Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Kokios gi?

Pašaipiose Dolantės akyse blykstelėjo pikta liepsnelė.

— Protesto... Pasipiktinimo, gal net agresyvumo. Kai tu negauni ko norėjęs, dažniausiai elgiesi kur kas audringiau. Bene liūtas pavirto ėriuku?

Ramzis sugniaužė kumščius, kad neskeltų jai antausio.

— O ar tu žinai, Dolantė, ko aš noriu?

— To, ką turi tavo brolis ir ko tu niekada neturėsi.

— Klysti. Aš nepavydus. Aš tik ieškau savos tiesos, ir nieko kito.

— Dabar jau atostogos, Memfyje darosi per daug tvanku. Mes išvykstame į vasarnamį Deltoje. Prisidėk prie mūsų, šeimos nariai taip retai ištaiko progą pabūti kartu! Tu išmokysi mus vairuoti valtį, mes plaukiosime ir gaudysime stambias žuvis.

— Mano tarnyba...

— Neprieštarauk, Ramzi; kadangi dabar viskas aišku, būk atidesnis savo artimiesiems ir pasidžiauk jų švelnumu.

Meškeriojimo konkurso nugalėtojas džiugiai suriko; namų šeimininkė buvo priverstąjį pasveikinti, o jos vyras įteikė jam papirusą, pasakojantį apie Sinuhės nuotykius.

Ramzis davė ženklą Ameniui.

— Mano meškerė sulūžo, — prisipažino jaunasis raštininkas.

— Eime.

— Jau?

— Žaidimas baigtas, Ameni.

Prie Ramzio priėjo prašmatniai apsirengęs Šenaras.

— Gaila, kad atėjau taip vėlai: negalėjau pasigėrėti tavo įgūdžiais.

— Mane pavadavo Amenis.

— Trumpalaikis nuovargis?

— Manyk, kaip nori.

— Puiku, Ramzi. Tu kasdien vis aiškiau suvoki, kas tau galima, o kas — ne. Vis dėlto aš tikėjausi išgirsti iš tavęs padėką.

— Už ką?

— Tau buvo leista dalyvauti puikioje procesijoje tik dėl to, kad aš tave užtariau. Setis išvis nenorėjo, kad tu joje dalyvautum, nes baiminosi, ir pagrįstai, kad tu nemokėsi gražiai elgtis. Laimė, tu gana gerai atlikai savo vaidmenį. Elkis šitaip ir ateityje, tuomet mūsų santykiai liks geri.

Ir Šenaras išėjo, lydimas viso būrio karštų sekėjų, garbintojų ir pataikūnų. Saris su žmona jam nusilenkė džiaugdamiesi, kad jis pagerbė juos netikėtu apsilankymu.

Ramzis glostė Budriaus galvą; šuo net užsimerkė iš palaimos. Faraono sūnus žvelgė į cirkumpoliarines žvaigždes, kurios buvo laikomos amžinomis. Anot išminčių, aname pasaulyje jos sudarydavo prisikėlusio Faraono širdį, kai dievų teismas pripažindavo jį teisuoliu.

Gražioji Izetė pakilo, nuoga priėjo prie Ramzio ir pakibo jam ant kaklo:

— Bent trumpam palik tu tą šunį! Galų gale aš imsiu jam pavyduliauti. Tu mane pamyluoji ir palieki!

— Tu užsnūdai, q aš nenorėjau miego.

— Jeigu pabučiuosi mane, pasakysiu tau paslaptį.

— Nepakenčiu šantažo.

— Man pavyko įsiprašyti pas tavo seserį: ji ir mane pakvietė į Deltą! Taigi tu nesijausi toks vienišas būdamas kartu su savo brangiąja šeima, be to, mudu patvirtinsime gandus, kurie mus jau seniai paskelbė vyru ir žmona.

Ir Izetė ėmė taip švelniai ir meiliai glamonėti Ramzį, kad jis negalėjo likti jai abejingas. Paėmęs ją ant rankų, jis perėjo terasą, paguldė Izetę į lovą ir išsitiesė šalia.

Amenis buvo laimingas: Ramzis atgavo vilko apetitą.

— Išvykimui viskas paruošta, — išdidžiai paskelbė jis draugui. — Aš pats patikrinau mūsų mantą. Pamatysi, tos atostogos išeis mums į naudą.

— Tu jų nusipelnei; turbūt ketini atsimiegoti?

— Kai imuosi kokio nors darbo, negaliu sustoti.

— Pas mano seserį tau nebus kas veikti.

— Bijau, kad bus. Tavo pareigos reikalauja susipažinti su daugybe dokumentų ir...

— Ameni! Ar tu gali bent kartą pailsėti?

— Koks ponas, toks ir tarnas.

Ramzis suėmė jį už pečių:

— Tu man ne tarnas, o draugas. Paklausyk mano patarimo: pailsėk keletą dienų.

— Pabandysiu, bet...

— Tau neduoda ramybės koks nors rūpestis?

— Tie nekokybiški rašalo luiteliai, ta įtartina dirbtuvė. Aš noriu sužinoti tiesą.

— Ar ji mums prieinama?

