Naujųjų metų ir potvynio šventės išvakarėse gražioji Izetė neteko kantrybės. Nepaisydama Ramzio draudimo, ji nuėjo į terasą, kur jos mylimasis skendėjo apmąstymuose, neturėdamas šalia jokių draugų, išskyrus savo šunį. Budrius pastatė ausis, iššiepė dantis ir suurzgė.
— Nuramink tą žvėrį!
Ledinis Ramzio žvilgsnis neleido Izetei prisiartinti.
— Kas gi darosi? Prabilk pagaliau, susimildamas!
Ramzis abejingai nusisuko.
— Tu neturi teisės šitaip su manimi elgtis... Aš dėl tavęs bijojau, aš tave myliu, o tu į mane net nežvilgteli!
— Palik mane vieną.
Ji suklupo ant kelių maldaudama:
— Na, pratark bent žodelį!
Atrodė, jos pagailo net Budriui: jis žiūrėjo į Izetę jau nebe taip priešiškai.
— Ko tu iš manęs nori?
— Pažvelk į Nilą, Izete.
— Ar galiu prie tavęs prieiti?
Jis nieko neatsakė. Izetė įsidrąsino ir prisigretino prie Ramzio; šuo jai nekliudė.
— Žvaigždė Sotis tuoj pasirodys iš tamsos, — ištarė Ramzis. — Rytoj ji patekės rytuose kartu su saule ir praneš, kad prasideda potvynis.
— Bet juk tai kartojasi kiekvienais metais, tiesa?
— Argi tu nesupranti, kad šie metai bus visai kitokie?
Rimtas Ramzio tonas sujaudino Izetę. Ji nesiryžo pameluoti:
— Ne, nesuprantu.
— Pažvelk į Nilą.
Izetė švelniai glustelėjo prie jo rankos:
— Nebūk toks mįslingas; aš juk tau ne priešas. Kas tau nutiko ten, Deltoje?
— Tėvas suvedė mane akistaton su pačiu savimi.
— Ką tu nori tuo pasakyti?
— Aš neturiu teisės pabėgti. Nuo savęs nepasislėpsi.
— Aš tikiu tavimi, Ramzi, kad ir koks būtų tavo likimas.
Jis švelniai paglostė Izetės plaukus, o ji pažvelgė į mylimąjį visai suglumusi. Išbandymas, kurį jis patyrė ten, Šiaurėje, jį pakeitė.
Jaunuolis tapo vyru.
Kerinčio grožio vyru. Vyru, kurį ji beprotiškai mylėjo.
Nilo potvynių specialistai nesuklydo nurodę dieną, kai upės vanduo ims semti Memfio pakrantes.
Nedelsiant buvo suruošta šventė. Visur buvo paskelbta, kad deivė Izidė, ilgai ieškojusi nužudyto Ozirio, pagaliau jį rado ir prikėlė iš numirusiųjų. Išaušus buvo atidaryta pagrindinio miestui tiekiančio vandenį kanalo užtvanka, ir į jį plūstelėjo galinga potvynio srovė. Kad kyląs vanduo nieko negriautų, žmonės mėtė į bangas tūkstančius statulėlių, vaizduojančių vyriškį nukarusiomis krūtimis ir papiruso ūgliais apžėlusia galva, laikantį rankose padėklus, pilnus maisto: tai buvo Hapis, Nilo vaisingumo simbolis. Kiekviena šeima parsineš namo molinę gertuvę potvynio vandens, kuris užtikrins jai gerovę ateinančiais metais.
Šurmuliavo ir rūmai. Nepraeis nė valanda, ir iš jų pajudės procesija su Faraonu priešakyje, kuri nueis prie Nilo ir atnašaus ten aukas. Kiekvienam rūpėjo, kokią vietą jis užims toje eisenoje, nes taip liaudžiai būdavo parodoma, kokią padėtį valstybėje užima vienas ar kitas didikas.
Šenaras nenustygo vietoje bene dešimtą kartą klausdamas rūmininko:
— Ar mano tėvas pagaliau nurodė, kur aš turiu atsistoti?
— Dar ne.
— Gryna beprotybė! Paklauskite procesijos tvarkdario.
— Karalius pats nurodys tvarką, atsistojęs eisenos priekyje.
— Betgi visi jau žino savo vietą!
— Atleiskite, aš daugiau nieko nežinau.
Šenaras nervingai patikrino, kaip krinta jo ilgo lininio drabužio klostės, ir pasitaisė trijų eilių vėrinį iš karneolio rutuliukų. Jis būtų norėjęs vilkėti prabangiau, bet negalėjo leisti sau atrodyti prašmatniau už tėvą. Taigi gandai pasitvirtino: Setis iš tiesų ketino pakeisti eisenos tvarką, iš anksto susitaręs su karaliene. Bet kodėl nieko nepasakytajam, Šenarui? Jeigu karališkoji pora laiko jį nuošalyje, vadinasi, jis turi laukti nemalonės. O kas gi galėjo ją užtraukti ant Šenaro galvos, jei ne tas garbėtroška Ramzis?
