Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Prieš prisistatydamas prie įėjimo į Mer-Urą, Ramzis pakeitė klubjuostę, apsiavė sandalus ir nubraukė nuo šuns dulkes. Nusprendęs, kad atrodo padoriai, Ramzis priėjo prie nemalonaus veido sargybinio:

— Atvykau aplankyti draugo.

— O rekomendacinį laišką ar turi, jaunuoli?

— Man jis nereikalingas.

Sargybinis užrietė nosį ir nužvelgė atvykėlį nuo galvos iki kojų:

— Iš kur tiek pasipūtimo?

— Nes aš esu karalaitis Ramzis, Sečio sūnus.

— Sumanei iš manęs pasišaipyti? Faraono sūnus keliauja su palyda.

— Man užtenka mano šuns.

— Eik sau kur ėjęs, bernužėli. Tavo juokai visai nevykę.

— Įsakau mane praleisti.

Tvirtas Ramzio tonas ir skvarbus žvilgsnis nustebino sargybinį. Ką pagaliau su juo daryti: pavaryti tą apsišaukėlį šalin ar imtis atsargumo priemonių?

— Kuo vardu tavo draugas?

— Mozė.

— Palauk čia.

Budrius atsitūpė medžio šešėlyje. Aplink kvepėjo gėlėmis ir čiulbėjo šimtai paukščių, susukusių lizdus haremo medžiuose: kas galėjo būti maloniau?

— Ramzi!

Nustūmęs sargybinį, prie Ramzio pribėgo Mozė. Draugai apsikabino, paskui įėjo pro vartus, lydimi Budriaus, kuris nespėjo uostinėti: tiek skaniausių kvapų sklido iš sargybos posto virtuvės.

Mozė su Ramziu pasuko plytelėmis grįsta alėja, vingiuojančia tarp figmedžių. Ji atvedė juodu prie ežeriuko, kur žydėjo balti plačialapiai lotosai. Draugai susėdo ant suoliuko iš trijų klinčių gabalų.

— Koks puikus netikėtumas, Ramzi! Tave paskyrė čia, į Mer-Urą?

— Ne. Aš tiesiog norėjau tave pamatyti.

— Tu atvykai vienas, be palydos?

— Gal tu tuo piktiniesi?

— Ne! Tik tu ir galėjai taip pasielgti. Ką veikei nuo to laiko, kai mūsų būrelis iširo?

— Tapau karališkuoju raštininku ir nusprendžiau, kad tėvas pasirinko mane savo įpėdiniu.

— Šenarui sutinkant?

— Žinoma, tai buvo tik sapnas, bet aš atkakliai juo tikėjau. Kai tėvas viešai paneigė turėjęs tokių ketinimų, mano iliuzijos išsisklaidė, bet...

— Bet?

— Bet kažkokia jėga, ta pati jėga, kuri pastūmėjo mane pervertinti savo sugebėjimus, ir toliau man vadovauja, mane skatina ir įkvepia. Man šlykštu ir pagalvoti, kad aš galėčiau dykinėti kaip bet kuris didikas. Moze, kuo mums užpildyti savo gyvenimą?

— Tu teisus: tai vienintelis iš tiesų svarbus klausimas.

— Na, ir kaip tu į jį atsakai?

— Lygiai taip pat nevykusiai kaip ir tu. Aš esu vienas iš šio haremo šeimininko padėjėjų, dirbu audykloje, prižiūriu puodžių darbą, turiu penkių kambarių namą, sodą ir puikų maistą. Haremo bibliotekos dėka man, hebrajui, tapo prieinama visa Egipto išmintis! Ko dar būtų galima norėti?

— Gražios moters.

Mozė šyptelėjo.

— Čia jų netrūksta. Tu jau įsimylėjęs?

— Galbūt.

— Ką?

— Gražiąją Izetę.

— Gardus kąsnelis! Bent jau taip sako. Galėčiau tau tik pavydėti... Bet kodėl tu sakai „galbūt“?

— Matai, ji puiki, ir mudu nuostabiai sutariame, bet negaliu tvirtai pasakyti, kad ją myliu. Aš įsivaizdavau, kad meilė kitokia: stipresnė, beatodairiškesnė, labiau...

— Nekankink savęs, džiaukis šia akimirka: argi ne to mus moko arfininkės, džiugindamos mums širdį puotų metu?

— O tu? Ar radai savo meilę?

— Turėjau meilės nuotykių, žinoma... Bet nieko tikra. Mane taip pat degina kažkokia ugnis. Aš nežinau, kaip ją pavadinti, ir nežinau, ar verta ją pamiršti, ar, priešingai, leisti jai įsiliepsnoti.

— Mes neturime pasirinkimo, Moze. Jei bandysime pabėgti nuo to, kas mums skirta, išnyksime kaip nelemti šešėliai.

— Ar manai, kad šis pasaulis yra šviesa?

— Šviesa yra šiame pasaulyje.

