Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Prieš tapdamas vyru ir tėvu, privalau aiškiau suvokti, kokiu keliu noriu eiti. Duok man laiko.

Kvapi naktis po truputį rimo; muzikantai ir šokėjos išsiskirstė, pasitraukė ir pagyvenę dvariškiai. Vienur kitur erdviame rūmų sode dar buvo dalijamasi informacija ir rezgami juokingai menki sąmoksliukai siekiant palypėti karjeros laiptais, nustumti į šalį varžovą.

Staiga ramybę sudrumstė veriantis riksmas, nuskambėjęs toje pusėje, kur buvo virtuvė.

Ramzis pirmas nulėkė įvykio vieton. Ūkvedys žarstekliu kūlė senuką, kuris dangstydamasis rankomis stengėsi apsaugoti nuo smūgių bent veidą. Karalaitis griebė užpuoliką už gerklės ir taip spustelėjo, kad vos jo nepasmaugė. Šis paleido iš rankų savo ginklą, o senukas tuo tarpu pabėgo ir pasislėpė tarp indų plovėjų.

— Tu jį užmuši! Paleisk!

Ramzis atgniaužė pirštus. Išpiltas raudonio ūkvedys sunkiai gaudė kvapą.

— Tas senis — tik belaisvis hetitas, — paaiškino jis. — Aš gi turiu jį išmokyti dirbti!

— Tu šitaip elgiesi su visais darbininkais?

— Ne, tik su hetitais!

Šenaras, kurio nematytai prabangūs drabužiai temdė elegantiškiausius apdarus, išvaikė smalsuolius:

— Išsiskirstykite, aš pats viską išsiaiškinsiu.

Ramzis nutvėrė ūkvedį už plaukų ir sviedė jį ant žemės:

— Aš kaltinu tą niekšą kankinus žmogų.

— Na, na, mielas brolau! Nesikarščiuok... Mano ūkvedys kartais griežtokas, bet...

— Aš paduosiu skundą ir liudysiu teisme.

— Tu?! Tu, šitaip nekenčiąs hetitų!

— Tavo tarnas jau nebe priešas; jis pas mus dirba, ir jį reikia gerbti. Šito reikalauja deivės Maat įstatymas.

— Apsieikim be skambių žodžių! Pamiršk šį įvykį. Būsiu tau dėkingas.

— Aš taip pat būsiu liudytojas, — pareiškė Mozė. — Toks elgesys niekuo nepateisinamas.

— Argi būtina aštrinti padėtį?

— Nuvesk ūkvedį pas mūsų draugą Setau, — kreipėsi Ramzis į Mozę. — Rytoj aš pareikalausiu skubiai iškelti bylą.

— Tai — neteisėtas laisvės atėmimas!

— Ar įsipareigoji patraukti savo ūkvedį teisman?

Šenaras sutiko. Ką padarysi — per daug svarbių liudytojų... geriau nepradėti mūšio, kuris iš anksto pralaimėtas. Kaltininką nuteis ir ištrems į oazę.

— Teisingumas — puikus dalykas, — geraširdiškai užbaigė Šenaras.

— Gerbti teisingumą — mūsų visuomenės pagrindas.

— Argi kas sako priešingai?

— Jeigu tu valdysi šalį šitokiais metodais, Šenarai, aš būsiu tavo nesutaikomas priešas.

— Na, ką tu čia dar prifantazavai!

— Aš nefantazuoju — aš stebiu. Argi dideli užmojai gali būti įgyvendinti niekinant kitus?

— Neperlenk lazdos, Ramzi; privalai mane gerbti.

— Man rodos, kad mūsų faraonas, Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovas — kol kas Setis.

— Šaipymuisi irgi yra ribos. Rytoj tu privalėsi man paklusti.

— Rytojus dar toli.

— Jeigu tu ir toliau šitaip klysi, tai blogai baigsi.

— Gal ketini su manim elgtis kaip su tuo belaisviu hetitu?

Netekęs kantrybės, Šenaras nutraukė ginčą ir išėjo.

— Tavo brolis — galingas ir pavojingas, — pastebėjo Mozė. — Ar tau būtina šitaip jį provokuoti?

— Aš jo nebijau. Geriau pasakyk, ką turėjai omeny kalbėdamas apie dievus?

— Pats nežinau. Man į galvą ateina keistos mintys. Jos mane tiesiog kankina. Nenurimsiu, kol neatskleisiu jų paslapties.

23

Amenis neatsisakė savo ketinimų. Būdamas karališkojo raštininko asmens sekretoriumi, jis galėjo patekti į daugelį administracijos tarnybų ir sugebėjo įsitaisyti ten draugų, padėjusių vykdyti tyrimą. Kaip tik tokiu būdu jis patikrino rašalą gaminančių dirbtuvių sąrašą ir sužinojo jų savininkų vardus, bet, kaip karalienė Tuja ir buvo sakiusi Ramziui, archyvai, susiję su įtartina dirbtuve, iš tikrųjų dingo.

