Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Pakėlęs akis nuo viralo, jis ilgai apžiūrinėjo Ramzį.

— Kurgi tu išsiruošei taip atrodydamas?

— Į žvalgybą. Turiu nustatyti, kur išsidėsčiusios maištininkų stovyklos.

— Kaip tu jų ieškosi?

— Eisiu tiesiai į pietus, kol jas rasiu.

— Svarbiausia — sugrįžti.

— Tikiu, kad man pasiseks.

Setau palingavo galvą.

— Išgerk su mumis karkadės. Bent jau paragausi to neapsakomo skanėsto prieš patekdamas negrams į nagus.

Raudonas gėrimas buvo gaivus ir išlaikęs vaisių skonį. Vandens Lelija triskart papildė Ramzio taurę.

— Mano supratimu, tu darai kvailystę, — pareiškė Setau.

— Aš vykdau savo pareigą.

— Nustok tuščiažodžiauti! Tu aklai puoli pirmyn, neturėdamas nė menkiausios galimybės atlikti tai, ką užsibrėžei.

— Priešingai, aš...

Ramzis svyruodamas pakilo ant kojų.

— Tau negera?

— Ne, bet...

— Sėsk.

— Turiu eiti.

— Šitaip jausdamasis?

— Viskas gerai, aš...

Ramzis neteko sąmonės ir krito tiesiai į glėbį Setau, šis paguldė jį ant demblio prie ugniakuro ir pats išėjo iš palapinės. Nors jis tikėjosi išvysti faraoną, įspūdinga Sečio figūra privertė jį krūptelėti.

— Ačiū, Setau.

— Vandens Lelija sako, kad davusi jam labai lengvų migdomųjų. Ramzis pabus auštant žvalus ir gerai pailsėjęs. O dėl užduoties nesibaiminkite: mudu su Vandens Lelija atliksime ją vietoj Ramzio. Vandens Lelija parodys man kelią.

— Kuo jus apdovanoti? Ko jūs pageidaujate?

— Aš noriu tik apsaugoti jūsų sūnų nuo kraštutinumų, į kuriuos jis kartais linkęs.

Setis nuėjo. Setau didžiavosi savimi: ar daug kas galėjo pasigirti išgirdęs padėką iš paties Faraono?

Saulės spindulys, prasiskverbęs palapinės vidun, prikėlė Ramzį iš miego. Akimirką kitą jis dar buvo kaip apdujęs, nesusivokdamas, kur esąs. Paskui jam toptelėjo: Setau su savo nube jį užmigdė!

Įniršęs jis puolė laukan ir tuoj pat pamatė Setau, ramiausiai sėdintį raštininko poza ir kramsnojantį džiovintą žuvį.

— Ei, atsargiau! Nepulk kaip akis išdegęs — aš kone paspringau, duok man bent kąsnį ramiai nuryti.

— O ką vakar nurijau aš per tavo malonę?

— Išminties pamoką.

— Aš turėjau atlikti užduotį, o tu man sutrukdei.

— Eik, pabučiuok Vandens Leliją ir padėkok jai: jos dėka mes žinome, kur yra pagrindinė priešo stovykla.

— Betgi... juk jai jie — saviškiai, ji viena iš jų!

— Jos šeima buvo išžudyta tame kaime, kurį tu matei.

— Manai, ja galima pasitikėti?

— Negi tu, toks entuziastas, ėmei viskuo abejoti? Taip, ja galima pasitikėti: ji nuoširdžiai nori mums padėti. Maištininkai nepriklauso jos genčiai ir sėja nelaimes labiausiai klestinčioje Nubijos dalyje. Užuot čia kamavęsis, prauskis, užkąsk ir apsirenk, kaip pridera Faraono sūnui: tavęs laukia tėvas.

Egipto armija leidosi žygin, pasikliaudama Vandens Lelijos nurodymais. Kariuomenės priešakyje žingsniavo dramblys su ant jo sėdinčiu Ramziu. Pirmąsias dvi valandas milžinas buvo ramus, beveik nerūpestingas, pakeliui skabė nuo medžių šakeles ir kimšo jas į burną.

Paskui jo elgesys pasikeitė. Įsmeigęs akis į vieną tašką, jis žengė į priekį lėčiau, nekeldamas nė menkiausio triukšmo. Jo didžiulės kojos stebėtinai lengvai mynė žemę, lyg būtų tapusios besvorės. Staiga jis ištiesė straublį iki pat vienos palmės viršūnės, nutraukė nuo jos svaidykle apsiginklavusį negrą ir trenkė jį į medžio kamieną, sulaužydamas nelaimėliui stuburą.

Ar tasai stebėtojas suskubo perspėti saviškius? Ramzis atsisuko laukdamas įsakymo. Faraonas mostu parodė: išsiskleisti ir atakuoti.

Dramblys puolė į priekį.

