Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Faraonas klausėsi ir dirbo.

Jis išklausydavo savo patarėjus, kurių dalis buvo dori žmonės, perkratydavo informaciją, atsijodamas grūdus nuo pelų, ir nieko nespręsdavo paskubomis.

Setis dirbo savo erdviame kabinete, įrengtame pagrindiniuose Memfio rūmuose. Šviesa sklido pro tris didelius grotuotus langus, kambario sienos buvo baltos, be jokių papuošimų. Baldai — paprasti ir griežti: didelis stalas; krėslas su tiesiu atlošu, skirtas valdovui; kėdės pintomis šiaudų sėdynėmis — lankytojams; spinta papiruso ritinėliams sudėti.

Čia, tyloje ir vienatvėje, Dviejų Žemių Valdovas stengėsi numatyti kryptis galingiausios pasaulyje valstybės ateičiai ir neleisti jai nukrypti nuo visuotinę Tvarką įkūnijančios deivės Maat kelio.

Faraono kabinete tvyrojusią tylą staiga sudrumstė riksmai, atsklidę iš vidinio kiemo, kur stovėdavo karaliui ir jo patarėjams skirti vežimai.

Pro langą Setis pamatė, kad nežinia kodėl padūko vienas arklys. Nutraukęs virvę, kuria buvo pririštas prie stulpo, jis šuoliavo po kiemą grasindamas kiekvienam bandžiusiam prie jo prisiartinti. Vienu spyriu jis pargriovė saugumo tarnybos karį, kitu — pagyvenusį raštininką, nespėjusį pasislėpti, ir stabtelėjo gaudydamas kvapą. Kaip tik tą akimirką iš už stulpo iššoko Ramzis, liuoktelėjo arkliui ant nugaros ir įtempė pavadžius. Padūkėlis stojo piestu ir pabandė išmesti raitelį iš balno, bet jam nepavyko. Nugalėtas jis šniokštavo ir šnarpštė, kol galų gale nurimo.

Ramzis nušoko ant žemės. Prie jo priėjo karališkosios sargybos karys:

— Jūsų tėvas pageidauja jus matyti.

Ramzis pirmą kartą buvo įleistas į Faraono darbo kambarį, kuris jį nustebino: jis tikėjosi išvysti nepaprastą prabangą, o pamatė kone tuščią patalpą, ničniekuo nepagražintą. Faraonas sėdėjo prie stalo. Priešais jį gulėjo išvyniotas papiruso ritinėlis.

Nesumodamas, kaip elgtis, Ramzis sustingo vietoje per porą metrų nuo tėvo, nepasiūliusio jam atsisėsti.

— Tu smarkiai rizikavai.

— Ir taip, ir ne. Aš gerai pažįstu šį arklį, jis nėra piktas. Tikriausiai tiesiog perkalto saulėje ir įsiuto.

— Vis dėlto tu rizikavai per daug. Mano sargyba būtų jį sutramdžiusi.

— Aš maniau, kad elgiuosi teisingai.

— Norėdamas patraukti dėmesį?

— Na...

— Atsakyk nuoširdžiai.

— Sutramdyti pašėlusį arklį ne taip lengva.

— Ar iš tavo žodžių aš turiu daryti išvadą, kad tu pats suruošei šį įvykį, norėdamas pasižymėti?

Ramzis paraudo iš pasipiktinimo:

— Tėve! Kaip jūs galit...

— Faraonas privalo būti strategas.

— Nejaugi jums būtų patikusi tokia strategija?

— Jeigu tu iš tiesų būtum taip padaręs, tai aš, turėdamas omenyje tavo amžių, būčiau įžvelgęs čia dviveidiškumą, nieko gera tau nežadantį ateityje. Bet tavo reakcija mane įtikino, kad esi nuoširdus.

— O juk aš ieškojau galimybės su jumis pasikalbėti.

— Apie ką?

— Prieš išvykdamas Sirijon, jūs man prikišote nesugebėjimą kautis kaip kariui. Kol jūsų čia nebuvo, aš užpildžiau šią spragą. Dabar turiu karininko patentą.

— Dėl kurio, kaip man sakė, tau teko stipriai pakovoti.

Ramziui nepavyko nuslėpti nuostabos:

— Jūs... jūs žinojote?

— Taigi tu — karininkas.

— Aš moku jodinėti, kautis kalaviju, ietimi ar skydu ir šaudyti iš lanko.

— Ramzi, ar mėgsti karą?

— Kariauti būtina, tiesa?

— Karas atneša daug kančių; nejaugi tu nori jų pagausinti?

— O ar yra kitas būdas mūsų šalies laisvei ir gerovei užtikrinti? Mes nieko nepuolame, bet kai mums grasina, mes duodame atkirtį. Šitaip ir turi būti.

— Būdamas mano vietoje, ar būtumei nugriovęs Kadešo tvirtovę?

Jaunuolis susimąstė.

— Kuo remdamasis aš galėčiau apie tai spręsti? Juk aš nieko nežinau apie jūsų žygį, išskyrus tai, kad taika buvo išsaugota ir kad Egipto liaudis liko laisva. Pateikti jums niekuo nepagrįstą nuomonę būtų kvaila.