Kadangi šis pėdsakas nutrūko, Amenis lyg ta skruzdėlė ėmėsi labai ilgo ir kruopštaus darbo: jis nutarė nustatyti visus didikų, tiesiogiai susijusių su raštininkų veikla, vardus ir patikrinti jų turto apyrašus, tikėdamasis taip surasti tą asmenį, kuriam priklausė nelemtoji dirbtuvė. Tačiau ilgo darbo dienos nedavė jokių rezultatų.

Liko vienintelis būdas: nuosekliai apžiūrėti visus sąvartynus, pradedant tuo, kur Amenis vos nemirė. Prieš užrašydami kokius nors duomenis ant papiruso, sąžiningi raštininkai juodraščiui naudodavo klinties nuolaužas. Vėliau jau nebereikalingi gabaliukai kartu su tūkstančiais kitų būdavo išmetami į duobę, kuri prisipildydavo tuo greičiau, kuo greičiau dirbo raštinė.

Amenis net nebuvo tikras, ar esama dirbtuvės nuosavybę patvirtinančio akto kopijos, bet vis dėlto ėmė jos ieškoti, kasdien skirdamas šiam darbui po dvi valandas ir vengdamas spėlioti apie sėkmės tikimybę.

Gražioji Izetė nepritarė Ramzio draugystei su Moze: anot jos, neramus ir nepastovus hebrajas blogai veikė egiptietį. Todėl ji pasistengė įtraukti savo mylimąjį malonumų sūkurin ir rūpestingai vengė net užsiminti apie vedybas. Ramzis įkliuvo į žabangas: bastydamasis po dvarus, sodus ir priėmimus, jis gyveno kaip dykinėjąs didžiūnas, palikęs savo asmens sekretoriui rūpintis einamaisiais reikalais.

Egiptas buvo išsipildžiusi svajonė, rojus, kasdien su neišsenkamu motinišku dosnumu apiberiąs laimingąjį savo stebuklingomis dovanomis. Laimė čia srūte sruvo tam, kas mokėjo įvertinti palmių giraitės pavėsį, saldžią kaip medus datulę, vėjo dainą, lotoso grožį ar lelijų aromatą. O kai prie visų šių palaimų prisidėdavo mylinčios moters aistra, kas galėjo būti tobuliau?

Gražioji Izetė nusprendė, kad dabar Ramzis jau visa siela priklauso jai: jis buvo linksmas ir aistringas kaip niekuomet. Jųdviejų meilės žaidimai neturėjo nei galo, nei krašto, abipusis malonumas juos skatino ir įkvėpė. O Budrius ugdė savo gastronominį skonį, ragaudamas patiekalus, kuriuos ruošė turtingiausių Memfio šeimų virėjai.

Berods likimas aiškiai nužymėjo abiejų Sečio sūnų kelius: valstybės valdymas — Šenarui, o Ramziui — banalus ir prašmatnus aukštuomenės liūto gyvenimas. Gražioji Izetė tuo buvo visiškai patenkinta.

Bet vieną rytą prabudusi ji įsitikino, kad kambaryje daugiau nieko nėra: Ramzis atsikėlė anksčiau ir kažkur dingo. Sunerimusi ir net nepasidažiusi Izetė nubėgo į sodą ir pašaukė mylimąjį vardu. Jis neatsiliepė, ir Izetė visai neteko galvos. Pagaliau, aplaksčiusi visą sodą, ji rado Ramzį sėdintį prie šulinio šalia vilkdalgių gėlyno ir įtemptai kažką bemąstantį.

— Kas tau nutiko? Aš vos nenumiriau iš baimės!

Izetė atsiklaupė šalia Ramzio:

— Koks dar rūpestis tave slegia?

— Aš nesutvertas gyvenimui, į kurį tu mane stengiesi įtraukti.

— Klysti. Argi mudu nesame laimingi?

— Tokios laimės man negana.

— Nereikalauk iš gyvenimo per daug, antraip jis gali atsigręžti prieš tave.

— Vadinasi, manęs laukia šaunūs išbandymai.

— Ar puikybę galima priskirti prie dorybių?

— Taip — jeigu ji skatina reiklumą ir nesitenkinimą jau pasiektu. Privalau pasikalbėti su tėvu.

Po to, kai su hetitais buvo sudarytos paliaubos, bet kokia faraono veiksmų kritika nuščiuvo. Visi sutartinai tvirtino, kad Setis buvo teisus vengdamas pradėti karą, kurio baigtis kėlė abejonių, nors Egipto armija atrodė galinti įveikti hetitus.

Šenaras uoliai stengėsi skleisti gandus, kad jo vaidmuo kare buvęs lemiamas, bet niekas nė nemanė tuo tikėti. Aukštieji karininkai teigė, kad vyresnysis faraono sūnus nedalyvavo jokiame mūšyje ir tenkinosi stebėdamas puolimą iš pagarbaus atstumo.