Vos tik jis įveikė menką palmių giraitės užtvarą, Ramzis pamatė juos: šimtus juodaodžių karių nuskustomis galvomis, stambiomis priplotomis nosimis ir atsikišusiomis lūpomis. Jų ausyse blizgėjo įverti aukso žiedai, į trumpus garbanotus plaukus jie buvo prisismaigstę plunksnų, o skruostus išsitatuiravę. Paprasti kareiviai ryšėjo margo kailio klubjuostes, o vadai vilkėjo baltus drabužius, perjuostus raudonais diržais.

Veltui būtų raginti juos pasiduoti: vos išvydę dramblį ir egiptiečių armijos avangardą, jie griebė savo lankus ir ėmė šaudyti. Šis skubotumas juos pražudė, nes jie veikė padrikai, o puolančių egiptiečių bangos ritosi viena po kitos, ramiai ir ryžtingai.

Sečio lankininkai sunaikino puolusius į paniką ir tik vienas kitam trukdžiusius nubių šaulius; paskui stovyklą iš užnugario puolė ietininkai ir išžudė negrus, užtaisinėjančius svaidykles. Pėstininkai skydais atrėmė beviltišką kirviais ginkluotų priešų puolimą ir išguldė juos perverdami trumpais kalavijais.

Likę gyvi nubiai, apimti siaubo, metė ginklus ir suklaupė ant kelių maldaudami jų pasigailėti.

Setis pakėlė dešinę ranką, ir vos kelias minutes trukęs mūšis nurimo. Nugalėtojai tučtuojau surišo nugalėtiesiems rankas už nugaros.

Tik dramblys dar nebaigė savo kautynių: jis nuplėšė stogą nuo didžiausios pirkelės ir išvertė jos sienas. Visi pamatė du nubius: vieną — aukštą ir prakilnų, su plačia raudona juosta per petį, kitą — nediduką, bet tvirtą, besislepiantį už masyvios pintinės prekėms nešioti.

Kaip tik jis buvo sužeidęs dramblį, įvarydamas jam į straublį savo trumpakotę ietį. Dabar milžinas straublio galiuku sugriebė nubį kaip prinokusį vaisių, pakėlė aukštyn, apsuko straublį aplink jo liemenį ir ilgokai palaikė kabantį virš žemės. Mažiukas negras rėkė visa gerkle, maskatavo rankomis ir kojomis, veltui stengdamasis atlaisvinti gniaužtus. Kai dramblys pagaliau pastatė jį ant žemės, nubis pamanė išsigelbėjęs, bet vos tik pabandė bėgti, didžiulė milžino koja suknežino jam galvą. Dramblys neskubėdamas sutrypė tą, kuris buvo suteikęs jam tiek skausmo.

Ramzis kreipėsi į aukštaūgį nubį, nė nekrustelėjusį iš vietos. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jis tik stebėjo visa, kas dėjosi jam prieš akis.

— Ar tu — jų vadas?

— Tikrai taip. O tu dar toks jaunas, ir jau taip mus sutriuškinai.

— Tai faraono nuopelnas.

— Vadinasi, jis asmeniškai atkeliavo šičia... Štai kodėl raganiai teigė, kad mes nepajėgsime nugalėti. Reikėjo jų paklausyti.

— Kur slepiasi kitos maištaujančios gentys?

— Tuoj aš tau viską papasakosiu ir pats vyksiu susitikti su maištininkais: prašysiu juos pasiduoti. Ar Faraonas paliks juos gyvus?

— Tai spręs tik jis pats.

Setis neleido priešams atsikvėpti: dar tą pačią dieną jis užpuolė kitas dvi stovyklas. Nei vienoje, nei kitoje niekas nepaklausė nugalėtos genties vado patarimų pasiduoti. Mūšiai truko neilgai, nes nubiai kovėsi nedarniai. Prisiminę raganių pranašystes ir išvydę Setį, kurio akys liepsnojo ugnimi, daugelis neįstengė kautis su įprastu jiems įkarščiu. Jiems tas karas jau iš anksto atrodė pralaimėtas.

Kitos dienos rytą sudėjo ginklus ir visos kitos gentys. Siaubo apimti kariai kalbėjo apie karaliaus sūnų, kuriam pakluso didžiulis dramblys, išžudęs jau dešimtis negrų. Niekas neįstengė atsilaikyti prieš Faraono armiją.

Setis paėmė į nelaisvę šešis šimtus karių. Juos turėjo lydėti penkiasdešimt keturi jaunuoliai, šešiasdešimt šešios merginos ir keturiasdešimt aštuoni vaikai, kurie bus auklėjami Egipte, o vėliau grįš į Nubiją ir atneš čia kitą kultūrą, ji papildys vietinę ir padės išsaugoti taiką su galingu kaimynu.

Faraonas įsitikino, kad visas Iremas išvaduotas, o šio turtingo žemdirbystės krašto gyventojai vėl gali naudotis šuliniais, kuriuos buvo užgrobę maištininkai. Nuo šiol Kušo vietininkas kas mėnesį lankysis šiame krašte ir tikrins padėtį, kad būtų galima išvengti naujų neramumų. Jei valstiečiai turės kokių nors reikalavimų, jis juos išklausys ir pasistengs patenkinti. Rimtą nesutarimą spręs pats Faraonas.