Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Setau išsitiesė ant žemės ir išsyk užmigo. Ko gero, jis buvo vienintelis egiptietis, nebijojęs roplių, naktį šliaužiojančių kur tik jiems patinka.

Ramzis grožėjosi kriokliu ir vėl visa širdimi pritarė Nilui, be atvangos kovojančiam su kliūtimis. Nakties tamsa jau buvo beišsisklaidanti, kai jaunuolis pajuto, kad jam už nugaros kažkas stovi.

— Pamiršai miegą, sūnau?

— Aš sėdėjau prie miegančio Setau ir mačiau, kaip tai viena, tai kita gyvatė prišliauždavo prie jo, sustodavo, o paskui nušliauždavo šalin. Net miegodamas, jis skleidžia savo galią. Ar ne taip yra ir valdovui?

— Vietininkas sugrįžo, — pranešė Setis.

Ramzis žvilgtelėjo į tėvą.

— Ar jis įvedė tvarką Ireme?

— Penki žuvusieji, dešimt sunkiai sužeistų ir skubus atsitraukimas: štai jo karinės operacijos rezultatai. Tavo draugo Ašos spėjimai pasitvirtino. Tas vaikinas puikiai sugeba stebėti ir iš surinktų duomenų daryti išvadas.

— Kartais aš pasijuntu nejaukiai būdamas kartu su juo, bet jis nepaprastai protingas.

— Deja, jis pasirodė esąs teisus, o daugybė mano patarėjų klydo.

— Vadinasi, bus karas?

— Taip, Ramzi. Nėra nieko, ko aš labiau neapkęsčiau, bet Faraonas neturi toleruoti nei maištininkų, nei riaušių kurstytojų, kitaip Maat viešpatavimui ateis galas ir kils sumaištis, o ji neša nelaimes visiems — ir mažiems, ir dideliems. Šiaurėje Egiptas apsisaugo nuo užpuolimų kontroliuodamas Kanaaną ir Siriją, o pietuose — Nubiją. Faraonas, susilpninęs budrumą, užtrauks pavojų visai šaliai — kaip tai atsitiko Echnatonui.

— Mes kausimės?

— Tikėkimės, kad nubiai ateis į protą. Tavo brolis primygtinai prašė, kad aš patvirtinčiau tavo paskyrimą. Atrodo, jis tave laiko puikiu kariu. Bet mūsų priešai labai pavojingi. Apsvaigę jie kaunasi ligi mirties, nejausdami žaizdų.

— Jūs manote, kad aš nesugebu kautis?

— Tu neprivalai beatodairiškai rizikuoti.

— Jūs patikėjote man atsakingas pareigas, ir aš būsiu vertas jūsų pasitikėjimo.

— Argi tavo gyvybė ne svarbesnė už tą atsakomybę?

— Žinoma, ne. Tas, kuris nesilaiko duoto žodžio, nevertas gyventi.

— Tuomet grumkis, jei sukilėliai nepasiduos. Kaukis kaip bulius, kaip liūtas, kaip sakalas; svaidyk žaibus kaip audra. Kitaip būsi nugalėtas.

30

Armija apgailestaudama paliko Buheną, persikėlė per antrąjį krioklį, praėjo pro teikiančią ramybės ir stiprybės savų tvirtovių užtvarą ir nužygiavo Kušo kraštu, kuris buvo paklusnus Egiptui, bet jo gyventojai, tvirti nubiai, garsėjo drąsa. Kariuomenė greit pasiekė Sajo salą, kurioje kilo Šaato tvirtovė — antroji vietininko rezidencija. Už kelių kilometrų pasroviui Ramzis pastebėjo kitą salą, — Amarą, — kurios laukinis grožis jį pavergė. Jeigu likimas bus jam maloningas, jis paprašys tėvą pastatyti čia šventyklėlę Nubijos grožio garbei.

Šaate nerūpestingos kareivių dainos kaipmat nutilo. Tvirtovė, kur kas mažesnė už Buheną, buvo pilna pabėgėlių iš turtingos Iremo lygumos, patekusios į maištininkų rankas. Apsvaigintos pergalės ir vietininko neveiklumo (šis pasiuntė prieš sukilėlius tik būrelį veteranų, kuris buvo greit išsklaidytas), dvi gentys įveikė trečią krioklį ir žygiavo į šiaurę. Atgijo sena nubių svajonė: atkariauti Kušo kraštą, išvyti iš ten egiptiečius ir pradėti lemiamą tvirtovių puolimą.

Šaato tvirtovė buvo pirmoji jų kelyje.

Setis įsakė paskelbti aliarmą. Prie kiekvienos šaudymo angos stojo po lankininką, bokštų viršuje pastatė svaidyklininkus, o gynybinių griovių priedangoje aukštų plytinių sienų papėdėje buvo išrikiuoti pėstininkai.

Paskui Faraonas ir jo sūnus, lydimi tylaus ir prislėgto Nubijos vietininko, apklausė tvirtovės viršininką.