— Gal pageidauji pasikalbėti apie ką nors dar?

Sunkiai užgniauždamas nekantravimą, Ramzis dieną naktį mąstė, ar jam verta papasakoti tėvui apie savo konfliktą su Šenaru ir atskleisti, kad numatytasis sosto įpėdinis akiplėšiškai giriasi pergale, kurios nepasiekė? Ramzis būtų mokėjęs rasti tinkamų žodžių ir taip išreikšti savo pasipiktinimą, kad tėvas pagaliau suprastų sušildęs užantyje gyvatę.

Tačiau atsidūrus akis į akį su faraonu, toks poelgis pasirodė jam juokingai menkas ir žemas. Nejaugi jis, Ramzis, imsis skundiko vaidmens?! Nejaugi jis tokios geros nuomonės apie save, kad tariasi esąs įžvalgesnis už Setį?!

Bet jis nenorėjo bailiai meluoti:

— Tiesa, aš norėjau jums kai ką papasakoti...

— Tu kažkodėl dvejoji?

— Tai, ką ištaria mūsų lūpos, gali mus sutepti.

— Tad aš nieko daugiau apie tai nesužinosiu?

— Tai, ką aš būčiau norėjęs pasakyti, jūs jau žinote; o jei ne, apie mano prasimanymus neverta nė kalbėti.

— Ar kartais tu nepuoli iš vieno kraštutinumo į kitą?

— Mane kamuoja kažkokia ugnis, kažkoks poreikis, kurio aš nemoku įvardyti; jo nenumalšina nei meilė, nei draugystė.

— Labai kategoriški žodžiai tavo amžiaus jaunuoliui!

— Kažin ar metų našta mane numaldys...

— Nepasikliauk niekuo, išskyrus save patį, ir gyvenimas kartkartėmis bus tau dosnesnis.

— Kokia tai ugnis, tėve?

— Užduok tikslesnį klausimą ir sužinosi atsakymą.

Ir Setis palinko prie gulinčio ant stalo papiruso: pokalbis buvo baigtas.

Ramzis nusilenkė. Jau išeinantįjį sustabdė žemas tėvo balsas:

— Tu atėjai pačiu laiku, nes aš ketinau šiandien pat tave pasikviesti. Rytoj po apyaušrio apeigų mes išvyksime į Sinajaus pusiasalyje esančias turkio kasyklas.

24

Šiais, aštuntaisiais, Sečio valdymo metais Ramzis atšventė savo šešioliktąjį gimtadienį, keliaudamas rytinės dykumos taku, vedančiu į garsiąsias Serabit-el-Hadimo6 kasyklas. Nors kelią prižiūrėjo budri sargyba, pavojų nemažėjo, ir niekas nerodė didelio noro keliauti šia nykia vietove, kur bastėsi baisingos dvasios ir plėšikaują beduinai. Nors juos gaudė, teisė ir baudė, jie nieko nepaisydami puldinėjo karavanus, kertančius Sinajaus pusiasalį.

Ekspedicija neturėjo nieko bendra su karo žygiu, tačiau Faraoną bei kalnakasius lydėjo gausus apsaugos būrys. Tai, kad kelionėje dalyvavo pats karalius, suteikė jai ypatingą reikšmę. Dvaras buvo informuotas apie ekspediciją tik jos išvykimo išvakarėse, prieš vakarines apeigas. Valdovui išvykus, valstybės laivą vairuos karalienė Tuja.

Ramzis gavo savo pirmąjį svarbų postą: jis buvo paskirtas pėstininkų viršininku vyriausiojo ekspedicijos karvedžio Bakheno žinioje. Jųdviejų susitikimas išvykstant buvo šaltas kaip ledas, bet nei vienas, nei kitas negalėjo leistis į konfliktą karaliaus akivaizdoje. Šiaip ar taip, kelionės metu jiems teks taikytis vienam prie kito. Bakhenas tuoj pat parodė, koks nuotolis juos skiria, įsakęs Ramziui laikytis ariergarde: anot jo, „ten naujoko pavaldiniams teks rizikuoti mažiausiai“.

Dangiškoji Hatora savo įsikūnijimui sausringoje bevaisėje žemėje pasirinko turkį. Pargabenti jos akmenį buvo įpareigotas būrys, susidedąs iš daugiau nei šešių šimtų žmonių.

Pats kelias nesudarė sunkumų: jis buvo puikiai nutiestas ir nuolat prižiūrimas. Aprūpintas tam tikru nuotoliu viena nuo kitos išsidėsčiusiomis nedidelėmis tvirtovėmis ir vandens ištekliais, jis ėjo sunkiai prieinamomis vietovėmis, kur kilo rusvi kalnai, savo aukščiu gąsdinę naujokus. Kai kurie būgštavo, kad iš jų viršūnių neišlėktų piktosios dvasios pagrobti jų sielų. Tačiau matydami šalia Setį ir drąsų, savimi pasitikintį Ramzį, jie po truputį nurimo.