Šenaras pagalvojo, kad tikriausiai klydo, nepakankamai įvertinęs savo broliuką. Tas gyvačiūkštis nesiliovė patyliukais rezgęs prieš jį intrigas ir manė, kad sudavė lemiamą smūgį apšmeiždamas vyresnįjį brolį, o Tuja prisiklausė jo melo ir paveikė savo vyrą.
Taip, ko gero, kaip tik toks buvo Ramzio planas: per didelę viešą ceremoniją užimti pirmąją vietą po karališkosios poros, drauge įrodant, kad jis nušalino vyresnįjį brolį.
Šenaras paprašė audiencijos pas motiną.
Dvi žynės baigė rengti didžiąją valdovo sutuoktinę ir dėjo jai ant galvos karūną su dviem ilgom plunksnom, primenančią, kad ji įkūnija gyvybės dvelksmą, apvaisinantį visą šalį. Jai esant, sausra bus nugalėta, ir žemė vėl taps derlinga.
Šenaras nusilenkė motinai.
— Kodėl tiek neryžtingumo mano atžvilgiu?
— Kuo tu skundiesi?
— Argi ne aš turiu padėti tėvui, kai bus aukojama Nilui?
— Tai gali spręsti tik jis pats.
— O jums jis nepranešė ką nutaręs?
— Nejaugi praradai pasitikėjimą savo tėvu? Paprastai tu pirmas girdavai jo išmintingus sumanymus.
Šenaras nutilo, jau gailėdamasis, kad išsiruošė pas motiną. Jos akivaizdoje jis jausdavosi nejaukiai; nerodydama priešiškumo, Tuja sugebėjo stebėtinai įžvalgiai prasiskverbti pro jo sielą slepiantį kiautą ir pataikyti tiesiai ten, kur reikia.
— Aš ir toliau jiems pritariu, galite būti tuo tikra.
— Tokiu atveju ko gi tau nerimauti? Setis pasielgs Egipto interesų labui, o juk tai ir yra svarbiausia, tiesa?
Norėdamas duoti darbo rankoms ir protui, Ramzis perrašinėjo į papiruso ritinėlį išminčiaus Ptahotepo posakį: „Jei esi vadas, turįs duoti nurodymus daugeliui žmonių, kiekvienu atveju stenkis veikti teisingai ir protingai, kad valdydamas nedarytum klaidų“. Faraono sūnus taip įsigilino į tą mintį, tarsi senasis autorius iš amžių glūdumos būtų kreipęsis tiesiai į jį.
Nepraeis nė valanda, ir pas jį ateis procesijos tvarkdarys, nurodysiantis jam vietą eisenoje. Jeigu nuojauta jo neapgauna, jis turėtų užimti vietą, kuri paprastai būdavo skiriama Šenarui. Sveikas protas reikalavo, kad Setis nepažeistų nustatytos tvarkos, bet kodėl šiandien protokolas laiko paslaptyje dvaro hierarchiją, kurią tuoj išvys didžiulė minia, susitelkusi Nilo pakrantėse? Faraonas ruošė kažkokią pribloškiančią staigmeną, ir ta staigmena turėjo būti ne kas kita, o Ramzio paskyrimas Šenaro vieton.
Joks įstatymas neįpareigojo faraono paskirti savo įpėdiniu vyresnįjį sūnų; jis netgi neprivalėjo rinktis įpėdinio iš kilmingųjų. Daugybė faraonų ir karalienių buvo kilę iš kuklių šeimų, nesusijusių su dvaru. Pati Tuja buvo neturtinga provinciale.
Ramzio atmintyje atgijo akimirkos, praleistos šalia tėvo. Nė viena iš jų nebuvo atsitiktinė. Netikėtumais ir staigiais praregėjimais Setis privertė jį atsikratyti iliuzijų ir suvokti savo tikrąją prigimtį. Kaip liūtukas gimdavo tam, kad taptų liūtu, taip Ramzis jautėsi gimęs tam, kad valdytų.
Kadaise jis manė, kad gali laisvai rinktis savo kelią, o buvo priešingai: jis neturėjo jokios laisvės, jo gyvenimo kelią nubrėžė likimas, o Setis stebėjo, kad Ramzis nuo jo nenutoltų.
Kelio, ėjusio nuo rūmų upės link, pakraščiuose spietėsi daugybė žioplių: jiems pasitaikė viena iš retų progų išvysti Faraoną, jo sutuoktinę, jų vaikus, didikus ir aukštuosius pareigūnus šią švenčių dieną, kai visi džiaugėsi Naujųjų metų ir potvynio pradžia.
Pro savo kambario langą Šenaras žiūrėjo į smalsuolius, netrukus pamatysiančius, kaip jis bus nuvainikuotas ir pažemintas. Setis net nesuteikė jam galimybės apsiginti ir įrodyti, kad Ramzis nesugebės tapti valdovu. Faraonui pritrūko įžvalgumo, jis apsiribojo nepagrįstu ir neteisingu nutarimu.
Читать дальше