— Padėtis katastrofiška, — prisipažino šis. — Prieš savaitę maištas įgavo neregėtą mastą. Paprastai gentys riejasi tarpusavyje ir atmeta bet kokius pasiūlymus susivienyti, o šįkart jos susijungė! Aš siunčiau pranešimus į Buheną, bet...

Vietininko akivaizdoje tvirtovės viršininkas nedrįso atvirai pasakyti savo nuomonės nei pernelyg aštriai kritikuoti.

— Tęskite, — pareikalavo Setis.

— Mes būtume galėję nuslopinti tą sukilimą pačioje užuomazgoje, jeigu būtume įsikišę laiku. O dabar... Dabar aš savęs klausiu, ar nebūtų protingiau atitraukti mūsų kariuomenę.

Ramzis buvo pritrenktas. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad žmonės, atsakingi už Egipto saugumą, tokie bailūs ir neįžvalgūs?

— Nejaugi gentys tokios baisios? — paklausė jis.

— Tai laukiniai žvėrys, — atsakė viršininkas. — Jų negąsdina nei skausmas, nei mirtis. Kautis ir žudyti jiems vienas malonumas. Negalėčiau priekaištauti nė vienam, kuris leisis bėgti, kai jie staugdami puls į ataką.

— Bėgti? Betgi tai — išdavystė!

— Pamatęs juos, suprasite, kas tai yra. Numalšinti jų sukilimą gali tik armija, smarkiai pranašesnė skaičiumi. O mes šiandien nežinome, kiek mūsų priešų: šimtai ar tūkstančiai.

— Keliaukite kartu su pabėgėliais į Buheną. Pasiimkite ir vietininką, — įsakė Setis.

— Ar atsiųsti jums pastiprinimą?

— Matysime. Mano pasiuntiniai informuos jus apie besiklostančią padėtį. Užtverkite Nilo farvaterį. Tegu visos tvirtovės ruošiasi atremti puolimą.

Vietininkas spruko iš akių: jis bijojo, kad Faraonas nenubaustų jo griežčiau. Tvirtovės viršininkas ėmė ruoštis evakuacijai. Po poros valandų ilga kolona pajudėjo šiaurės link. Šaate liko Faraonas, Ramzis ir tūkstantis karių, kurių nuotaika staigiai krito. Sklandė gandai, kad dešimt tūkstančių ištroškusių kraujo negrų užplūsią tvirtovę ir išžudysią egiptiečius visus iki vieno.

Setis leido Ramziui pasakyti kariuomenei tiesą. Jaunuolis nepasitenkino tuo, kad supažindino karius su faktais ir išsklaidė apgaulingus gandus: jis kreipėsi į jų drąsą ir priminė jiems pareigą ginti savo šalį, net jeigu tai grės jų gyvybei. Išgirdę, kad Faraono sūnus kausis kartu su jais, neturėdamas jokių privilegijų, kareiviai atgavo viltį. Ramzio įkarštis ir strateginiai Sečio sugebėjimai išgelbės juos nuo pražūties.

Karalius nutarė nelaukti galimo užpuolimo ir žygiuoti į pietus. Jam atrodė, kad bus geriau pačiam smogti priešams, o jei paaiškės, kad jų pernelyg gausu — ką gi, tokiu atveju galima ir atsitraukti. Svarbu, kad šitaip jis bent jau sužinos priešų skaičių.

Visą vakarą Setis kartu su Ramziu nagrinėjo Kušo žemėlapį ir išmokė sūnų skaityti ir suprasti geografų nurodymus. Jaunuolis švytėte švytėjo džiaugdamasis tokiu Faraono jam parodytu pasitikėjimu. Jis labai greit įsiminė visa, kas buvo jam pasakyta, ir pasižadėjo išsaugoti atmintyje kiekvieną smulkmeną. Kad ir kas atsitiktų, rytojaus diena bus šlovinga.

Setis nuėjo į valdovui skirtą tvirtovės kambarį, o Ramzis išsitiesė paprasčiausioje lovoje. Jo svajones apie pergalę nutraukė juokas ir atodūsiai, pasigirdę gretimame kambaryje. Smalsaudamas, ką gi tai galėtų reikšti, Ramzis pakilo ir stumtelėjęs pravėrė mįslingos patalpos duris.

Gulėdamas ant pilvo, Setau triukšmingai reiškė pasitenkinimą masažu, kurį jam darė jauna nubė. Mergina buvo nuoga, labai subtilių veido bruožų ir puikaus kūno. Jos juodmedžio spalvos oda tiesiog tviskėjo, bet veido bruožais ji buvo panaši ne tiek į negrę, kiek į kilmingą tėbietę. Tai ji juokėsi džiaugdamasi, kad Setau toks patenkintas.

— Jai penkiolika metų. Ji vardu Vandens Lelija, — pranešė Ramziui gyvačių kerėtojas. — Ji sugeba masažuodama tiesiog tobulai atpalaiduoti nugarą. Gal nori pasinaudoti jos paslaugomis?