Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Amenis ramiausiai rašė.

— Tu nė kiek nesijaudini?

— O ko man jaudintis? Tik jau ne dėl Mozės! Jis panašus į tave: išbandymai jį ne palaužia, o užgrūdina.

Amenio žodžiai Ramzio nenuramino. Hebrajas buvo toks ištvermingas ir atkaklus, kad kėlė daugiau pavydo nei pagarbos.

— Užuot be reikalo kamavęsis, geriau perskaityk naujausius Faraono įsakus, — patarė Amenis.

Ramzis kibo į darbą, bet jam sunkiai sekėsi susikaupti: jis vis pašokdavo ant kojų ir vaikštinėjo terasa.

Prieš pat vidurdienį Ramzis pamatė Mozę, išeinantį iš administracijos pastato, kur jis buvo pakviestas. Nebeturėdamas kantrybės laukti, karalaitis nulėkė laiptais žemyn ir puolė pasitikti draugo.

Mozė atrodė sutrikęs.

— Na, sakyk, ko tave ten kvietė?

— Man pasiūlė vyresniojo meistro pareigas faraono statybose.

— Tad su haremu baigta?

— Taip. Aš dalyvausiu statant rūmus ir šventyklas. Turėsiu keliauti iš vieno miesto į kitą, nes reikės prižiūrėti darbus. Man vadovaus statybų viršininkas.

— Tu sutikai?

— Argi tai ne geriau už tą tingų gyvenimą hareme?

— Vadinasi, tai paaukštinimas! Aša yra čia, Memfyje; Setau — taip pat. Šįvakar švenčiam!

28

Buvę Kap’o mokiniai smagiai leido vakarą: profesionalios šokėjos, vynas, mėsa, desertas — viskas buvo kone tobula. Setau papasakojo keletą istorijų apie gyvates ir pasidalijo savo patyrimu, kaip galima gana greit suvilioti gražuolę: tereikia išgelbėti ją nuo gyvatės, kurią pats įleidai į nusižiūrėtos merginos namus. Toks elgesys, kurį Setau laikė šiek tiek nedorovingu, leido jam išvengti ilgo meilinimosi.

Kiekvienas pasidalijo mintimis apie savo ateitį: Ramzio laukė tarnyba kariuomenėje, Amenio — raštininko karjera, Ašos — diplomato kelias, Mozės — statybos darbai, o Setau ketino likti ištikimas savo brangiesiems ropliams. Kažin kada jie vėl susitiks tokie pat laimingi ir pilni vilčių?

Setau išėjo pirmas, kartu su šokėja nube, kuri visą vakarą meiliai į jį žvilgčiojo; Mozei reikėjo nors porą valandų numigti prieš išvykstant į Karnaką, kur Setis ketino pradėti milžiniškas statybas. Amenis, nepratęs gerti, užmigo ant minkštų pagalvių. Nakties oras buvo gaivus ir kvapus.

— Keista, — tarė Aša Ramziui, — miestas atrodo toks ramus.

— O kodėl turėtų būti kitaip?

— Kelionės į Aziją ir Nubiją pridėjo man proto. Mes jaučiamės saugūs, bet tai apgaulingas saugumas. Tiek į šiaurę, tiek į pietus nuo mūsų gyvenančios daugiau ar mažiau pavojingos tautos tik ir tegalvoja, kaip čia užgrobus mūsų turtą.

— Šiaurėje — hetitai, o pietuose?

— Negi pamiršai nubius?

— Bet juk jie nuo seno mums paklusnūs!

— Ir aš taip maniau, kol nenuvykau ten ir pats visko neištyriau. Ilgiau pabendravus, tenykščių liežuviai atsirišo, ir aš išgirdau atviresnių kalbų, parodžiusių man kitokią tikrovę nei ta, kuri aprašoma oficialiuose pranešimuose mūsų dvarui.

— Tu kalbi mįslėmis.

Rafinuotas ir elegantiškas, aristokratiškasis Aša neatrodė sutvertas ilgoms kelionėms nesvetinguose kraštuose. Tačiau jis sugebėjo likti ramus, giedros nuotaikos ir nekelti balso, kad ir kaip klostytųsi aplinkybės ir kokie išbandymai jo lauktų. Tuos, kurie nesugebėdavo iškart tinkamai jo įvertinti, visada stebino Ašos dvasinė stiprybė ir guvus protas. Kaip tik šią pokalbio akimirką Ramzis suprato, kad jis niekad neleis sau neatsižvelgti į Ašos nuomonę. Jo bičiulio rafinuotumas buvo apgaulingas: aukštuomenės žmogaus išorė buvo tik priedanga, po kuria slypėjo ryžtingas ir savimi pasitikintis vyriškis.

— Ar supranti, kad mes kalbame apie valstybines paslaptis?

— Kaip tau ir pridera, — pajuokavo Ramzis.