Mozė pakėlė akis aukštyn ir pažvelgė į dangų.

— O gal ji slypi saulės širdyje?

Ramzis privertė draugą nuleisti akis:

— Nežiūrėk tiesiai į saulę, ji tave apakins.

— Aš atskleisiu tai, kas paslėpta.

Jų pokalbį pertraukė siaubo šūksnis. Lygiagrečiai einančia alėja kiek kojos įkerta lėkė dvi audėjos.

— Dabar mano eilė tave nustebinti, — tarė Mozė. — Eime, nubausime nelabąjį, kuris gąsdina tas vargšiukes.

Sąmyšio kaltininkas nė nebandė pasprukti; atsiklaupęs ant vieno kelio, jis pakėlė nuo žemės gražios tamsiai žalios spalvos gyvatę ir įkišo ją į maišą.

— Setau!

Gyvačių žinovas atrodė nė kiek nesusijaudinęs. Kai nustebęs Ramzis paklausė, ką jis čia veikiąs, Setau jam paaiškino, kad parduodamas gyvačių nuodus haremo laboratorijai jis pelnosi pragyvenimui ir nuo nieko nepriklauso. Be to, galimybė praleisti kelias dienas su Moze jam buvusi nepaprastai maloni. Kadangi nei vienas, nei kitas nevaržė savęs pernelyg griežtais moralės priesakais, abu ketino smagiai pagyventi, kol jų keliai vėl išsiskirs.

— Aš išmokiau Mozę šiokių tokių savo amato pradmenų. Ramzi, užsimerk!

Kai jam buvo leista atsimerkti, Ramzis pamatė Mozę, tvirtai atsispyrusį kojomis į žemę ir laikantį dešinėje rankoje ploną tamsiai rudą lazdą.

— Nieko sau žygdarbis!

— Įsižiūrėk geriau, — patarė Setau.

Lazda atgijo ir ėmė rangytis. Mozė numetė ant žemės ilgą gyvatę, kurią Setau tuoj pat vėl pagavo.

— Argi tai — ne šaunus natūralios magijos triukas? Truputis šaltakraujiškumo, ir gali apdumti akis bet kam, net faraono sūnui!

— Na, tada išmokyk ir mane naudotis tokiomis lazdomis.

— Kodėl gi ne!

Trys draugai pasitraukė į nuošalų sodo kampelį, ir Setau ėmė mokyti savo bičiulius: norint suvaldyti gyvą roplį, reikėjo įgusti veikti mikliai ir tiksliai.

Būrelis lieknų merginų repetavo šokį, kuris labiau priminė akrobatines pratybas. Siauras pusilges merginų klubjuostes prilaikė juostelės, sukryžiuotos nugaroje ir ant krūtinės; jų plaukai aukštai viršugalvyje buvo surišti į arklio uodegas, kurių galiukus puošė medinis rutuliukas. Jos labai darniai atliko sudėtingas šokio figūras.

Mozė, kuriam šokėjos buvo labai palankios, sąmoksliškai leido Ramziui gėrėtis reginiu, bet jo paties nuotaika vis labiau gedo. Setau nekvaršino sau galvos tokiais rūpesčiais, dėl kurių nerado ramybės abu jo draugai: nuolatinis darbas su gyvatėmis, gresiančiomis staigia ir neišvengiama mirtimi, teikė jo gyvenimui užtektinai prasmės. Mozė taip pat būtų gyvenęs dėl kokios nors panašios aistros, bet jį pančiojo begalė administracinių reikalų, kuriuos jis tvarkė taip vykusiai, kad visai netolimoje ateityje galėjo tikėtis tapti haremo valdytoju.

— Kada nors aš visa tai mesiu, — pažadėjo jis Ramziui.

— Ką turi galvoje?

— Pats nežinau, bet šitoks gyvenimas man darosi vis nepakenčiamesnis.

— Mes pasitrauksime kartu.

Kažkuri šokėja atsidūrė taip arti, kad užkliudė abu draugus savo iškvėpintu kūnu, bet tai jų nepralinksmino. Šokiui pasibaigus jie leidosi įkalbami pasivaišinti su merginomis, susėdusiomis prie melsvo vandens baseino. Karalaičiui Ramziui teko atsakyti į daug klausimų apie dvarą, karališkojo raštininko pareigas ir ateities planus. Jis atsakinėjo atšiauriai, beveik šiurkščiai, daugiau išsisukinėdamas nei patenkindamas jų smalsumą. Nusivylusios pašnekovės paliko jį ramybėje ir ėmė rungčiomis cituoti įvairiausių eilėraščių ištraukas, šitaip rodydamos savo išsilavinimą.

Ramzis pastebėjo, kad viena iš jų sėdėjo tylomis. Ji buvo jaunesnė už savo drauges ir nepaprastai žavi: blizgančiais rašalo juodumo plaukais ir žalsvai mėlynomis it jūros vanduo akimis.

— Kuo ji vardu? — paklausė jis Mozės.