Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

— Koks šios ekspedicijos tikslas?

Ramzis neskubėjo atsakyti. Iš pažiūros klausimas visai paprastas, bet ar po tuo paprastumu kartais neslypi kokios nors pinklės?

— Pargabenti dievams brangakmenius.

— Ar jie būtini šalies klestėjimui?

— Ne, bet... Kaip apsieiti be jų grožio?

— Tenebūna mūsų turtas grįstas vien pelnu, nes tai sugriautų jį iš vidaus. Išmok kiekvienoje būtybėje ir kiekviename daikte atpažinti ir išskirti tai, kas teikia jam žavesio, tai yra jų gerąsias savybes, spindesį ir dvasią. Ieškok to, kas niekuo nepakeičiama.

Ramzis pajuto, kad į jo širdį skverbiasi šviesa, kuri jį įkvepia ir stiprina. Sečio žodžiai visiems laikams įsirėžė į jo atmintį.

— Tegu ir mažas, ir didelis gauna iš Faraono savąją pragyvenimo išteklių dalį; neniekink vieno iš jų kito naudai. Išmok juos įtikinti, kad bendruomenė svarbesnė už atskirą asmenį. Tai, kas naudinga aviliui, naudinga ir bitei. Bitė privalo tarnauti aviliui, kurio dėka ji gyvuoja.

Bitė — vienas iš simbolių, kuriais užrašomas Faraono vardas! Setis kalbėjo apie tai, kaip aukščiausia valdžia taikoma kasdieniniame gyvenime, jis po truputį aiškino Ramziui karaliaus amato paslaptis.

Jaunuoliui ir vėl apsvaigo galva.

Setis tęsė:

— Gamyba — esminis dalykas, bet paskirstymas dar svarbesnis. Turto perteklius vieno gyventojų sluoksnio rankose neša visuomenei nelaimes ir nesantaiką, o nedidelis teisingai paskirstytas jo kiekis sėja džiaugsmą. Faraono viešpatavimo istorija turi būti šventės istorija. Kad šitaip būtų, nė vienas žmogus neturi likti alkanas. Stebėk, sūnau, stebėk toliau, nes jei nesugebėsi pamatyti, kas dedasi aplink, nesuvoksi mano žodžių prasmės.

Ramzis praleido bemiegę naktį, įsmeigęs akis į žydro akmens gyslą, išeinančią į žemės paviršių viename plokščiakalnio pakraštyje. Jis meldė Hatorą išsklaidyti tamsą, kurioje jis kepurnėjosi jausdamasis menku vabalėliu.

Jo tėvas veikė pagal kažkokį tikslų planą, bet pagal kokį? Ramzis jau liovėsi tikėjęs, kad ateityje taps valdovu; tačiau kodėl gi Setis, kaip žinia, nelinkęs lengvai atverti širdį, dalijosi su sūnumi tokiomis mintimis? Galbūt Mozė aiškiau suprato, ką valdovas ketina daryti? Bet Faraono sūnus pats įveiks visas negandas ir pats nubrėš sau kelią.

Prieš pat auštant iš pagrindinės štolnės išslinko kažkoks šešėlis. Jei ne menka blėstančio mėnulio šviesa, Ramzis būtų pamanęs, kad tai — kokia piktoji dvasia, skubanti paryčiais į kitą urvą. Bet ši piktoji dvasia buvo žmogaus pavidalo ir spaudė prie krūtinės kažkokį daiktą.

— Kas tu?

Žmogus akimirksniu sustingo kaip įbestas, pasuko galvą Ramzio pusėn, o paskui nubėgo labiausiai išraižytos plokščiakalnio vietos link, kur kalnakasiai buvo surentę tik vieną lūšnelę įrankiams ir trumpam atokvėpiui.

Ramzis puolė vytis bėglį:

— Stok!

Žmogus pasileido kiek kojos įkerta, Ramzis taip pat. Jis bėgo greičiau ir pasivijo keistąją žmogystą prieš jai pasiekiant statų šlaitą, smingantį žemyn.

Karalaitis liuoktelėjo į priekį ir stvėrė bėglį už kojų; vagis pargriuvo, bet nepaleido savo nešulio. Kairiąja ranka sugriebęs akmenį, jis pabandė suknežinti užpuolikui galvą. Ramzis smogė jam alkūne į krūtinę. Vyriškiui užgniaužė kvapą, bet jis vis dėlto šiaip taip pakilo ant kojų, tik neteko pusiausvyros ir aukštielninkas krito nuo skardžio.

Nuaidėjo vienas skausmingas šūksnis, po to — kitas, o paskui buvo girdėti, kaip žneksi nuo vieno ant kito uolėto iškyšulio krintantis kūnas, kol galiausiai jis dusliai dunkstelėjo ant žemės.

Kai Ramzis nulipo žemyn, bėglys buvo jau miręs, bet tebespaudė prie krūtinės maišą, prikimštą turkių.

Ramzis atpažino vagį. Tai buvo tas pats vadeliotojas, per medžioklę dykumoje įviliojęs Ramzį į spąstus, kur jis turėjo žūti.

