Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Gražioji Izetė ištepė savo mylimojo krūtinę tokiu veiksmingu tepalu, kad skausmas kaipmat aprimo.

— Na, kuo mano ranka blogesnė už žiniuonės?

— Kvailas buvau, — sumurmėjo Ramzis.

— Tas pabaisa galėjo tave užmušti.

— Jis dirbo savo darbą. Aš maniau, kad nugalėjau jį. Jei taip būtų nutikę mūšio lauke, būčiau jau nebegyvas.

Gražiosios Izetės ranka glamonėjo vis švelniau ir drąsiau.

— Aš tokia laiminga, kad tu likai čia! Karas — tokia šlykštynė.

— Kartais jis būtinas.

— Tu net nežinai, kaip aš tave myliu.

Ir Izetė prigludo prie Ramzio, lanksti it lotoso stiebas.

— Pamiršk smurtą ir kautynes; argi aš ne geresnė už juos?

Ramzis neatstūmė jos ir pasidavė visa apimančiam malonumui, kurį jam teikė jauna, graži, mylinti moteris. Tačiau širdies gilumoje jis jautė kur kas didesnę laimę, apie kurią Izetei net neprasitarė: Ramzis džiūgavo gavęs savąjį karininko patentą.

22

Egipto armijos sugrįžimas buvo atšvęstas iškilmingai ir puošniai. Rūmuose visi nerimastingai laukė žinių apie karo eigą. Sukilę libaniečiai priešinosi vos keletą dienų. Netrukus jie prisiekė amžiną ištikimybę ir pareiškė tvirtai ketiną būti nuolankūs Faraono pavaldiniai. Setis pareikalavo iš Libano patvirtinti savo gerus ketinimus ir pristatyti Egiptui didelį kiekį pirmarūšės kedro medienos, kad būtų galima prieš šventyklų fasadus pastatyti naujus stulpus vėliavoms iškelti. Be to, iš to kedro būtų pagaminti keli laivai, skirti dievams nešti šventinėse procesijose. Libano kunigaikščiai vienu balsu paskelbė, kad Faraonas esąs Ra — dieviškosios šviesos įsikūnijimas, ir kad tai jis teikiąs jiems gyvybę.

Kadangi Egipto intervencija buvo tokia greita, Setis atžygiavo į Siriją nesutikęs pasipriešinimo. Hetitų karalius Muvatalis nespėjo sušaukti patyrusios kariuomenės ir nutarė verčiau stebėti padėtį iš tolo. Štai kodėl įtvirtintas Kadešo miestas, tasai hetitų galybės simbolis, atvėrė egiptiečiams savo vartus. Netikėtai užkluptas, Kadešas vis tiek nebūtų atlaikęs kelių vienas po kito suruoštų puolimų. Setis nustebino savo karvedžius pasitenkindamas tuo, kad pastatė Kadeše stelą, užuot nušlavęs tvirtovę nuo žemės paviršiaus. Sečio nutarimas patyliukais buvo kritikuojamas, o daugelis tiesiog nesuprato, koks galėtų būti tokios neįtikėtinos strategijos tikslas.

Kai tik egiptiečių armija atsitraukė nuo Kadešo, Muvatalis su galinga kariuomene užėmė tvirtovę, tokiu būdu ši vėl pateko hetitų valdžion.

Tada prasidėjo derybos. Siekdami išvengti kruvino susidūrimo, abu valdovai per savo pasiuntinius susitarė, kad hetitai nebekurstys jokių neramumų nei Libane, nei finikiečių uostuose, o egiptiečiai nebepuls Kadešo ir jo apylinkių.

Tai buvo taika. Žinoma, netvirta, bet vis dėlto taika.

Kaip pripažintas sosto įpėdinis ir naujas karvedys, Šenaras vadovavo pokyliui, į kurį buvo sukviesta daugiau nei tūkstantis svečių. Visi jie džiūgaudami ragavo įmantrius patiekalus, gėrė puikų vyną, pagamintą dar antraisiais Sečio valdymo metais, ir grožėjosi jaunomis nuogomis šokėjomis, kurių grakštiems judesiams pritarė fleitų ir arfų melodijos.

Faraonas tik trumpai pasirodė pokylyje, užleisdamas vyresniajam sūnui sėkmingo karo žygio atneštą šlovę. Tarp svečių buvo Mozė, Amenis ir net Setau, kuriam Ramzis šia proga padovanojo prašmatnų apdarą. Juos pakvietė kaip buvusius Kap’o mokinius, kurių laukė puiki ateitis.

Amenis, kurio atkaklus noras atskleisti nekokybiško rašalo gamybos paslaptį nė kiek neišblėso, kalbėjosi su Memfio pareigūnais ir lyg atsitiktinai užduodavo jiems nekaltus klausimus apie pastaruoju metu uždarytas rašalo luitelių dirbtuves, tačiau visos jo pastangos buvo nesėkmingos.

