Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Setis buvo toks susikaupęs, kad Ramzis nedrįso jo klausinėti.

Staiga Faraono žvilgsnis atgijo:

— Žiūrėk, Ramzi, žiūrėk kaip reikiant!

Žydro dangaus aukštybėse, taip aukštai, kad atrodė sparnais liečią saulę, į pietus skrido trikampiu išsirikiavę paukščiai keliauninkai.

— Jie atskrenda iš anapus, iš ten, kur baigiasi visi mums žinomi pasauliai, — tarė Setis, — iš beribės erdvės, kur dievai kiekvieną akimirką kuria gyvybę. Būdami energijos okeane, jie turi paukščių su žmogaus galva pavidalą ir minta šviesa; o kai kerta žemiškojo pasaulio ribas, jie pavirsta kregždėmis ar kitais paukščiais keliauninkais. Nepamiršk į juos žiūrėti, nes jie yra mūsų prisikėlę protėviai, užtariantys mus prašydami Saulę, kad jos ugnis mūsų nesunaikintų. Jie įkvepia Faraoną ir nubrėžia jo kelią, kurio paprastų mirtingųjų akys neįžvelgia.

Kai sutemo ir įsižiebė žvaigždės, Setis išmokė sūnų dangaus paslapčių. Jis atskleidė Ramziui žvaigždynų pavadinimus, papasakojo apie nesiliaujantį niekada nepailstančių planetų, Saulės ir Mėnulio judėjimą ir apie Zodiako ženklų dekadų reikšmes. Juk Faraonas privalėjo išplėsti savo galią ligi pat Visatos pakraščių, kad jo rankos neatstumtų joks Žemės kampelis.

Ramzis gerte gėrė tėvo žodžius, dėdamasis juos ir į galvą, ir į širdį. Jis, nepraradęs nė kruopelytės, pripildė sielą jam taip dosniai suteikto peno. Tą rytą aušra pasiskubino ir nušvito per anksti.

Augmenijos gausa neleido karališkajam laivui plaukti pirmyn. Setis, Ramzis ir keturi jūreiviai, apsiginklavę ietimis, lankais ir svaidomaisiais vėzdais, įlipo į lengvą papiruso valtį. Faraonas pats nurodė irkluotojams kryptį.

Ramzis pasijuto perkeltas į kitą pasaulį, neturintį nieko bendra su slėniu. Žmogaus veiklos čia nebuvo nė pėdsako; aštuonių metrų aukščio papirusai kartais dengė saulę. Jeigu Ramzio oda nebūtų ištepta storu riebaus tepalo sluoksniu, jį būtų ėste suėdę tūkstančiai vabzdžių, kurtinamai zvimbusių aplink.

Įveikęs tas vandens džiungles, luotas ėmė slysti lyg ir ežeriuku, kurio viduryje kilo dvi salelės.

— Šventieji Pė ir Depo miestai, — ištarė Faraonas.

— Miestai? — nustebo Ramzis.

— Jie skirti teisuolių sieloms, kurių buveinė — visa gamta. Kai gyvybė ištryško iš pirmapradžio vandenyno, ji įgavo išnirusių iš vandens žemės kauburėlių formą. Štai dvi šventos kalvelės. Susiliejusios tavo sieloje į vieną, jos sudarys ypatingą šalį, kuri taps mėgstama dievų buveine.

Kartu su tėvu Ramzis įžengė į „šventųjų miestų“ žemę ir susimąstė stovėdamas priešais kuklią šventovę — paprastą trobelę iš nendrių, prieš kurią į žemę buvo įbesta lazda su jos viršūnėje išdrožinėta spirale.

— Tai pareigos simbolis, — paaiškino karalius. — Kiekvienas turi surasti savąją ir ją atlikti, o tik paskui rūpintis savimi. Svarbiausia Faraono pareiga — būti pirmuoju dievų tarnu; jeigu jis tarnautų tik pačiam sau, būtų tik tironas.

Juos supo begalė jėgų, kėlusių nerimą. Buvo visiškai neįmanoma išsaugoti ramybę šiame chaose, kur nuolat reikėjo būti budriam. Tik Setis atrodė nė kiek nesijaudinąs, tarsi ta nesuvokiama gamta būtų paklususi jo valiai. Jeigu jo žvilgsnis nebūtų toks ramus ir pasitikintis, Ramzis jau seniai būtų manęs, kad pasiklydo milžiniškų papirusų tankmėje.

Staiga augmenijos siena prasiskyrė, akiratis nušvito, ir luotas nusliuogė žalsvu vandeniu, skalaujančiu krantą, kur skurdžiose lūšnelėse gyveno nuogi ir susitaršę žvejai. Jie gaudė žuvis tinklais, varžomis ir meškerėmis, perskrosdavo laimikį ilgais peiliais, išvalydavo jį, išmesdavo vidurius ir džiovindavo saulėje. Du nešė ką tik sugautą Nilo ešerį — tokį didžiulį, kad nuo svorio linko lazda, prie kurios jis buvo prikabintas.