26

Nė vienas iš kalnakasių vagies nepažinojo. Jis pirmąkart dalyvavo ekspedicijoje ir nė su kuo nesibičiuliavo. Jis pasirodė stebėtinai darbštus, išbūdavo daugybę valandų sunkiausiai prieinamose kasyklos dalyse ir pelnė bendradarbių pagarbą.

Turkių vagystė buvo sunkiai baudžiamas nusikaltimas, ir joks kalnakasys nuo senų senovės tam nesiryžo. Ekspedicijos dalyviai neapgailestavo dėl nusikaltėlio mirties: dykumos įstatymas jį nubaudė pelnytai ir teisingai. Atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, vadeliotojas buvo palaidotas be apeigų, tad jo lūpos bei akys neatsivers aname pasaulyje, jis negalės pereiti pro daugybę paeiliui einančių durų ir taps Visa praryjančiosios grobiu.

— Kas pasamdė šį žmogų? — paklausė Ramzis Mozės.

Hebrajas patikrino savo sąrašus.

— Aš.

— Kaip, nejaugi tu?

— Haremo valdytojas pasiūlė man keletą darbininkų, pajėgių dirbti čia, kasyklose. Aš tik pasirašiau samdos sutartį.

Ramzis lengviau atsikvėpė.

— Šis vagis — tai tas pats vadeliotojas, kuris buvo įpareigotas įvilioti mane į mirtinus spąstus.

Mozė išblyško.

— Ar tu kartais nepamanei...

— Niekada. Bet tu taip pat patekai į spąstus.

— Haremo valdytojas? Tai silpnabūdis žmogėnas, kurį gąsdina menkiausias nutikimas.

— Tuo lengviau juo manipuliuoti. Man knieti grįžti į Egiptą, Moze, ir sužinoti, kas slepiasi už šito svetimos valios vykdytojo nugaros.

— O ar šitaip tu neišsuksi iš kelio į valdžią?

— Nesvarbu. Aš noriu sužinoti tiesą.

— Net jei ji bus tau nemaloni?

— Gal tu žinai ką nors svarbaus?

— Ne, prisiekiu tau, ne... Bet kas gi drįstų kėsintis į jaunesnįjį Faraono sūnų?

— Galbūt tokių žmonių kur kas daugiau, nei tau atrodo.

— Jeigu čia sąmokslas, tai vadeiva liks nepasiekiamas.

— Še kad nori! Moze, tu atsisakai išnarplioti šias paslaptis?

— Visa ta velniava su mumis nesusijusi. Kadangi tu nesi Sečio įpėdinis, kas norėtų tau kenkti?

Ramzis nepapasakojo draugui, apie ką juodu su tėvu visai neseniai kalbėjosi. Jam atrodė, kad tą pokalbį jis turi laikyti paslaptyje, kol pats jo neperpras.

— Moze, ar padėsi, jei man prireiks tavo pagalbos?

— Kam klausi?!

Nepaisant netikėto įvykio, Setis nepakeitė ekspedicijos programos. Tik nusprendęs, kad turkių išgauta jau užtektinai daug, Faraonas įsakė grįžti Egiptan.

Rūmų saugumo tarnybos viršininkas tekinas skuodė į karalienės priėmimų salę: Tujos pasiuntinys pranešė, kad didžioji valdovo sutuoktinė jo jau laukia, tad didikui visai neliko laiko nei susikaupti, nei pasiruošti susitikimui.

— Aš čia, Jūsų Didenybe.

— Kaip jums sekasi tyrimas?

— Betgi... juk jis baigtas!

— Tikrai?

— Neįmanoma sužinoti ką nors daugiau.

— Prisiminkime tą vadeliotoją... Jūs berods sakėte, kad jis nebegyvas?

— Deja, taip. Nelaimingasis...

— O iš kur gi tam negyvėliui atsirado jėgų leistis į turkio kasyklas ir vogti brangakmenius?

Saugumo tarnybos viršininkas susigūžė:

— Tai... tai neįmanoma!

— Ar tik nenorite pasakyti, kad aš išsikrausčiau iš proto?

— Jūsų Didenybe!

— Vadinasi, turime tris galimybes: arba jus papirko; arba jūs neišmanote savo darbo; arba ir viena, ir kita.

— Jūsų Didenybe...

— Jūs neįvykdėte mano įsakymo ir tuo pasityčiojote iš mano valios.

Aukštasis pareigūnas puolė karalienei į kojas:

— Mane suklaidino, man melavo, aš jums pažadu...

— Nekenčiu keliaklupsčiavimo! Kieno naudai jūs mane išdavėte?

Iš padrikos saugumo tarnybos viršininko kalbos tapo aišku, kad šis žmogus visiškai nesugeba atlikti savo darbo, tik ligi šiol jis tą nesugebėjimą dangstė apgaulingu geraširdiškumu. Bijodamas netekti posto, jis nedrįso peržengti jam nurodytos srities ribų. Įsitikinęs, kad elgėsi teisingai, vargšas maldavo karalienę jo pasigailėti.