Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Ramzis liko ramutėlis:

— Aš esu karališkasis raštininkas ir vyresnysis karininkas, bet dar neturiu paskyrimo į konkretų karinį dalinį. Duok man tokį paskyrimą.

Šenaras atsistojo, perėjo per salę ir vėl atsisėdo.

— Šito nesitikėk.

— Kodėl?

— Tai per daug pavojinga.

— Gal kartais tau parūpo mano sveikata?

— Karalaitis negali rizikuoti taip nepagrįstai.

— Bet juk Faraonas pats vadovaus mūsų kariuomenei!

— Liaukis; ten tau ne vieta.

— Priešingai! Kaip tik ten!

— Mano nutarimas galutinis.

— Aš kreipsiuosi į tėvą.

— Nekelk skandalo, Ramzi. Šalis turi kitų rūpesčių, svarbesnių nei tavo purkštavimai dėl paskyrimo.

— Liaukis stojęs man skersai kelio, Šenarai.

Apskritas sosto įpėdinio veidas surūstėjo.

— Kuo tu mane kaltini?

— Kaip bus su mano paskyrimu?

— Apie tai spręs faraonas.

— Tau pasiūlius...

— Man reikia pagalvoti.

— Paskubėk.

Aša apsižvalgė. Kambarys didokas, su dviem langais, sumaniai išdėstytais taip, kad kuo geriau cirkuliuotų oras. Sienos ir lubos papuoštos frizais, vaizduojančiais gėles, ir raudonais bei mėlynais geometriniais ornamentais. Keletas kėdžių, žemas stalas, geros kokybės dembliai, skrynios, spinta papiruso ritinėliams... Kabinetas, kurį Ašai ką tik paskyrė Užsienio reikalų ministerijoje, pasirodė jam visai tinkamas — kol kas. Gal kada nors jis gaus ir geresnį... Bet, žinoma, nedaug buvo tokių jaunų pareigūnų, kuriems būdavo suteikiama teisė naudotis šitokiu komfortu.

Aša padiktavo savo sekretoriui keletą laiškų, priėmė vieną kitą kolegą, trokštantį susitikti su jaunuoliu, kuris ministerijoje buvo laikomas retų gabumų diplomatu, o paskui pasitiko įžengusį į jo kabinetą Šenarą, kuris norėdavo susipažinti su kiekvienu nauju daug žadančiu pareigūnu.

— Jūs patenkintas?

— O, aš būčiau patenkintas ir kuklesnėmis patalpomis.

— Faraonas aukštai įvertino jūsų darbą.

— Vienintelis mano noras — kad Jo Didenybė visada būtų patenkintas mano ištikima tarnyba.

Šenaras uždarė kabineto duris ir pritildė balsą:

— Aš taip pat labai vertinu jūsų darbą. Jūsų dėka Ramzis stačia galva puolė į spąstus. Jis tik ir tesvajoja kautis Nubijoje! Žinoma, norėdamas jį dar labiau pakurstyti, aš iš pradžių atmečiau jo prašymą, o paskui po truputį nusileidau.

— Jis jau paskirtas?

— Faraonas sutiks pasiimti Ramzį Nubijon, kad galėtų pirmąkart išbandyti jį mūšyje. Ramzis nežino, kad nubiai — pavojingi priešininkai ir kad ten kilusio sukilimo metu gali būti pralieta daug kraujo. Kelionė į turkio kasyklas apsuko jam galvą, jis jau manosi esąs smarkus kareiva. Jam pačiam nebūtų kilusi mintis dalyvauti šiame žygyje; panašu, kad mudu neblogai sužaidėme šią partiją, ar ne, brangusis?

— Tikiuosi.

— O dabar gal pasikalbėtume apie jus, Aša? Aš moku būti dėkingas, o jūs puikiai taikote praktikoje savo diplomatinius sugebėjimus. Truputis kantrybės, du trys vykę pranešimai, kurie neliks nepastebėti, ir jūs bematant kopsite karjeros laiptais.

— Visa, ko aš siekiu, — tarnauti savo šaliai.

— Savaime suprantama, to paties siekiu ir aš. Bet aukšta padėtis leidžia nuveikti daugiau. Ar Azija jus domina?

— Juk ji — pagrindinis mūsų diplomatijos veiklos laukas, tiesa?

— Egiptui reikalingi jūsų lygio specialistai. Mokykitės, kaupkite patirtį, stebėkite, klausykitės ir būkite man ištikimas. Jums neteks to gailėtis.

Aša nusilenkė.

Nors Egipto liaudis nemėgo konfliktų, Sečio išvykimas į Nubiją nesukėlė beveik jokio nerimo: kokiu būdu negrų gentys įstengs pasipriešinti galingai ir gerai organizuotai armijai? Šis žygis labiau priminė ne tikrą susidūrimą, o vidaus pajėgų operaciją viešajai tvarkai atkurti. Kai sukilėliai bus griežtai nubausti, jie negreit ryšis vėl pakelti galvas, ir Nubija vėl taps ramia, taikia provincija.

