroliavo vietinė valdžia, atsakinga už upių prekybą. Visa armija raštininkų tikrino laivų krovinius. Viename iš daugelio sandėlių buvo sukrautos rašymo priemonės, įskaitant ir šimtus rašalo luitelių.

Amenis pasinaudojo tuo, kad yra jaunesniojo faraono sūnaus padėjėjas, ir gavo leidimą juos apžiūrėti. Ypatingą dėmesį jis skyrė pirmarūšei produkcijai; tačiau jo paieškos nedavė jokio rezultato.

Pasukęs siauromis gatvelėmis, kur grūdosi minios žioplių ir gausybė asilų, gabenančių vaisius, daržoves ar maišus grūdų, Amenis, naudodamasis mažu ūgiu ir gležnu kūno sudėjimu, prasiskynė kelią iki kvartalo prie pat Ptaho šventyklos, kurią pastatė faraonas Setis: didingi rausvo granito kolosai, iškilę prie septyniasdešimt penkių metrų pločio pilono, liudijo čia esant šventenybės. Jaunasis raštininkas mėgo senąją sostinę, kurią įkūrė faraonas Menas, sujungęs Šiaurę ir Pietus. Miestas buvo panašus į taurę, patikėtą auksinės deivės globai. Kaip malonu buvo grožėtis jo ežerais, kur augo lotosai, ar svaigintis jo aikštėse tvyrančiais gėlių kvapais; o kaip smagu valandėlę kitą padykinėti ir atsipūsti, prisėdus po vešlia medžių lapija, ir gėrėtis Nilu! Deja, dabar buvo visai ne laikas dykinėti. Palikęs nuošalyje arsenalą, kur buvo kraunami įvairiems armijos daliniams skirti ginklai, Amenis įėjo į dirbtuvę, kur buvo gaminami rašalo luiteliai geriausioms miesto mokykloms.

Jį priėmė gana šaltai, bet kai Amenis paminėjo Ramzio vardą, jam buvo leista peržengti slenkstį ir apklausti amatininkus. Vienas iš jų, jau senyvo amžiaus ir, matyt, dėl to besiruošiąs pasitraukti iš darbo, pasirodė labai linkęs padėti ir pareiškė apgailestaująs dėl kai kurių gamintojų nerūpestingumo. Liūdniausia, kad kaip tik jie sulaukė paskatinimo iš rūmų. Paleidęs į darbą visą savo gražbylystę ir sugebėjimą įtikinėti, Amenis gavo vienos dirbtuvės adresą. Ji buvo šiauriniame kvartale, anapus baltų senosios tvirtovės sienų.

Jaunasis raštininkas apėjo perpildytas krantines ir kirto kvartalą Ankh-taui, kurio pavadinimas reiškė „Abiejų žemių gyvybė“4. Paėjėjęs palei vienas iš kareivinių, Amenis atsidūrė tirštai gyvenamame priemiestyje, kur didelės vilos kilo šalia mažų dviaukščių namelių ir amatininkų krautuvėlių. Jis keliskart pasiklydo, bet padedamas namų šeimininkių, kurios šnekučiavosi tarpusavyje tuo pat metu šluodamos gatveles, galų gale rado dirbtuvę, kurioje ketino apsilankyti. Kad ir kaip tektų pavargti, Amenis buvo pasiryžęs apeiti visą Memfį, nes buvo tikras, kad mįslės raktą jis ras tik ten, kur gaminami rašalo luiteliai.

Ant slenksčio stovėjo gauruotas kokių keturiasdešimties metų vyriškis, apsiginklavęs lazda.

— Būk sveikas. Ar galiu įeiti?

— Tai uždrausta.

— Aš esu karališkojo raštininko padėjėjas.

— Eik savo keliu, mažyli.

— Tas karališkasis raštininkas vardu Ramzis. Jis — faraono Sečio sūnus.

— Dirbtuvė uždaryta.

— Tada tuo labiau tu gali man leisti ją apžiūrėti.

— Man įsakyta nieko neleisti.

— Būdamas sukalbamesnis, tu išvengsi oficialaus skundo.

— Nešdinkis.

Ameniui pasidarė baisiai apmaudu, kad jis toks menkutis. Štai Ramzis be jokio vargo kilstelėtų tą storžievį nuo žemės ir sviestų jį į kanalą. Ką gi, jeigu jam trūksta jėgų, tai jis imsis gudrybės.

Amenis atsisveikino su sargybiniu ir apsimetė nueinąs. Tačiau, užuot grįžęs atgal į miestą, jis pasuko už kampo, pamatė kopėčias ir užlipo jomis ant šalia dirbtuvės stūksančio javų sandėlio stogo. Sutemus jis įlindo į dirbtuvę pro pastogės langelį, uždegė lempą, stovėjusią ant lentynos, ir ėmė apžiūrinėti gaminių atsargas. Pirmoji rašalo luitelių eilutė jį nuvylė: jie buvo puikios kokybės. Bet antroje eilutėje sudėti luiteliai, nors pažymėti kontrolės ženklu „aukščiausia rūšis“, tikrai neatitiko reikalavimų: jie buvo per maži, neaiškios spalvos, nepakankamo svorio. Pabandęs parašyti tuo rašalu porą hieroglifų, Amenis įsitikino, kad rado netikusios produkcijos gamybos centrą.

Džiaugdamasis sėkme, raštininkas neišgirdo, kaip prie jo prisėlino sargybinis. Smogęs Ameniui lazda per galvą, jis užsimetė bejausmį aukos kūną ant pečių ir nunešė į artimiausią sąvartyną, kur buvo kraunamos visos atliekos. Paryčiais jas sudegindavo.

Smalsuolis neturės progos prabilti.

14

Tempdamas už rankos savo dar kaip reikiant neprabudusią dukrytę, sąvartyno prižiūrėtojas lėtai sliūkino miegančiomis šiaurinio Memfio kvartalo gatvelėmis. Kol neišaušo, jis turi padegti atliekas, sukrautas tarp atokiai stovinčių kvartalo namų. Kasdienis šiukšlių ir atmatų deginimas buvo geras būdas palaikyti mieste švarą paklūstant valdžios nurodytoms higienos taisyklėms. Darbas vienodas ir nuobodus, bet gana gerai mokamas; be to, jį dirbdamas, žmogus jausdavosi naudingas savo bendruomenei.

Šiukšlininkas pažinojo dvi nevalyviausias šio kvartalo šeimas. Jis jau buvo davęs joms pastabą, o dabar įsitikino, kad nevaleikos visai į ją neatsižvelgė, tad jis bus priverstas skirti jiems baudą. Koneveikdamas žmonių giminei būdingą tinginystę, jis pakėlė skudurinę lėlę, kuri išslydo dukrelei iš rankų, ir paguodė mergytę. Baigęs darbą, jis sočiai pavalgydins mažylę, o po gerų pusryčių juodu nueis į sodą, esantį netoli deivės Neit šventyklos, ir pamiegos tamarisko šešėlyje.