Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Nefertarė.

— Kodėl ji tokia drovi?

— Ji kilusi iš kuklios šeimos, visai neseniai atvyko į haremą ir pasirodė besanti puiki audėja. Netrukus ėmė pirmauti visose srityse. Turtingų šeimų merginos negali jai šito atleisti.

Keletas šokėjų atnaujino puolimą ir pabandė pelnyti karalaičio Ramzio palankumą. Sklido gandai apie jo vedybas su gražiąja Iže te, bet faraono sūnaus širdis tikriausiai platesnė nei kitų vyrų? Ramzis paspruko nuo kokečių ir atsisėdo šalia Nefertarės.

— Ar mano draugija jūsų nevaržo?

Toks tiesus klausimas ją nuginklavo. Nefertarė sunerimusi pažvelgė į Ramzį.

— Atleiskite man už stačiokiškumą, bet matau, kad jūs tokia vieniša, nuo visų atsiskyrusi.

— Tai dėl to, kad... aš mąsčiau.

— Koks gi rūpestis neduoda jums ramybės?

— Mums reikia pasirinkti vieną iš išminčiaus Ptahotepo posakių ir jį pakomentuoti.

— Aš tiesiog garbinu jo posakius. Kurį jūs pasirinksite?

— Aš dar galutinai nenusprendžiau.

— Ką jūs ketinate veikti, Nefertare?

— Mėgstu gėles; norėčiau sudarinėti puokštes, skirtas dievams, ir kaip galima daugiau laiko leisti šventykloje.

— Juk toks gyvenimas — labai rimtas ir santūrus, ar ne?

— Man patinka medituoti. Tai man teikia jėgų. Argi mūsų išminčiai nesako, kad tyloje siela užauga kaip žydintis medis?

Šokėjų prižiūrėtoja paprašė merginas susirinkti būrin ir persirengti prieš einant į gramatikos pamoką. Nefertarė pakilo.

— Valandėlę... Ar suteiksite man vieną malonę?

— Mūsų prižiūrėtoja labai griežta ir nepakenčia vėlavimų.

— Kokį posakį jūs pasirinksite?

Nefertarės šypsena būtų sutramdžiusi ir labiausiai įsikarščiavusį karį.

— Tobulas žodis paslėptas giliau nei žalias akmuo; tačiau jį galima išgirsti iš tarnaičių, triūsiančių prie girnų.

Ir ji dingo — švytinti, lengvutė.

20

Mer-Uro hareme Ramzis praleido visą savaitę, tačiau neturėjo progos dar kartą susitikti su Nefertare. Mozė, kurį jo viršininkas, naudodamasis savo pavaldinio sugebėjimais dirbti guviai ir nuovokiai, užvertė įvairiausiais darbais, negalėjo skirti savo draugui daug laiko. Vis dėlto pokalbiai suteikė jiems naujų jėgų, ir juodu pasižadėjo neleisti savo sieloms apsnūsti.

Netrukus jaunesniojo Sečio sūnaus viešnagė išjudino visą haremą: pagyvenusios kilmingos damos pageidavo su juo pasišnekučiuoti, įkyrėdavo jam ligi gyvo kaulo pasakodamos savo prisiminimus ir žarstydamos patarimus; daugelis amatininkų ir pareigūnų siekė jo palankumo, o haremo valdytojas nesiliovė rodęs Ramziui didžiausią dėmesį ir pagarbą, kad šis papasakotų savo tėvui, kaip puikiai tvarkoma faraono valda. Norint pasislėpti sode ir ramiai paskaityti senųjų rašytojų kūrinius, reikėjo griebtis nepaprastų gudrybių. Jausdamasis šiame rojuje tikru belaisviu, karalaitis stvėrė kelionmaišį, demblį bei lazdą ir niekam nieko nesakęs išvyko iš Mer-Uro. Žinojo, kad Mozė jį supras.

Budrius įmito; kelios žygio dienos grąžins jam ankstesnį žvitrumą.

Rūmų saugumo tarnybos viršininkas visiškai nusivarė nuo kojų. Dar niekada per visus karjeros metus jam neteko tiek dirbti lakstant šen bei ten, šaukiantis dešimtis atsakingų darbuotojų, atkakliai tikrinant kiekvieną smulkmeną, atnaujinant kvotas ir grasinant pašnekovams siaubingomis bausmėmis.

Nesuprasi, ar kas nors trukdė tyrimui, ar administracijos mechanizmas pats ėmė kliūti ir strigti. Aukštąjį pareigūną iš tiesų bandyta paveikti, bet jis nepajėgė nustatyti, iš kur sklido spaudimas, o karalienės bijojo labiau nei bet kurio dvariškio, nors ir žiauriausio.

Įsitikinęs, kad išnaudojo visas savo galimybes ir nė per plauką nepasistūmė į priekį, jis nuėjo pas Tują.

