Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Nemaža dvariškių su juo nesutiktų. Šenaras pagalvojo, kad galėtų juos sutelkti ir sudaryti opoziciją, į kurią Setis privalėtų atsižvelgti. Daug didikų pasitikėjo Šenaru. Užtektų Ramziui kartą kitą suklupti, ir vyresnysis brolis beregint atgautų pranašumą. O jei Ramzis nesuklups pats, Šenaras išraus jo kelyje tiek duobių, kad jaunėlis tikrai jų neišvengs.

Procesijos tvarkdarys paprašė vyresnįjį faraono sūnų eiti paskui jį: eisena buvo bepajudanti iš vietos.

Ramzis sekė procesijos tvarkdariui iš paskos.

Eisena buvo išsirikiavusi nuo rūmų vartų ligi išėjimo iš šventyklų kvartalo. Ramzį nuvedė į kolonos priekį, kur stovėjo karališkoji pora, o prieš ją — kelių atvėrėjas. Skustagalviai, baltai vilkį žyniai žiūrėjo į einantį pro šalį jaunesnįjį Sečio sūnų ir stebėjosi jo rimta, oria laikysena. Kai kas jį laikė dar paaugliu, kuriam rūpi tik žaidimai, begalinės pramogos ir kurio laukia lengvas, bet blankus gyvenimas.

Ramzis žingsniavo pirmyn.

Jis praėjo keletą įtakingų dvariškių ir prašmatniai išsipuošusių kilmingų damų. Pirmą kartą jaunesnysis faraono sūnus pasirodė viešai. Ne, tai buvo ne sapnas: tėvas ketino paskelbti jį sosto įpėdiniu kaip tik Naujųjų metų dieną.

Tačiau Ramzį staiga sustabdė.

Procesijos tvarkdarys paprašė jį užimti vietą už didžiojo Pta žynio, toli už karališkosios poros, toli už Šenaro, kuris puikavosi tėvo dešinėje kaip oficialiai pripažintas Sečio įpėdinis.

18

Ištisas dvi dienas Ramzis nei valgė, nei gėrė ir niekam nepratarė nė žodžio.

Suprasdamas didžiulį savo draugo nusivylimą, Amenis nelindo jam į akis ir laikėsi tylos. Jis buvo šalia Ramzio kaip šešėlis, neįkyrėdamas jam ir nedrumsdamas ramybės. Be abejo, Ramzis išėjo į viešumą ir dabar buvo dvariškis, turintis teisę dalyvauti valstybinėse apeigose ir ceremonijose, bet dėl jam paskirtos vietos tapo tik jų statistu. Visų akyse karūnos paveldėtoju liko Šenaras.

Auksaspalvis šuo jautė šeimininko liūdesį ir nekvietė jo nei žaisti, nei eiti pasivaikščioti. Jis tik tylomis nenuleido nuo Ramzio akių, ir tas visiškas šuns pasitikėjimas padėjo karalaičiui išsivaduoti iš kalėjimo, kurio duris jis pats buvo užtrenkęs sau iš paskos: kadangi reikėjo maitinti šunį, Ramzis pagaliau sutiko suvalgyti tai, ką jam atnešė jo ištikimasis raštininkas.

— Aš kvailys, Ameni, ir garbėtroška. Tėvas davė man gerą pamoką.

— Kokia prasmė tau šitaip kankintis?

— Maniau, kad aš ne toks kvailas.

— Argi valdžia — toks jau svarbus dalykas?

— Valdžia — ne. Svarbu gyventi taip, kad atitiktum savo tikrąją paskirtį. O aš buvau įsitikinęs, kad mano tikroji paskirtis — valdyti. Tėvas stengėsi atitolinti mane nuo sosto, o aš buvau aklas ir to nesupratau.

— Tu susitaikysi su savo lemtimi?

— O ar man apskritai dar kas nors lemta?

Amenis baiminosi, kad jo draugas gali netekti proto. Ramzis buvo apimtas tokios gilios nevilties, kad ji galėjo pastūmėti jį kokiam nors beprotiškam poelgiui, kuriuo jis save pražudytų. Tik laikas pajėgs sušvelninti tą nusivylimą, bet kantrybė nebuvo ta dorybė, kuria Ramzis būtų galėjęs pasigirti.

— Saris kviečia mus pažvejoti, — tyliai tarė Amenis. — Ar sutinki truputį papramogauti?

— Kaip nori.

Jaunasis raštininkas vos sulaikė džiaugsmo protrūkį. Jei Ramzis vėl ims mėgautis gyvenimo malonumais, jis greit liausis krimtęsis.

Buvęs Ramzio auklėtojas su žmona sukvietė geriausius apsišvietusio jaunimo atstovus, norėdami supažindinti juos su subtiliu malonumu: meškeriojimu dirbtiniame ežere, kur buvo veisiamos ir auginamos žuvys. Kiekvienas dalyvis gavo trikoję taburetę patogiai atsisėsti ir akacijos medžio meškerykotį; labiausiai įgudęs bus paskelbtas konkurso nugalėtoju ir laimės puikų papirusą, bylojantį apie Sinuhės nuotykius. Tai buvo klasikinis romanas, kurį mėgo ir vertino ištisos išsilavinusių žmonių kartos.