— Nei Egiptas, nei mes patys negalime taikstytis su tokiais piktnaudžiavimais.

— Šneki kaip valstybės vyras!

— Esu tikras, kad tu galvoji taip pat.

— Aš paprašiau savo motinos padėti mums.

— Betgi tai... tai nuostabu!

— Kol kas — jokių rezultatų.

— Mes pasieksim tikslą.

— Man nusispjauti į tuos rašalo luitelius ir dirbtuvę, bet aš noriu pažvelgti į akis žmogui, kuris bandė mane nužudyti, ir tam, kuris įsakė tai padaryti.

Ramzio balse skambėjo toks ryžtas, kad Amenis net krūptelėjo.

— Aš turiu gerą atmintį, Ameni.

Saris pasamdė puošnų laivelį, kuriame patogiai įsitaisė trisdešimt pakviestųjų. Jis iš anksto gardžiavosi malonumu įsivaizduodamas, kaip jie plauks tikra jūra, kurią sudarė išsilieję potvynio vandenys, ir kaip pasieks patogų būstą ant kalvos viršūnės, apaugusios palmėmis. Ten bus lengviau pakelti karštį, ir dienos slinks viena po kitos palaimingai tinginiaujant.

Kapitonas skubėjo išplaukti: navigacijos tarnyba ką tik leido jam palikti uostą. Jeigu jis praleis savo eilę, teks laukti dvi tris valandas.

— Ramzis vėluoja, — apgailestaudama tarė jo vyresnioji sesuo.

— Tačiau gražioji Izetė jau laive, — priminė Saris.

— O kur jo daiktai?

— Pakrauti į laivą dar auštant, prieš kaitrą.

Dolantė nekantriai treptelėjo koja.

— Štai jo raštininkas!

Amenis skuodė smulkiais žingsneliais. Nepratęs taip skubėti, jis visai užduso ir įstengė prabilti tik šiek tiek atgavęs kvapą.

— Ramzis dingo, — pranešė jis susirinkusiesiems.

19

Keleivis, kurį lydėjo auksaspalvis šuo nukarusiomis ausimis, nešėsi ant nugaros susuktą ir diržu sujuostą demblį. Kairėje rankoje jis laikė odinį maišą, kuriame buvo klubjuostė ir sandalai, o dešinėje — lazdą. Sustojęs pailsėti, jis išvyniodavo demblį, patiesdavo jį kokio nors medžio pavėsyje ir numigdavo, saugomas savo ištikimojo bendrakeleivio.

Karalaitis Ramzis įveikė pirmąją kelionės dalį laivu, o antrąją pėsčias. Žingsniuodamas siaurais takeliais, einančiais kyšančiomis iš vandens kalvomis, jis pabuvojo daugybėje kaimų, o valgydavo kartu su valstiečiais. Miestas jį nuvargino, o čia jis atrado ramybės pasaulį, niekada nesikeičiantį ir skaičiuojantį dienas pagal metų laikus bei šventes.

Ramzis neperspėjo nei Amenio, nei gražiosios Izetės. Jis norėjo keliauti vienas, kaip bet kuris egiptietis, išsiruošęs aplankyti šeimos narių ar vykstąs į vieną iš daugelio statybų aikštelių, kur potvynio metu virte virė darbas.

Ten, kur tarp kai kurių gyvenviečių tyvuliavo vanduo, jis pasišaukdavo keltininką, plukdantį vargšus ir tuos, kurie neturėjo net paprasčiausios valties. Milžinišku vandens paviršiumi zujo dešimtys įvairiausių dydžių laivų laivelių; kai kurie buvo pilni vaikų, o šie, krykštaudami ir skeryčiodamiesi, dažnai įkrisdavo į vandenį ir kiek įkabindami plaukdavo į krantą lenktyniaudami tarpusavyje.

Poilsio, žaidimų ir kelionių laikas... Ramzis jautė Egipto liaudies kvėpavimą, jos stiprų ir giedrą džiaugsmą, besiremiantį pasitikėjimu Faraonu. Apie Setį visur buvo kalbama pagarbiai ir su pasigėrėjimu. Jo sūnus tuo didžiavosi ir prisiekė sau, kad bus vertas savo tėvo, net jeigu liks paprastu raštininku, kurio pareiga — registruoti, kiek nuimta javų, ar rašyti įsakus.

Žaliuojančios Fajumo provincijos, kur viešpatavo Sobekas — dievas krokodilas, prieigose daugelio hektarų plote driekėsi karališkasis haremas Mer-Uras, „dangaus numylėtinis“, kurį prižiūrėjo rinktiniai sodininkai. Sumaniai įrengtų kanalų tinklas aptarnavo erdvią valdą, kurią kai kas laikė gražiausia visame Egipte; pagyvenusios kilmingos damos čia ramiai leido paskutinius savo gyvenimo metus, gėrėdamosi nuostabiomis jaunomis moterimis, kurioms buvo leista dirbti audyklose ir mokytis poezijos, muzikos bei šokių mokyklose. Emalio dirbinių specialistės tobulino savo įgūdžius šalia papuošalų kūrėjų. Nelyginant avilys, haremas dūzgė nuo nesiliaujančios veiklos.