Setau skubiai pakvietė Šenaro ūkvedys, nes patalpose, kur buvo laikomi ąsočiai su pienu, kažkas pastebėjo gyvatę. Setau aptiko įtartiną angą, įkišo ten galvutę česnako ir užkimšo skylę žuvimi. Vargšė gyvatė nebeiššliauš iš savo urvo. Ūkvedžio, kurį Setau laikė nepaprastu savimyla, džiaugsmas truko neilgai: kai jaunuolis parodė jam raudonai baltą gyvatę su iltimis, kyšančiomis užpakalinėje žandikaulio dalyje, pasipūtėlis spruko kiek kojos neša. „Na, ir kvailys, — pagalvojo Setau, — juk kiekvienam aišku, kad šita rūšis visiškai nekenksminga“.

Mozę apsupo dailios moterys, kurioms krito į akį jo vyriškas stotas. Daugelis jų būtų mielai prisigretinusios prie Ramzio, bet gražioji Izetė uoliai jį saugojo. Nuomonė apie abiejų jaunuolių gabumus ir ateitį vis gerėjo: sklandė gandai, kad Mozei siūlomos aukštos administracinės pareigos, o Ramzio drąsa neabejotinai turinti jam pelnyti aukštą postą, jei ne dvare, tai armijoje.

Pasinaudojus pertrauka tarp šokių, abiem draugams pavyko pasprukti į sodą, ir juodu stabtelėjo pasišnekučiuoti.

— Ar girdėjai Šenaro kalbą?

— Ne, mano švelnioji sužadėtinė tuo metu rado kitų užsiėmimų.

— Tavo vyresnysis brolis kiekvienam sutiktajam tvirtina, kad jis — didysis nugalėtojas, laimėjęs šį karo žygį. Jo dėka Egipto nuostoliai buvę minimalūs, o ginkluota jėga užleido vietą diplomatijai. Be to, jis užsimena, kad Setis atrodė labai pavargęs: juk valdžia sekina žmogaus jėgas, tad Šenaro paskyrimas regentu — nebe už kalnų. Jis jau parengė valdymo programą: teikti pirmenybę tarptautinei prekybai, atsisakyti bet kokių konfliktų, ekonomikos srityje eiti į sąjungą net su aršiausiais mūsų priešais.

— Aš juo bjauriuosi.

— Nelabai patraukli asmenybė, čia aš visiškai sutinku su tavimi; bet jo projektai verti dėmesio.

— Moze! Tik ištiesk hetitams delną — jie bemat nurėš tau ranką!

— Karu nieko neišspręsi.

— Šenaras pavers Egiptą nuolankia ir nuskurdusia šalimi. Faraonų žemė — atskiras pasaulis. Kai ji buvo silpna ar pernelyg patikli, ją užgrobė azijiečiai. Prireikė didelio didvyriškumo išvyti užkariautojus ir nustumti juos toli nuo mūsų sienų. Jei mes sudėsime ginklus, mus išnaikins.

Ramzio įkarštis nustebino Mozę:

— Pripažįstu, taip kalbėti dera vadui ir valdovui. Bet ar tu tikras, kad tokia kryptis teisinga?

— Norint išsaugoti mūsų šalies vienybę ir leisti dievams viešpatauti šioje žemėje, kito kelio nėra.

— Dievai... Ar dievai tikrai yra?

— Ką tu nori tuo pasakyti?

Mozė nespėjo atsakyti draugui: tarp jo ir Ramzio įsiterpė būrelis merginų ir apipylė juos klausimais apie jųdviejų ateitį. Tačiau gražioji Izetė nedelsdama įsikišo į pokalbį ir išvadavo mylimąjį.

— Mane sulaikė tavo vyresnysis brolis, — prisipažino ji.

— Kokia proga?

— Jis neatsisako ketinimo mane vesti. Dvare visi šneka apie vieną ir tą patį: Setis tuoj pakvies Šenarą kartu valdyti Egiptą. Tavo brolis siūlo man tapti didžiąja valdovo sutuoktine.

Staiga Ramziui nutiko keistas dalykas: jo siela tarsi žaibiškai paliko Memfį ir nuskriejo į Mer-Uro haremą pažvelgti į stropią merginą, aliejinės lempos šviesoje perrašinėjančią Ptahotepo maksimas.

Gražioji Izetė pastebėjo mylimojo sumišimą.

— Tu negaluoji?

— Įsidėmėk: aš nežinau, kas yra liga, — sausai atkirto jis.

— Tu atrodei toks tolimas...

— Aš susimąsčiau. Na, ir kaip, tu priėmei Šenaro pasiūlymą?

— Juk aš jau tau sakiau, ką apie tai manau.

— Sveikinu, Izete: tu būsi mano karalienė, o aš tavo tarnas.

Pusiau niršdama, pusiau juokdamasi Izetė ėmė kumšteliais trankyti Ramzio krūtinę; jis sugriebė ją už riešų.

— Aš myliu tave. Tave, Ramzi; ir noriu gyventi su tavimi. Na, kaip man priversti tave tai suprasti?