— Šįkart jos tiesiogiai liečia tave. Dėl to aš, tavo draugas, manau, kad tau verta šį tą sužinoti bent viena naktimi anksčiau, nei tai išgirs Šenaras. Rytoj rytą jis dalyvaus taryboje, kurią šaukia Faraonas.

— Tu ketini išduoti paslaptį dėl manęs?

— Aš neišduodu savo šalies, nes esu tikras, kad tu turi atlikti šioje istorijoje kažkokį vaidmenį.

— Gal galėtum šnekėti aiškiau?

— Aš manau, nors žinovų nuomonė šiuo klausimu priešinga, kad vienoje iš mūsų Nubijos provincijų ruošiamas maištas, ir ne šiaip sau protesto judėjimas, o tikras sukilimas, kurio metu gali žūti daug žmonių, jei Egipto armija nesuskubs įsikišti.

Ašos žodžiai apstulbino Ramzį.

— Ir tu drįsai viešai paskelbti tokią neįtikimą hipotezę?

— Aš išdėsčiau ją raštu, pagrindęs savais argumentais. Aš ne burtininkas ir ne pranašas, o tiesiog sveikai mąstantis žmogus.

— Nubijos vietininkas ir karvedžiai pasakys, kad tu kliedi!

— Žinoma. Bet Faraonas ir jo patarėjai vis dėlto perskaitys mano pranešimą.

— Kodėl jie turėtų sutikti su tavo išvadomis?

— Todėl, kad jos atspindi tiesą. O argi ne ja vadovaujasi mūsų valdovas?

— Taip, be abejo, bet...

— Patikėk manimi ir ruoškis.

— Ruoštis? Kam?

— Kai Faraonas nutars numalšinti sukilimą, jis būtinai pasiims su savimi kurį nors iš sūnų. Reikia, kad jis pasiimtų tave, o ne Šenarą: štai tau išsvajota proga įrodyti, kad esi tikras karys.

— O kas, jei tu suklydai?

— Apie tai negali būti nė kalbos. Ateik į rūmus anksti rytą.

Rūmų sparne, kur Faraonas sukvietė savo tarybos narius, buvo galima pastebėti neįprastą pagyvėjimą. Tarybą sudarė „devyni artimiausi draugai“, karvedžiai ir keli ministrai. Paprastai karalius pasitenkindavo pokalbiu su savo viziriu, daugiau laiko skirdamas tiems reikalams, kuriuos laikė esminiais ar itin svarbiais. Tačiau šį rytą visai netikėtai buvo skubiai sušaukta išplėstinė taryba.

Ramzis prisistatė vizirio padėjėjui ir paprašė audiencijos pas Faraoną. Jam buvo liepta palaukti. Kadangi Setis nepakentė ilgų kalbų, karalaitis pamanė, kad klausimų svarstymas greit baigsis, bet jo spėjimai nepasitvirtino. Posėdis užtruko neįprastai ilgai. Pusryčių metas seniai praėjo, prasidėjo popietė, o Ramzis vis laukė. Matyt, tarybos dalyvių nuomonės smarkiai skyrėsi, ir karalius negalėjo apsispręsti, kol nebus tikras, kad pasirinko teisingą kelią.

Saulei jau pakrypus vakarop, iš tarybos salės išėjo labai susirūpinę artimiausi faraono draugai ir karvedžiai. Dar po ketvirčio valandos atėjo vizirio padėjėjas ir pakvietė Ramzį audiencijos.

Bet jį priėmė ne Setis, o Šenaras.

— Aš noriu matyti Faraoną.

— Jis užimtas. Ko tu nori?

— Ateisiu vėliau.

— Aš įpareigotas atsakyti į tavo klausimą ar prašymą, Ramzi. Jeigu tu atsisakai su manim kalbėtis, aš pranešiu apie tai faraonui. Mūsų tėvui tavo elgesys nepatiks. Tu per dažnai pamiršti, kad privalai mane gerbti.

Grasinimas nepadarė Ramziui jokio įspūdžio. Jis buvo pasiryžęs surizikuoti viskuo.

— Juk mudu esame broliai, Šenarai. Gal tu tai pamiršai?

— Mano ir tavo padėtis...

— Argi mums uždrausta draugauti ir pasitikėti vienas kitu?

Šis argumentas sujaudino Šenarą. Jis prabilo švelniau:

— Ne; žinoma, ne... Bet tu taip greit įsikarščiuoji, taip be atodairos peržengi visas ribas...

— Ir aš, ir tu einame savais keliais. Iliuzijų laikas baigėsi.

— Na, ir... Koks tavo kelias?

— Armija.

Šenaras pasitrynė smakrą.

— Ten tu galėsi sublizgėti, kas tiesa, tas tiesa... Kokiu tikslu tu norėjai pamatyti Faraoną?

— Būčiau jam pasakęs, kad noriu kautis Nubijoje kartu su juo.

Šenaras net krūptelėjo:

— Kas tau pranešė apie karą Nubijoje?