Netikėto apsilankymo užklupti, žvejai atrodė išsigandę ir nusiteikę priešiškai. Susimetę krūvon, jie tvirtai spaudė rankose savo ilguosius peilius.

Ramzis išėjo į priekį, ir visi priešiški žvilgsniai susmigo tiesiai į jį.

— Nusilenkite Faraonui.

Žvejų pirštai atsigniaužė, ir peiliai nukrito ant purios žemės. Sečio pavaldiniai puolė kniūbsti priešais savo valdovą, o paskui pakvietė jį kartu pavakarieniauti.

Žvejai ėmė juokauti su kariais, o šie padovanojo jiems du ąsočius alaus. Kai visi sumigo deglų šviesoje, kurių liepsna vijo šalin vabzdžius ir laukinius žvėris, Setis kreipėsi į sūnų:

— Štai didžiausi vargšai, bet jie atlieka savo pareigą ir laukia tavo paramos. Faraonas — tas, kuris padeda silpnam, globoja našlę, maitina našlaitį, rūpinasi kiekvienu, gyvenančiu vargingai. Jis — guvus piemuo, kuris budi dieną naktį, jis — skydas tautai saugoti ir ginti. Apie tą, kurį Dievas parinko vykdyti aukščiausią pareigą, tebus sakoma: „Jo laikais niekas nebadavo“. Nėra kilnesnės užduoties, sūnau, nei tapti Egipto ka: visos šalies maitintoju.

Ramzis praleido keletą savaičių su žvejais ir papiruso skynėjais. Jis išmoko atpažinti daugybę valgomų žuvų rūšių ir pasigaminti lengvą luotą, išlavino savo medžiotojo instinktą, buvo pasiklydęs ir vėl rado kelią pratakų ir pelkių labirinte, klausėsi stipruolių, pasakojančių, kaip po kelių valandų kovos jiems pavyko ištraukti iš vandens milžiniškas žuvis.

Nors jų gyvenimas buvo skurdus ir pilnas pavojų, kitokio jie nenorėjo: slėnio žmonių kasdienybė jiems atrodė nyki ir bespalvė. Jiems užtekdavo trumpai pasisvečiuoti tose pernelyg civilizuotose vietovėse. Pasimėgavę moterų glamonėmis ir atsivalgę mėsos bei daržovių, jie grįždavo į Deltos raistus. Faraono sūnus persiėmė jų jėga; jis išmoko klausytis ir matyti kaip jie. Bendraudamas su jais, Ramzis užsigrūdino: jis nė karto nepasiskundė, nors kūną smelkte smelkė nuovargis, ir vėl, kaip tai buvo akmens skaldykloje, pamiršo visas savo rango privilegijas. Jo jėga ir vikrumas darė stulbinamą įspūdį; Ramzis pats vienas padarydavo tai, ką galėjo nuveikti trys prityrę žvejai. Tačiau tokie žygdarbiai sukeldavo ne tiek susižavėjimą, kiek pavydą, ir naujieji bičiuliai netrukus ėmė šalintis faraono sūnaus.

Taip sudužo dar viena Ramzio svajonė. Jis svajojo tapti kitoks, atsisakyti paslaptingos jame glūdinčios jėgos, kad galėtų būti panašus į kitus žmones ir praleistų jaunystę taip, kaip savo jaunas dienas leidžia akmentašiai, jūreiviai ar žvejai. Setis atvedė jį čia, į šalies pasienį, į šias nuošalias vietoves, kur taip arti tyvuliuojanti jūra jau buvo beužliejanti savo vilnimis sausumą — atvedė jį tam, kad jis suvoktų savo tikrąją esmę ir atsikratytų vaikystės iliuzijų.

Tėvas jį paliko. Bet argi tą naktį prieš laivui išplaukiant jis nenužymėjo sūnui kelio į sostą? Juk jo žodžiai buvo skirti jam, Ramziui, ir niekam kitam.

Svajonė, sapnas, malonės akimirka, ir tiek. Setis kalbėjo vėjui, vandeniui, Deltos begalybei — sūnus buvo jam tik tarpininkas, savo menkumu pabrėžiąs aplinkinių stichijų didybę. Pasiėmęs jį į pasaulio kraštą, jis sutriuškino jaunuolio tuštybę ir išsklaidė jo svaičiojimus. Ramziui neskirta tapti valdovu.

Ir vis dėlto jis jautėsi artimas Sečiui. Nors tėvo asmenybė buvo neišmatuojamai pranašesnė, nors Setis buvo nepasiekiamas, Ramzis troško klausytis jo pamokymų, įrodyti jam savo sugebėjimus, pranokti save. Ne, jo sieloje liepsnojanti ugnis nebuvo paprastas žiburėlis; tėvas tai suprato, ir tos paslaptys, kurias jis jam pamažu atskleidė, buvo skirtos būsimajam faraonui.

Niekas neatvyks jo iš čia pasiimti, jam reikia pačiam leistis į kelią.