— Jūsų Didenybe, esu jums ištikimas kūnu ir siela.

— Mane domina jūsų profesiniai sugebėjimai.

— Jūs manęs paprašėte nustatyti tiesą, kad ir kokia ji būtų.

— Tikrai taip.

— Jūs neturėtumėte jaustis apvilta, nes...

— Apie tai leiskite spręsti man pačiai. Pereikime prie faktų.

Saugumo tarnybos viršininkas vis dar dvejojo.

— Noriu pabrėžti, kad mano atsakomybė...

Karalienės žvilgsnis sutrukdė aukštajam pareigūnui sugiedoti sau ditirambą.

— Jūsų Didenybe, klausytis tiesos kartais labai sunku.

— Klausau jūsų.

Viršininkas nurijo seiles.

— Esu priverstas pranešti jums apie dvi didžiules nesėkmes.

Amenis rūpestingai perrašinėjo potvarkius, kuriuos privalėjo žinoti kiekvienas karališkasis raštininkas. Nors Ramzio nepasitikėjimas jį užgavo, Amenis žinojo, kad karalaitis sugrįš, tad tęsė savą asmens sekretoriaus darbą lyg niekur nieko.

Kai Budrius užšoko jam ant kelių ir ėmė savo minkštu drėgnu liežuviu laižyti skruostus, Amenis pamiršo visus priekaištus ir džiugiai pasveikino sugrįžusį Ramzį.

— Buvau tikras, kad rasiu tavo darbo kambarį tuščią, — prisipažino karalaitis.

— O kas tvarkytų dokumentus?

— Tavo vietoje nepakęsčiau, jei draugas išvyktų taip staigiai ir net neperspėjęs.

— Na, tavo vieta ir manoji — tai ne tas pat; tokia dievų valia, ir aš jai paklustu.

— Atleisk man, Ameni.

— Aš prisiekiau būti tau ištikimas ir laikysiuosi duoto žodžio, kitaip pragaro dvasios perrėš man gerklę! Kaip matai, mano paskatos grynai egoistinės. Tavo kelionė buvo maloni?

Ramzis papasakojo jam apie haremą, apie Mozę ir Setau, tačiau nutylėjo trumpą susitikimą su Nefertare. Tai buvo žavi akimirka, kuri išliks jo atmintyje kaip reta brangenybė.

— Tu grįžai pačiu laiku, — pranešė Amenis. — Karalienė pageidauja tave išvysti kaip galima greičiau, o Aša kviečia mus pietų.

Aša priėmė Ramzį su Ameniu savo tarnybos būstinėje, kurią Užsienio reikalų ministerija buvo ką tik jam paskyrusi miesto centre, netoli nuo jo darbovietės pastato. Nors Aša buvo dar visai jaunas, atrodė jau kaip prityręs diplomatas: lipšnus, taikingas, besirūpinąs savo išvaizda. Aša uoliai sekė paskutinę Memfio madą — klasikinių formų ir akį rėžiančių spalvų mišinį. Dabar prie įgimtos jaunojo diplomato elegancijos prisidėjo pasitikėjimas savimi, kurio Ramzis anksčiau nebuvo pastebėjęs. Berods Aša tikrai rado savo kelią.

— Atrodai patenkintas savo likimu, — tarstelėjo Ramzis.

— Mane nukreipė teisinga linkme, be to, man padėjo sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės, todėl mano pranešimas apie Trojos karą buvo pagrįstai pripažintas tiksliausiu iš visų.

— Tiesą sakant, kas gi ten vyksta?

— Trojėnai neišvengiamai pralaimės. Priešingai nei tie, kurie tiki Agamemnono gailestingumu, aš manau, kad gyventojai bus išžudyti, o miestas sugriautas. Bet mes nesikišime. Egipto šis konfliktas visiškai neliečia.

— Išsaugoti taiką — štai ko labiausiai trokšta Setis.

— Kaip tik dėl to jis toks susirūpinęs.

Sunerimę Ramzis su Ameniu vienu metu uždavė Ašai tą patį klausimą:

— Manai, kad mums gresia karas?

— Sukruto hetitai.

Pačiais pirmaisiais valdymo metais Sečiui teko malšinti sukilusius beduinus. Hetitų skatinami, jie užplūdo Palestiną ir paskelbė ją nepriklausoma karalyste. Tačiau maištingos grupuotės netrukus sunaikino viena kitą. Padėčiai aprimus, Faraonas surengė žygį į Kanaaną siekdamas grąžinti kraštui taiką, prijungti prie Egipto pietinę Siriją ir įvesti kontrolę finikiečių uostams. Trečiaisiais valdymo metais visi manė, kad tiesioginis susidūrimas su hetitų pajėgomis bus neišvengiamas, bet abi armijos nepajudėjo iš savo pozicijų, o paskui atsitraukė į užnugario stovyklavietes.