Susipažinęs su nerimastingu Ašos pranešimu, Šenaras žinojo, kad egiptiečiai susidurs su smarkiu pasipriešinimu. Ramzis su jaunystei būdingu beatodairiškumu stengsis žūtbūt įrodyti savo drąsą; o juk praeityje nubių strėlės ir karo kirviai padarė galą ne vienam neatsargiam kareiviui, pernelyg įsitikinusiam savo pranašumu. Jei pavyks, Ramzis sulauks tokio pat likimo.

Sėkmė šypsojosi Šenarui: žaidime dėl valdžios jis taip išdėstė savo figūras, kad galėjo laimėti partiją. Intensyvi valdovo veikla vargino Setį; netrukus jis bus priverstas paskirti savo vyresnįjį sūnų Egipto valdytoju ir suteikti jam vis daugiau laisvės. Tvardytis, apsišarvuoti kantrybe, veikti šešėlyje — tokie buvo Šenaro raktai į sėkmę.

Amenis bėgo į pagrindinę Memfio prieplauką. Nepratęs sportuoti, jis gana lėtai judėjo į priekį ir sunkiai skynėsi kelią pro gausią minią, išlydinčią ekspedicinį korpusą. Apžiūrinėdamas dar vieną sąvartyną, jis rado svarbų, galbūt lemiamą įkaltį.

Kadangi jis buvo Ramzio sekretorius, Ameniui pavyko prasiskverbti pro sargybinių kordoną. Visai uždusęs, jis pagaliau atsidūrė krantinėje.

— Kur Faraono sūnaus laivas?

— Jis jau išplaukė, — atsakė kažkuris karininkas.

29

Išvykusi iš Memfio dvidešimt ketvirtąją antro žiemos mėnesio dieną aštuntaisiais Sečio valdymo metais, Egipto armija labai greit plaukė Nilu į pietus. Asuane kariai išlipo iš laivų, aplenkė pirmojo krioklio uolas, vėl sėdo prie irklų ir pajudėjo aukštupio link. Nilo vandens lygis šiuo metu leido perplaukti pavojingas upės vagos vietas, bet Faraonas nusprendė pasinaudoti laivais, pritaikytais plaukti Nilu Nubijos link.

Ramzis buvo laimingas. Paskirtas kariuomenės raštininku, jis vadovavo žygiui ir buvo tiesiogiai pavaldus savo tėvui, todėl juodu gyveno viename laive, savo forma panašiame į pusmėnulį, kurio galai aukštai iškilę virš vandens. Du vairai, kurių vienas buvo įtaisytas prie dešiniojo, o kitas — prie kairiojo borto, leido laivui greitai ir lanksčiai manevruoti. Didžiulė burė, pritvirtinta prie vienintelio aukšto stiebo, buvo nuolat išsipūtusi nuo stipraus šiaurės vėjo. Įgula dažnai tikrino, kaip įsitempusios laivavirvės.

Denio viduryje buvo pastatyta didelė kajutė, kone visas namas, suskirstyta į miegamuosius ir darbo kambarius. Laivo pirmagalyje ir paskuigalyje buvo įrengtos mažesnės kajutės — kapitonui ir dviem vairininkams. Visų laivų, įskaitant ir karališkąjį, įgulas buvo apėmęs džiugus sujudimas. Jūreiviai ir kariai jautėsi keliaują savo malonumui, niekuo nerizikuodami. Nė vienas karininkas jiems neprieštaravo ir nebandė išsklaidyti jų iliuzijų. Visi buvo supažindinti su karaliaus įsakymu: nesigriebti smurto prieš civilius, nieko neimti į kariuomenę prievarta, nieko savavališkai nesuiminėti. Faraonas pageidavo, kad žygiuojanti armija įkvėptų baimę ir priverstų laikytis įvestos tvarkos, tačiau buvo visiškai neleistina, kad Egipto kariuomenė būtų siejama su teroru ir plėšikavimu. Nesilaiką šio garbės kodekso bus griežtai baudžiami.

Nubija pakerėjo Ramzį. Visą kelionę jis nesitraukė iš laivo pirmagalio. Smėlėtos kalvos, granito salelės, siaura žalumos juosta, besipriešinanti dykumai, ir tyra dangaus žydrynė susiliejo į nuostabų gamtovaizdį, užbūrusį jo sielą. Ant upės krantų snaudė karvės, o vandenyje — hipopotamai; kuoduotosios gervės, rausvi flamingai ir kregždės skraidė virš palmių, kur žaidė pavianai. Ramzis iš karto pajuto simpatiją tam laukiniam kraštui: juodu buvo vienodos prigimties, abu liepsnojo ta pačia nesutramdoma ugnim.

Nuo Asuano iki antrojo krioklio Egipto armija keliavo ramia vietove; ji sustodavo poilsio prie taikių kaimelių, kurių gyventojai siūlė kariams maisto ir kitų būtinų dalykų. Ši provincija, vadinama Uauatu7, nuo seno paklusni Egiptui, driekėsi per tris šimtus penkiasdešimt kilometrų. Ramzis gyveno kaip sapne, linksmas ir laimingas: taip daug toji žemė bylojo jo širdžiai.