Ramzis užleido savo vietą Ameniui, kuriam labai patiko ši originali pramoga. Argi jis gali suprasti, kad nei jo draugystė, nei gražiosios Izetės meilė neužgesins ugnies, kuri siautėja Ramzio sieloje? Laikas tik įpūs tą nepasotinamą liepsną, kurią jis turi kurstyti. Kad ir koks būtų jo likimas, jis nesusitaikys su vidutinybei skirtu gyvenimu. Jis žavėjosi tik dviem būtybėmis: savo tėvu, Faraonu, ir savo motina, karaliene. Jis norėtų vadovautis tik jų principais ir sampratomis — tik jų, ir niekieno kito.

Saris meiliai uždėjo ranką ant savo buvusio mokinio peties:

— Tau nuobodu?

— Tavo priėmimas tikrai pavyko.

— Na, jis nusisekė dėl to, kad tu sutikai jame dalyvauti.

— Ironizuoji?

— Nė nemanau. Tavo padėtis dabar aiški ir užtikrinta. Daugelis dvariškių gėrėjosi tavimi, pamatę žengiantį procesijoje.

Linksmuolis Saris atrodė esąs nuoširdus. Jis nusivedė Ramzį prie altanos, kur svečiai buvo vaišinami šaltu alumi.

— Karališkojo raštininko tarnyba — labiausiai pavydėtinas amatas, — entuziastingai pareiškė jis. — Nusipelnęs faraono pasitikėjimo, tu gali patekti ten, kur saugomi lobiai ir įvairios atsargos; tu gauni nemažą dalį šventykloje atnašautų aukų; tu gražiai apsirengęs, turi arklių ir valtį, gyveni gražioje sodyboje, gauni pajamų iš savo laukų, tavo gerove rūpinasi uolūs tarnai. Tu nevargini rankų, jos lieka baltos ir švelnios, tavo nugara tvirta, tau nereikia nei nešioti sunkių krovinių, nei triūsti nusitvėrus kauptuką ar kirtiklį. Tu išvengi sunkaus darbo, o tavo įsakymai uoliai vykdomi. Grandiklis, nendrinės rašymo lazdelės ir papiruso ritinėlis užtikrina tau gerovę ir daro tave turtingą ir gerbiamą. O kaipgi šlovė, paklausi tu manęs. Bet juk tu jos sulauksi! Mokytų raštininkų amžininkus visi seniai pamiršo, o rašytojams palikuonys gieda liaupses.

— Būk raštininkas, — ėmė cituoti Ramzis bejausmiu balsu, — nes knyga ilgaamžiškesnė už stelą ar piramidę. Ji išsaugos tavo vardą geriau nei bet koks statinys. Raštininkų įpėdiniai — jų išmintį sukaupusios knygos; žyniai, atliekantys jiems pomirtines apeigas, — jų raštai. Jų sūnus — lentelė, kurioje jie rašo, o hieroglifais išmargintas akmuo — jų žmona. Tvirčiausi pastatai virsta dulkėmis ir išnyksta, o raštininkų darbai išlieka per amžius.

— Puiku! — sušuko Saris. — Tu nepraradai nė trupinėlio iš to, ko aš tave mokiau.

— To moko mūsų protėviai.

— Žinoma, žinoma... Bet juk tai aš perteikiau tau jų pamokymus.

— Esu tau dėkingas.

— Kuo toliau, tuo labiau aš tavim didžiuojuosi! Būk geras karališkasis raštininkas ir negalvok apie nieką kita.

Tuo metu namų šeimininko dėmesio prireikė kitiems svečiams. Visi plepėjo, gėrė, meškeriojo, neva atvirai išsipasakodami vienas kitam savo paslaptis, o Ramzis nuobodžiavo jausdamasis svetimas tam menkam pasaulėliui, visiškai patenkintam savo vidutinybe ir privilegijomis.

Vyresnioji sesuo švelniai paėmė jį už rankos.

— Ar tu laimingas? — pasiteiravo Dolantė.

— Negi nematyti?

— Ar aš graži?

Atsitraukęs per porą žingsnių, Ramzis nužvelgė seserį. Jos suknelė buvo gana egzotiška, pernelyg ryškių spalvų, o perukas per daug įmantrus, bet Dolantė atrodė ne tokia pailsusi kaip paprastai.

— Tu tiesiog tobula namų šeimininkė.

— Išgirsti iš tavęs komplimentą — kokia retenybė!

— Tuo jis vertingesnis.

— Visiems patiko, kaip tu elgeisi per apeigas, kai Nilui buvo atnašaujamos aukos.

— Aš juk nepajudėjau iš vietos ir nepratariau nė žodžio.

— Būtent... Tai buvo puiki staigmena! Nes dvaras tikėjosi kitokios reakcijos.